Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) žaidžia slėpynes pastaraisiais mėnesiais.
Rusijai užpuolus Ukrainą ir pradėjus barbarišką karą, IOC pozicija buvo aiški: ji rekomendavo nebeleisti sporto renginių ir neįsileisti Rusijos bei Baltarusijos sportininkų į tarptautines varžybas. Beveik visos sporto šakos tai išgirdo.
Ši rekomendacija nėra atšaukta, tačiau pastaraisiais mėnesiais pasigirdo pranešimų, kad IOC tiria galimą rusų ir baltarusių sugrąžinimą į didžiąsias varžybas, o praėjusią savaitę Lozanoje suformuotas pranešimas su dviprasmiškomis žinutėmis.
Jų esmė: tarptautinių sporto renginių Rusijoje ir Baltarusijoje neturėtų būti, kitose šalyse neturėtų būti jų vėliavų, himnų, nacionalinių spalvų, taip pat ir šių dviejų šalių valstybinių vadovų.
Išreikštas ir solidarumas Ukrainai ir jos sportininkams.
Tačiau kartu suformuotos ir šios tezės dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų:
Nė vienam sportininkui negali būti uždrausta startuoti dėl paso;
Vyriausybės negali spręsti, kuriems atletams dalyvauti, o kuriems ne;
Po „neutraliu statusu dalyvaujantys“ atletai negali reprezentuoti savo valstybių;
Sveikintinas Azijos olimpinės tarybos sprendimas suteikti teisę atletams varžytis Azijos varžybose;
Po tokio pareiškimo kilo didelis nepasitenkinimas iš Ukrainos valstybės vadovų, pradedant prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir kitais aukštais pareigūnais.
Veiksmų imtis nutarė ir Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, o IOC žingsnius pasmerkė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tačiau Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pabrėžia, kad kol kas Rusijos ir Baltarusijos sportininkams duris yra atlapojusios tik trys sporto šakos.
Jos teigimu, IOC rekomendacija dėl karinės agresorės šalių atletų dalyvavimo tarptautinėse varžybose nėra atšaukta, o IOC signalizuoja, jog dabar kiekviena tarptautinė sporto federacija sprendžia dėl savo vykdomų varžybų.
Antradienį pakvietusi žurnalistus į LTOK biurą, D.Gudzinevičiūtė aiškino, kad jos vadovaujama organizacija neketina imtis veiksmų iš paskos Ukrainos ir Lietuvos politikams, nes esą tam nėra priežasčių.
– Kokiu būdu Rusijos ir Baltarusijos sportininkai gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse? – buvo paklausta D.Gudzinevičiūtė.
– Reiktų patikrinti visą informaciją, bet aš remiuosi danų tinklalapiu, kuriame yra visas sąrašas: yra tik trys tarptautinės sporto federacijos, iš kurių dvi leidžia dalyvauti pavieniams tų šalių sportininkams, o trečia ir komandoms: tai stalo tenisas, lauko tenisas ir dviračių sportas.
– Šių sporto šakų atletai (Rusijos ir Baltarusijos) dalyvautų olimpinėse žaidynėse po neutralia vėliava?
– Jie turi teisę dalyvauti atrankoje. Gali ir neįveikti tos atrankos. Bet jei patektų, jie dalyvautų po neutralia vėliava. Procedūra dar neaiški, bet jie taip pat neturėtų teisės palaikyti karo Ukrainoje.
– Ukraina aiškiai sako, kad boikotuotų olimpines žaidynes, jei ten dalyvautų Rusijos ir Baltarusijos sportininkai. O Lietuva?
– Iki Paryžiaus žaidynių dar liko pusantrų metų, bet Tarptautinis olimpinis komitetas nepalaiko jokio boikoto. Todėl kol kas net nesvarstome tokio varianto.
– Jei taip būtų nuspręsta parlamentiniu lygiu, ar Lietuvos delegacija išvyktų?
– Nespėliokime, dar laiko labai nemažai.
– Kodėl Lietuvos tautinis olimpinis komitetas nenorėtų boikotuoti?
– Olimpinė chartija įpareigoja kiekvieną olimpinį komitetą dalyvauti žaidynėse. Pastarasis boikotas, kiek man žinoma, buvo Šiaurės Korėjos delegacijos, kuri boikotavo žaidynes Pekine ir todėl negalėjo dalyvauti ir Tokijo žaidynėse.
Be to, galima prisiminti senesnius boikotus: Maskvos (1980 m.) ir Los Andželo (1984 m.), kai labiausiai nukentėjo sportininkai, o tada Maskvoje daugiausiai medalių laimėjo Rytų blokas, o Los Andžele – Vakarų. Nedalyvaudami žaidynėse ten, kur bus rusai, mes sudarome jiems didesnes galimybes laimėti medalius.
– Kaip jūs supratote Tarptautinio olimpinio komiteto pareiškimą praėjusią savaitę, jog pagal sportininko pilietybę nereikėtų spręsti, kuriuos atletus deleguoti į olimpines žaidynes?
– Taip įrašyta olimpinėje chartijoje, tai nėra jokia naujiena. Vienas pagrindinių punktų, kad sportininkas negali būti diskriminuojamas pagal tuos požymius, kuriuos nurodė žmonių teisių gynėjai. Tarptautinis olimpinis komitetas būtent tai ir priminė, tačiau jo rekomendacijos praktiškai sumažino, nevedė į nulį atsirinkti (Rusijos ir Baltarusijos sportininkams).
– Kaip vertinate Virgilijaus Aleknos išsakytus žodžius pirmadienį, jog IOC vadovas Thomasas Bachas priima Vladimirui Putinui palankius sprendimus?
– Aš taip nemanau.
Aš nemanau, kad yra ieškoma specialių būdų priimti palankius sprendimus arba palengvinti rusų likimą.
– Kodėl tada Th.Bachas aiškiai nesuformuluoja minties dėl rusų ir baltarusių likimo olimpinėse žaidynėse?
– Mano manymu, viskas gana aiškiai suformuluota. Negaliu pasakyti, kodėl nesuformuluota kitaip, kad būtų kažkam aiškiau. Mano manymu, viskas gana aišku.
– Kodėl tada taip karštai reaguoja Ukrainos vadovai – pradedant prezidentu bei sporto ministru ir baigiant Lietuvos politikais ar Latvijos olimpinio komiteto prezidentu?
– Aš negaliu atsakyti, kodėl kažkas kažkaip reaguoja.
– Ar manote, kad tai politikavimas?
– Manau, kad taip. Tema visiems svarbi, kasmet prieš visas olimpines žaidynes įvairūs olimpiniai sprendimai priimami ar brukami. Turiu galvoje ne tik Lietuvą. Mes irgi esame gavę raginimų boikotuoti. Normalu, nes olimpinės žaidynės pritraukia milijardus žiūrovų, jos rūpi visiems. Normalu, kad politikai nori padaryti įtaką ar įnešti aiškumo.