„Šis čempionatas buvo vienas įdomiausių ir įtempčiausių. Ypač daug buvo taktinių žaidimų. Liko daug minčių ir emocijų, kurios ir dabar dar užplūdusios. Reikia dar bent poros savaičių viską išnagrinėti ir apmąstyti “, – Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo dviratininkė.
Sportininkės treneris Dmitrijus Leopoldas pripažino, kad ne visi planai Melburno treke buvo įgyvendinti. „Vis dėlto sidabro medalis, parsivežtas iš pasaulio čempionato, yra geras rezultatas“, – pridūrė D.Leopoldas.
Sprintas: sidabro medalis, finale diskvalifikuota už taisyklių pažeidimą
S.Krupeckaitė: „Šįkart sprinte buvo neįtikėtinai įtempta kova. Dar nebuvau mačiusi, kad tiek sportininkų suvažiuotų į viena dešimtąją sekundę. Kvalifikaciniame važiavime buvau tik septinta. Tai buvo netikėta. Psichologinis nusiteikimas patekti į finalą nukrito žemiau nulio. Taigi jau vien patekimas į ketvertuką reiškė didelę pergalę prieš save ir varžoves. Pusfinalyje varžiausi su ukrainiete Liubove Šulika, jauna, bet itin perspektyvia sportininke. Reikėjo susikaupti, pavyko. Dima sakė, kad šis startas buvo vienas geriausių per karjerą. Sulaukiau daug pagyrų. Tuo tarpu finalas su Victoria Pendleton man pačiai buvo vienas iš nuostabiausių mano gyvenime. Didžiuojuosi, kad nepralošiau. Jaučiuosi tarsi būčiau nugalėjusi. Šis sidabrinis medalis man – auksinis. Negaliu pasakyti, kad ją įveikiau, bet negaliu sakyti, kad ir pralošiau.“
Kova su V.Pendleton dėl aukso:
Keirinas: blankus pasirodymas, užimta 8 vieta
S.Krupeckaitė: „Čia taip pat buvo arši kova. Pralaimėjau pirmą važiavimą. Buvo didelis nusivylimas, vos ne depresija. Psichologiškai buvau išsekusi, savo padarė ir nuovargis. Sukaupiau jėgas į paguodos važiavimą. Ten sekėsi gerai. Vis dėlto turiu pripažinti, kad keirine padariau daug taktinių klaidų. Galbūt tas teisėjų verdiktas sprinto finale paveikė psichologiškai, todėl neužteko žiežirbos, pykčio.“
Komandinis sprintas (su Gintare Gaivenyte): klaida kainavo olimpinį kelialapį
S.Krupeckaitė: „Labai apmaudu, buvo įdėta daug darbo. Gintarė labai gerai pasirodė. Vis dėlto sėkmė nusisuko nuo mūsų. Padarėme klaidą ir teisėjai už tai nubaudė.“
Kieno klaida buvo – G.Gaivenytės ar S.Krupeckaitės?
D.Leopoldas: „Gintarė labai troško olimpinio kelialapio, stengėsi iš visų jėgų. Posūkyje ji tiesiog 5 m išlėkė treku aukštyn dar iki 30 m pasikeitimo koridoriaus. Už tai buvome diskvalifikuoti.“
Dėl komandos draugės – skaudu
S.Krupeckaitė nenoriai kalbėjo apie tai, kaip į nesėkmę reagavo G.Gaivenytė: „Tai skaudi tema, nesinori jos liesti. Žinote, ji tiek daug atidavė... Nežinau, ar kas nors įsivaizduoja, ką reiškia 6 val. keltis ir su skaudančia nugara eiti į mankštą. Po to 10 val. eiti į treniruotę, kuri trunka tris valandas ir kurioje treneris nuolat ant tavęs rėkia, kad viską negerai darai. O tu stovi, verki ir sakai: „Aš stengiuosi, bet man neišeina...“ O vakare eini į dar vieną treniruotę. Ir ta kova su savimi tęsiasi mėnesis iš mėnesio. Galiausiai staiga visos svajonės griūva kaip kortų namelis. Tai labai skaudu. Vis dėlto kaip sportininkė, labai didžiuojuosi Gintare ir jos įdėtu darbu per treniruotes. Tam, kad po stuburo traumos grįžtų į aukščiausią formą, jai teko labai daug aukotis.“
Psichologiškai tapau dar tvirtesnė. Belieka nusiraminti ir dabar jau dideliais žingsniais keliauti į olimpines žaidynes
Klaidas lemia taisyklių nežinojimas?
