„Šioms varžyboms intensyviai ruošiausi, visus metus kaupiau praktinę patirtį“, – puikaus žaidimo priežastis įvardijo teisininkė, MRU mokslininkė-podoktorantūros stažuotoja, apgynusi disertaciją iš sukčiavimo sporto srityje srities, apimančios antidopingo, nesąžiningų lažybų ir korupcijos sporte aspektus.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos moterų rinktinės pasirodymą Norvegijoje?
– Įvertinčiau teigiamai. Ne vien užimtos vietos požiūriu, bet ypač tuo, kad nebuvo didelių spragų komandoje: visos keturios lentos kovojo, nesijautė, kad ant kažkieno pečių gula didesnė dalis varžybų naštos. Vienai lentai pralaimėjus, galima buvo tikėtis, kad atsigriebs kitos, dėl to ir nebuvo nė vieno „sausai“ pralaimėto mačo.
Tiesa, kartais būna taip, kad daug ruošiesi, bet rezultatai visiškai nedžiugina, bet sporte taip jau yra, kad tenka kantriai laukti ir ne visuomet aišku, kodėl būtent tą dieną ateina taškai
– Kurie mačai buvo sunkiausi?
– Sunkiausi buvo pralaimėti mačai – su armėnėmis, austrėmis ir kroatėmis. Dar gana dramatiškai, nors galų gale sėkmingai, susiklostė mačai prieš Serbiją, Švediją ir paskutinysis – prieš Baltarusiją. Man pačiai buvo tikrai nelengva antroji partija prieš Austrijos šachmatininkę, kuomet buvau „išgaudyta“ debiutiniame variante ir jau partijos pradžioje buvo likę tik dešimt minučių galvojimui skirto laiko. Pasiekus lygiąsias laikiau, kad visai sėkmingai išsisukau, nors, žinoma, buvo nesmagu, kad komanda pralaimėjo. O vienintelis asmeniškai patirtas pralaimėjimas prieš armėnę Lilit Mkrtchian savaime skaudus – bet gerai, kad po sunkios partijos sekė poilsio diena, per kurią pavyko atsigauti.
– Kada patikėjote, kad olimpiadoje realu užimti neblogą vietą ir pakovoti dėl B grupės medalio?
– Turbūt po priešpaskutinio dešimtojo rato, kai laimėjome prieš itales. Tai buvo pajėgi komanda, o pergalė suteikė pasitikėjimo. Man pačiai partijoje prieš italę atsitiko paradoksalus dalykas: žaidžiau ramiu, netgi nuobodžiu stiliumi, bet pavyko greitai laimėti. Tokios greitos pergalės paprastai ateina po žaibiškų atakų, tačiau šis kartas buvo kitoks, ir tai padėjo patikėti, kad įmanoma dar daugiau. Be to, moterų rinktinės treneris Vaidas Sakalauskas viso turnyro metu nuolat kartojo, kad labai svarbu gerai finišuoti, ir tai padėjo komandai nusiteikti paskutinėms trims pergalėms.
– Ar jūsų nenustebino pačios žaidimas?
– Nenustebino, nes šioms varžyboms intensyviai ruošiausi. Visus metus kaupiau praktinę patirtį, nemažai žaidžiau. Tiesa, kartais būna taip, kad daug ruošiesi, bet rezultatai visiškai nedžiugina, bet sporte taip jau yra, kad tenka kantriai laukti ir ne visuomet aišku, kodėl būtent tą dieną ateina taškai. Kartu norėtųsi pridurti, kad ir kitų rinktinės narių pasirodymai – ypač Eduardo Rozentalio, Giedrės Vanagaitės ir Tomo Laurušo, buvo taip pat puikūs, taigi ne vien aš kažkuo „stebinau“.
– Didmeistrio normai įvykdyti pritrūko varžovių reitingo vidurkio. Kiek tai yra tau apmaudu?
– Apmaudu, bet tokia ta olimpiada: plačios žirklės, teko susigrumti ir su labai pajėgiomis, ir su santykinai silpnomis varžovėmis, todėl ir vidurkio pritrūko. Antra vertus, jei sugebėsiu išlaikyti panašų žaidimo lygį ir toliau, ilgainiui normas turėčiau surinkti. Kartu simboliškai norėtųsi pastebėti, kad asmeninis apmaudas nublanksta prieš kolektyvinę chaotišką olimpiadą su neišvengiamu „šalutiniu poveikiu“ – pavyzdžiui, tam tikrą vienuoliktojo rato antrosios kontrolės atkarpą teko žaisti aliarmo sąlygomis girdint pratisai pypsintį sunkiai suvokiamą šaižų signalą. Po partijos išaiškėjo, kad tas signalas ėjo iš širdies stimuliatoriaus – paskutinę varžybų dieną vienam iš Seišelių salų žaidėjų sustojo širdis. Tad varžybų uždarymas prasidėjo ne garsiais sveikinimo šūksniais, o tylos minute.
