Tradicinių šachmatų varžybų „Seimo taurė – 2013“, skirtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 23-iosioms metinėms paminėti, atidarymo ceremonijoje Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas Kirsanas Iliumžinovas viešai pareiškė sieksiąs, kad šachmatai mūsų šalyje būtų įtraukti į ugdymo programą.
Atrodo, jis nejuokavo, mat tą patį ryžtą diskusijoje prie apvalaus stalo FIDE prezidentas pademonstravo Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui ir švietimo viceministrui dr. Rimantui Vaitkui.
„K.Iliumžinovo pasiūlymas buvo atviras ir labai aiškus – visuotinai organizuoti šachmatų būrelius mokyklose“, – pokalbio esmę nusakė viceministras.
Išlaidos – ant valstybės pečių
FIDE žada metodinę pagalbą tokios programos sudarymui: duoti specializuotos literatūros, kurią reikėtų išversti į lietuvių kalbą. Be to, federacija prisidėtų prie instruktorių rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo.
Prisidedant tėvams, šachmatai galbūt ir galėtų tapti visuotiniu reiškiniu mokyklose.
Tačiau apie finansavimą savo iniciatyvai įgyvendinti FIDE nekalba. Vadovėlių rengimas ir leidyba, priemonių įsigijimas bei darbo užmokestis šachmatų treneriams gultų ant valstybės pečių. Būtent ši aplinkybė ir atbaido nuo skubotų sprendimų.
„Formuojame bendrojo ugdymo tarybą, kurioje nagrinėsime, kiek šis FIDE pasiūlymas vertingas. Be abejo, mes žinome šachmatų privalumus – tai matematinį mąstymą ugdantis loginis žaidimas, neatsiejamas nuo sportinio intereso. Neformalus moksleivių ugdymas finansuojamas iš savivaldybių lėšų, kurios, aišku, yra limituotos. Tačiau prisidedant tėvams, šachmatai galbūt ir galėtų tapti visuotiniu reiškiniu mokyklose, kaip siūlo K.Iliumžinovas“, – svarstė R.Vaitkus.
Veiksmų ėmėsi ir Europos Parlamentas
Prieš pora metų Armėnijos Švietimo ministerijos sprendimu šachmatų pamokos tapo privalomos pradinių klasių moksleiviams – 7–9 metų vaikams. Valdžios atstovai anuomet aiškino, kad figūrų stumdymas vaikus išmokys atsakomybės ir padės ugdyti jų organizacinius įgūdžius. Armėnai vylėsi, kad privalomomis šachmatų pamokomis parodys sektiną pavyzdį kitoms pasaulio valstybėms.
Ilgai laukti nereikėjo. Pernai Europos Parlamentas išleido rekomendacinio pobūdžio teisės aktą, šalims narėms siūlydamas savo švietimo sistemose įgyvendinti programą „Šachmatai mokyklose“.
Apie privalomas šachmatų pamokas mokyklose diskutuoja lenkai. Kai kuriose Jungtinės Karalystės, Švedijos ir Prancūzijos mokyklose šachmatai jau įtraukti į ugdymo programą. Lietuvos šachmatų federacijos duomenimis, Jungtinėje Karalystėje programa šiuo metu veikia jau 175 mokyklose. Planuojama, kad iki 2015 metų šachmatais žais apie milijonas vaikų.
Prancūzijoje 300 tūkst. pradinukų kasmet pradedami mokyti žaisti šachmatais.
Švedijoje prie programos kasmet prisijungia apie 60 mokyklų. Šiuo metu daugiau nei ketvirtadalis dešimtmečių švedų moka žaisti šachmatais.
Tuo metu Lietuvoje šachmatai praranda patrauklumą. „Neturime statistikos apie šachmatų paplitimą mokyklose, tačiau tai, kad anksčiau šachmatai buvo gerokai populiaresni, yra faktas“, – konstatavo R.Vaitkus.
Pomėgius formuoja televizija
Brolį ir seserį – trylikametį Mykolą ir šešiolikametę Vaivą – žaisti šachmatais prieš dvejus metus išmokė senelis. Vaikai žaidimu susidomėjo. Ne tik dėl to, kad jis pasirodė azartiškas – įspūdį padarė ir prieš kelis dešimtmečius pagaminta šachmatų lenta bei figūros: didelės, medinės, dailiai nutašytos. Kilnoti tokias – vienas malonumas.
Šachmatais vaikai tarpusavyje pražaidė kone visas vasaros atostogas. Bet dabar lenta dažniausiai dulka lentynoje: varžytis vienam su kitu nusibodo, o naujų partnerių neatsirado. Vaivos ir Mykolo draugai prie šachmatų rymoti netrokšta – jiems šis žaidimas atrodo senamadiškas ir per lėtas. Vaikai norėtų lankyti šachmatų būrelį, bet tokių jų mokyklose nėra. Užtat krepšinio, piešimo ar šokių būrelių – apstu.
Pradėkime nuo humoro: kuris žydas nežaidžia šachmatais?
„Nieko keista: žiūrint televizorių susidaro įspūdis, kad šoka ir dainuoja visa Lietuva“, – atsiduso Lietuvos šachmatų federacijos direktorius Arvydas Baltrūnas.
„Be to, šachmatai ne tokie atraktyvūs kaip kompiuteriniai žaidimai. Patys vaikai šachmatais susidomi retai – viskas prasideda nuo tėvų, ieškančių būdų lavinti atžalų atmintį, matematinius gebėjimus“, – antrino tarptautinis šachmatų meistras, Lietuvos rinktinės narys 24 metų Kęstutis Labeckas.
Darbą gavo žydų mokykloje
Šachmatais K.Labeckas žaidžia nuo šešerių. Jo profesija – rusų kalbos mokytojas. Kai darbo pagal specialybę susirasti nepavyko, vaikiną išgelbėjo aistringas hobis – savo meistriškumą jis pasiūlė sostinės mokykloms.
Tačiau po mokyklos stogu priglausti šachmatų būrelį pageidauja toli gražu ne kiekviena sostinės ugdymo įstaiga. Dažnos mokyklos administracija pirmiausia rūpinasi, kaip darbo krūvį ir galimybę prisidurti prie algos užtikrinti saviems pedagogams.
Šios tendencijos neneigė ir švietimo viceministras R.Vaitkus: „Moksleivių mažėja, darbo valandų skaičius traukiasi. Todėl mokyklų vadovai turi rasti būdų, kaip išlaikyti darbo vietas.“
K.Labecko pasiūlymu pirmiausia susidomėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazija. „Pradėkime nuo humoro: kuris žydas nežaidžia šachmatais?“ – pasiteiravo gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
Jis patikino, kad jo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje šachmatais žaidžia visi, išskyrus jį patį: „Šachmatų būrelis – tėvų pageidavimas. Su Kęstučiu pasirašėme sutartį: jis turi patentą, mes jam suteikiame patalpas.“
Tokiu pačiu principu K.Labeckas šachmatų paslapčių mokys ir Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos auklėtinius.
123RF nuotr./Šachmatai |
Į etatus įsikibę pensininkai
„Viskas būtų neblogai, jei gaučiau padoresnį atlyginimą. Tam reikia daugiau darbo valandų, vadinasi, turėčiau įsidarbinti dar keliose mokyklose, o tai nėra taip lengva. Kiek žinau, Kauno mokyklose veikia nemažai šachmatų būrelių, tikiuosi, išjudinsime ir Vilnių“, – optimizmo nepraranda K.Labeckas.
Lankyti būrelius, kur be tavęs yra dar 20 vaikų ir treneris fiziškai negali kiekvienam skirti laiko – beprasmiška.
Nejaugi jo žinių ir įgūdžių nereikia Vilniaus šachmatų ir šaškių sporto mokyklai? Tai – atskira tema. Kartų kaita švietimo sistemoje – opus klausimas.