– Nors šachmatai yra asmeninė sporto šaka, kiek olimpiadoje lėmė komandinė Lietuvos rinktinės dvasia?
Vargu, ar materialiniai sumetimai gali lemti apsisprendimą leisti į šachmatų būrelius
– Sunku pasakyti, juo labiau sudėtinga tą komandinę dvasią pamatuoti ir nuspręsti, kiek ji lemia. Ji arba jaučiasi, arba ne. Manau, kad šiose varžybose ji jautėsi, ir ne tik tarp gerai sužaidusių moterų rinktinės narių: tarkime, kelioms partijoms ruošiausi kartu su vyrų rinktinėje pirmojoje lentoje rungtyniavusiu Šarūnu Šulskiu. Kambario kaimynė, su kuria gyvenome, – Laima Domarkaitė, man padėjo gauti praktinės informacijos apie Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) veiklą, ir olimpiados pabaigoje buvau išrinkta į kovos su sukčiavimu (angl. Anti-Cheating) komisiją, kas man yra rimtas įsipareigojimas kaip sporto teisės specialistei. Taigi vieniems sportininkams žaisti sekėsi geriau, kitiems prasčiau, bet visi kartu darydavome daug dalykų už šachmatų lentos: vaikščiodavome vakarais po miestą, lipdavome į Norvegijos kalnus, diskutuodavome apie šalimais vykstantį FIDE kongresą ir FIDE prezidento rinkimus.
– Ne paslaptis, kad iš šachmatų Lietuvoje uždirba du, galbūt trys sportininkai. Kas, jūsų manymu, turėtų lemti tėvų apsisprendimą leisti savo vaikus į šachmatų būrelius?
– Vargu, ar materialiniai sumetimai gali lemti apsisprendimą leisti į šachmatų būrelius. Nors net ir šiuo atžvilgiu pastaruoju metu juntami tam tikri pokyčiai: yra tėvų, kurie investuoja į vaikų šachmatus, nes JAV tam tikri universitetai priima baigusius vidurinę mokyklą šachmatininkus ir suteikia jiems palankias mokymosi ir treniruočių sąlygas. Panašaus reiškinio užuomazgos pastebimos ir Lietuvoje: šiuo metu šachmatininkams kryptingai padeda Mykolo Romerio universitetas. Mano nuomone, svarbiausi kriterijai leidžiant į šachmatus yra polinkis žaidimui ir vaiko gabumai – jei vaikas noriai žaidžia, yra imlus, jam patinka pats žaidimo ir mokymosi procesas, tuomet reikėtų leisti. Visa kita, įskaitant šachmatinę karjerą, titulus ir piniginį atlygį, ateina vėliau.
Šachmatai Lietuvoje turi perspektyvą netgi be įspūdingų rezultatų. Rezultatai džiugina, bet verta prisiminti, kad jų galėjo ir nebūti
– Ar tokie olimpiniai rezultatai reiškia, kad šachmatai Lietuvoje turi perspektyvą?
– Šachmatai Lietuvoje turi perspektyvą netgi be įspūdingų rezultatų. Rezultatai džiugina, bet verta prisiminti, kad jų galėjo ir nebūti. Viena iš labiausiai pastebimų kliūčių šachmatų vystymuisi Lietuvoje, mano požiūriu, yra specializacijos stoka – tie patys treneriai dirba tiek su pradedančiaisiais, tiek su rinktinės nariais. Tokiu atveju įmanoma kalbėti tik apie fragmentišką ruošimąsi varžyboms ir atsitiktinius rezultatus. Tęstiniai rezultatai derėtų su labiau išgryninta ir apdairiau apgalvota sportininkų ir trenerių rengimo sistema.
– Ką reikėtų padaryti, norint populiarinti šachmatus mūsų šalyje?
– Trafaretinis atsakymas į panašius klausimus paprastai būna toks: „susirasti rėmėjų ir pritraukti piniginių lėšų“. Tačiau, suprantama, ne tik materialiniai aspektai reikšmingi. Jeigu bus stiprių suaugusių šachmatininkų, augs juos ilgainiui pakeisiančių vaikų karta, su kuria dirbs labiausiai kvalifikuoti Lietuvos ir užsienio treneriai, tuomet ir žiniasklaidai atsiras apie ką rašyti, ir plačiajai visuomenei tapsime įdomesni, ir rėmėjų bus įmanoma pritraukti.