„Ten dirba senyvo amžiaus žmonės, todėl mokykla nėra tokia populiari, kokia galėtų būti. Vaikams labiau norisi dirbti su jaunesniais pedagogais, o ne pensininkais. Tačiau visi etatai užimti ir vietos man neatsirado. Privačioje šachmatų mokykloje „Vilniaus fortas“ mokytis palyginti brangu, todėl ją lankyti gali ne visi. Tačiau iš esmės manau, kad poreikis mokytis žaisti šachmatais Vilniuje nepatenkinamas“, – kalbėjo K.Labeckas.
Galima sakyti, kad šachmatų meistru jis tapo savarankiškai. Šachmatų mokyklą Vilniuje jis lankė iki 12-os metų. Vėliau nusispjovė: „Lankyti būrelius, kur be tavęs yra dar 20 vaikų ir treneris fiziškai negali kiekvienam skirti laiko – beprasmiška. Be to, pamačiau, kad treneriai individualiai dirba tik su tais, kurie moka pinigus. Mano tėvai nebuvo turtingi, todėl negalėjau sau to leisti. Pradėjau mokytis namie su kompiuteriu, įvairiomis programomis ir visko pasiekiau pats.“
Dvi akademines valandas trunkančios individualios pamokos su šachmatų meistru kaina svyruoja nuo 50 iki 100 litų.
Didmeistrių deficitas
K.Labecko nuomone, šiuo metu šachmatai Lietuvoje siekia vos 25 proc. to paplitimo masto, koks buvo sovietmečiu. „Anuomet kiekvienas darbininkas žaisdavo šachmatais“, – pastebi tarptautinis šachmatų meistras.
Bėda ta, kad šachmatų populiarumas smuko ne tik tarp mėgėjų. Pastebimai krito ir šachmatininkų meistriškumas, jaunosios kartos profesionalų pasiekimai turnyruose daug kuklesni.
„Per Nepriklausomybės metus vyrų tarpe Lietuvoje neatsirado nė vieno jauno didmeistrio. Iš jaunosios kartos žaidėjų tik aš ir dar pora žmonių tapo meistrais. Tuo viskas ir pasakyta“, – atkreipė dėmesį K.Labeckas.
Užtat vyresniosios kartos didmeistriams suskaičiuoti neužtenka vienos rankos pirštų: Eduardas Rozentalis, Viktoras Gavrikovas, Aloyzas Kveinys, Vidmantas Mališauskas, Darius Ruželė, Šarūnas Šulskis.
Ko reikia, kad šachmatų žaidimo kultūra Lietuvoje įgautų ankstesnį kvėpavimą?
Per Nepriklausomybės metus vyrų tarpe Lietuvoje neatsirado nė vieno jauno didmeistrio. Iš jaunosios kartos žaidėjų tik aš ir dar pora žmonių tapo meistrais. Tuo viskas ir pasakyta.
„Pirma, trūksta kvalifikuotų šachmatų specialistų, kurie gerai išmanytų šį žaidimą ir galėtų dėstyti vaikams. Tam reikia ne tik profesinių žinių, bet ir pedagoginio išsilavinimo. Antra, Lietuvoje yra tik keletas rimtų varžovų, o važiuoti treniruotis į užsienį žaidėjai neturi pinigų. Trečia, nėra suinteresuotų žmonių, kurie padėtų šachmatams iškilti: „Seimo taurėje“ šiemet dalyvavo tik vienas Seimo narys. Graudu.
Manau, šachmatų populiarinimą reikėtų pradėti nuo konkrečių pavyzdžių, žaidimą sieti su asmenybėmis, atskleidžiant, kad šachmatai ir lyderystė yra kaip sinonimai“, – patarė K.Labeckas, pasisakantis už privalomų šachmatų pamokų įvedimą mokyklose.
Profesionalus nuviliojo pokeris
Lietuvos šachmatų federacija, atsižvelgdama į valstybių, kurios į nacionalines švietimo programas yra įtraukusios šachmatus, pavyzdžius ir pasiektus rezultatus, siūlo įvesti šachmatų pamokas į Lietuvos švietimo sistemą.
„Yra du variantai: privaloma disciplina arba neformalaus ugdymo paketas su atskiru krepšeliu“, – kalbėjo federacijos direktorius A.Baltrūnas.
Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Plungė, Biržai, Ukmergė, Marijampolė ir Alytus – tai miestai, kuriuose šachmatų kultūra dar neišsikvėpė. Pamažu atsigauna Klaipėdos šachmatininkų bendruomenė.
„Pastaruoju metu daug kas registruoja klubus, tačiau nežinau, kur jie renkasi, nes nuosavų patalpų klubai neturi. Trenerių trūksta, nes šachmatininkai nemato perspektyvos užsidirbti. Treneris Šiauliuose ar Panevėžyje turbūt negauna nė 1200 litų“, – svarstė A.Baltrūnas.
Dėl to nemaža dalis šachmatų meistrų pastaraisiais metais pasuko į pokerį: „Šiame žaidime irgi reikalinga koncentracija, skaičiavimas, loginis mąstymas, tačiau prizai turnyruose nepalyginti didesni nei šachmatuose.“
Tuščia federacijos kišenė
Federacija neturi išteklių finansiškai remti nei trenerių, nei perspektyvių šachmatų žaidėjų. Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas federacijai šiems metams skyrė 100 tūkst. litų – 22 tūkst. mažiau nei pernai.
„Šachmatai – neolimpinė sporto šaka. Be to, esame išbraukti ir iš strateginių sporto šakų sąrašo. Todėl skiriamų lėšų vos užtenka pravesti atskirų amžiaus grupių šachmatų čempionatus, išlaikyti pora etatų su minimaliomis algomis direktoriui ir buhalterei. O juk dar reikia išvežti komandas į užsienį“, – kalbėjo federacijos vadovas.
Iš to, ką gauname iš Kūno kultūros ir sporto departamento, neišgalime išlaikyti ne tik profesionalų, bet net vieno kito perspektyvaus žaidėjo.
Lietuvos šachmatininkę, moterų didmeistrę, 2011 metų Europos moterų šachmatų čempionato nugalėtoją 29 metų Viktoriją Čmilytę A.Baltrūnas vadina fenomenu. Aukšto lygio sportininkė pinigų neprašo – išsilaiko pati.
„Anksčiau turėjome dvi sportininkes – V.Čmilytę ir Dagnę Čiukšytę, bet pastaroji išvyko gyventi į Angliją, nes federacija jai neskyrė deramo dėmesio ir lėšų. Tačiau iš to, ką gauname iš Kūno kultūros ir sporto departamento, neišgalime išlaikyti ne tik profesionalų, bet net vieno kito perspektyvaus žaidėjo“, – apgailestavo A.Baltrūnas.
Palankaus valstybinio požiūrio nebuvimas šachmatus įstumia į užburtą ratą: stinga lėšų – nėra galimybių užsiimti šachmatų kultūros sklaida, mažėja šachmatų meistrų – jaunajai kartai nėra iš ko mokytis.
Šachmatų bendruomenė atkreipia dėmesį, kad šachmatai – ne tik edukacinė priemonė, bet ir prasminga pramoga. Pastebėta, kad žaidimo azartas ir komandinė dvasia mažina atskirtį tarp skirtingo amžiaus vaikų, tarp berniukų ir mergaičių bei skirtingų socialinių grupių moksleivių.
Šachmatai kursto pasitikėjimą savimi, kilsteli savivertę, tobulina bendravimo įgūdžius. Jie moko sunkaus darbo, koncentracijos, objektyvumo ir pareigos. Kaip sakė buvęs pasaulio šachmatų čempionas Emanuelis Laskeris, ant šachmatų lentos melas ir veidmainystė ištveria neilgai.
Šachmatai išlaisvino aktoriaus vaizduotę
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose žibantis aktorius Marius Repšys šachmatų ėjimus išmoko vaikystėje iš tėvų. Tačiau anuomet už šio žaidimo neužsikabino. Tačiau prieš trejus metus magistro darbe nagrinėdamas aktoriaus atmintį ir smegenų funkcijas, M.Repšys atsigręžė į šachmatus, ir šįkart – įklimpo.
Marius Repšys |
„Pradžia buvo labai sunki. Esu maksimalistas: jei ko nors imuosi, tai iš esmės. Todėl man neužteko mėgėjiško intuityvaus žaidimo, siekiau išmokti strateguoti. Didmeistrių ėjimai man buvo absoliuti misterija. Norėjosi atskleisti tos paslapties užuolaidą“, – prisiminė aktorius.
Iš pradžių jis rėmėsi klasika – skaitė Arono Nimcovičiaus knygą „Mano sistema“. Vėliau užsirašė į „Vilniaus fortą“ pas šachmatų meistrus Vaidą Sakalauską ir Laimoną Kudžmą. Po to lankė privačias pamokas pas didmeistrį D.Ruželę.
„Progresas lėtas, bet jis yra. Noriu kopti aukščiau, todėl kasdien apie valandą skiriu šachmatų pradžiai – debiutui. Dar valandą sprendžiu uždavinius. Ir dar pora valandų prieš miegą stengiuosi pažaisti kompiuteriu“, – pasakojo M.Repšys.
Gal nuskambės pompastiškai, bet man pradėjo geriau sektis vaidinti. Šachmatai lavina šaltakraujiškumą, vaizduotę ir dėmesio koncentravimą.
Laiko veltui jis nešvaisto ir per pertraukas tarp repeticijų teatre: „Radau kelis aktorius, kurie kadaise žaidė ir norėtų vėl grįžti prie šachmatų. Be to, susipažinau su naujai dirbti atėjusiu techniku, kuris žaidžia nuolat.“
Pradėjęs rimtai žaisti šachmatais, M.Repšys pasijuto sutvirtėjęs ir profesinėje veikloje.
„Gal nuskambės pompastiškai, bet man pradėjo geriau sektis vaidinti. Šachmatai lavina šaltakraujiškumą, vaizduotę ir dėmesio koncentravimą. Žaisdamas turi mąstyti disciplinuotai, reikia turėti strategiją, pagal kurią žaidi, negali blaškytis. Be to, žaidimas smarkiai ugdo valią“, – šachmatų privalumus vardijo M.Repšys.
Vis dėlto jis nenorėtų, kad šachmatai mokyklose taptų privalomu dalyku: „Tai, kas privaloma ir būtina, žmogaus natūrai tampa atgrasu. Tačiau kalbant apie būrelius, kuriuos būtų galima rinktis laisva valia – aš tikrai už.“
„Snobų naktys“ nuotr./V.Landsbergis šachmatais žaidžia nuo jaunystės. |
Istorija
Sunku nustatyti tikslią šachmatų atsiradimo datą, nes panašūs žaidimai egzistavo jau prieš 5 tūkst. metų. Tačiau šachmatų istorijos tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad šachmatai buvo išrasti Indijoje VI a.
Pasak legendos, vienas Indijos valdovas, norėdamas, kad jo vaikai užaugtų protingi generolai ir geri mūšio strategai, kreipėsi patarimo į išminčius. Šie pasiūlė šachmatus. Žaidimas per keletą amžių paplito po visą pasaulį. Tuo metu, kai nemažai kitų žaidimų užsimiršo ir išnyko, šachmatai iki šiol nepraranda populiarumo.
Tikslių žinių apie šachmatų atsiradimą Lietuvoje nėra. Tačiau šachmatai Lietuvoje buvo žinomi jau nuo XIV a. 1956–1957 m. atliekant archeologinius kasinėjimus Trakų pilyje buvo aptiktos kaulinės šachmatų figūrelės, datuojamos XIV a. Raginė šachmatų figūrėlė (XV a.) rasta Radvilų rūmų vietoje Dubingiuose. Šachmatų figūrėlių ar jų fragmentų rasta Kauno, Klaipėdos piliavietėse, Kernavės ir Punios piliakalniuose. Kaulinių šachmatų figūrėlių (XIV–XV a.) ir akmeninė šachmatų lenta rasta kasinėjant Vilniaus Žemutinę pilį.
Tarptautinė šachmatų diena švenčiama liepos 20 d.
Pasaulio šachmatų olimpiados vyksta kas dveji metai. Jose dalyvauja atstovai iš 160 pasaulio šalių. Pernai Stambule vykusioje olimpiadoje dalyvavo 156 vyrų ir 125 moterų komandos.