Vis dėlto tai toli gražu ne pirmos varžybos, kai Lietuvos dviratininkės nukenčia nuo teisėjų sprendimų. S.Krupeckaitė pripažįsta, kad tendencija yra, ir tame įžvelgia savo kaltę.
S.Krupeckaitė: „Taisyklių dviračių treko varžybose labai daug – visa Biblija. Žinome pagrindinius dalykus, bet ne visus niuansus, kurių yra begalė. Visus juos sunku žinoti. Vis dėlto pasimokiau, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Būtent todėl federacijai pavedžiau išstudijuoti visus tuos niuansus, kad ateityje panašių klaidų išvengtume“.
Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) prezidentas Romualdas Bakutis: „Yra teisėjų, kurie atidžiau žiūri, yra – kurie atlaidžiau. Šįkart (sprinte) pasitaikė teisėjas, kuris atidžiau žiūrėjo. Neįžvelgiame jokios diskriminacijos ar tendencingo teisėjavimo. Šiame čempionate apskritai buvo daug komandų diskvalifikuota, tarp kurių – ir paties aukšto lygio komandų. Natūralu, kad elitinio lygio atletams keliami ir aukščiausio lygio reikalavimai.“
Grįžo sustiprėjusi
S.Krupeckaitė tikina, kad pasaulio čempionatas Melburne, nors ir kupinas nesėkmių, suteikė didelį įkvėpimą prieš Londono olimpines žaidynes.
S.Krupeckaitė: „Šiuo metu ilsiuosi, o po to – olimpinės žaidynės. Jaučiu, kad turiu energijos ir jėgų kovoti toliau. Pasąmonėje esu susidėliojusi laiptelius. Manau, kad mano emocijų ir susikaupimo pikas turėtų būti per olimpines žaidynes. Visas šis sezonas skirtas pasiruošti žaidynėms. Savyje jaučiu, kad per pasaulio čempionatą neišsekau, o tik pasikroviau. Šis čempionatas išmokė kovoti, parodė, kad esame stiprūs. Psichologiškai tapau dar tvirtesnė. Džiaugiuosi savo vidine emocine stiprybe, kurios iš Melburno nesitikėjau atsivežti. Belieka nusiraminti ir dabar jau dideliais žingsniais keliauti į olimpines žaidynes.“
Įgyvendintas tik planas „minimum“, bet ir tai džiugina
Po nesėkmingos olimpinių kelialapių medžioklės Melburne S.Krupeckaitė vasarą bus vienintele Lietuvos atstove Londono olimpinių žaidynių dviračių treko varžybose. Aušrinei Trebaitei apmaudžiai nepasisekė daugiakovės rungtyje, be kelialapio Lietuva liko ir komandinio persekiojimo rungtyje, kur varžėsi Vilija Sereikaitė, A.Trebaitė bei Vaida Pikauskaitė.
R.Bakutis: „Tikėjomės didesnės grupės sportininkų. Buvome numatę tris planus – maksimum, medium ir minimum, deja, įgyvendinome tik pastarąjį. G.Gaivenytė puikiai atsigavo po sudėtingos stuburo traumos, pasiekė aukščiausią sportinę formą, bet dėl tam tikrų klaidų komandiniame sprinte likome be olimpinio kelialapio. Daug vilčių dėjome į daugiakovę. Deja. Įgyvendinome tik minimalų planą, bet džiaugiamės ir tuo, nes konkurencija milžiniška. Dabar dedame daug vilčių į Simoną. Smagu girdėti, kad iš čempionato ji grįžo nesužlugdyta. Žinote, elitiniai sportininkai dažnai praleidžia varžybas prieš olimpines žaidynes, bijodami, kad pralaimėję gali palūžti psichologiškai. Džiugi, kad Simono atveju įvyko priešingai“.
Post Scriptum. Anekdotas apie pinigus
R.Bakutis: „Kartą Tarptautinės federacijos kongrese, žiūriu, prancūzai sėdi lyg žemes pardavę. Klausiu, kas atsitiko. Sako, biudžetą sumažino, nežinome, kaip išgyvensime. Neklausiau, kiek sumažino, paklausiau – kiek paliko. Sako – 20 mln. eurų. Galvoju, kaip jam pasakyti, kad mes pasauliniame lygyje turime varžytis turėdami 0,3 mln. eurų... Džiaugiuosi, kad pasiekiame tiek daug, turėdami tiek mažai. Kaip maža šalis, pasaulio dviračių sporte mes esame labai aukštai. Esame vertinami ir varžovai į mus žiūri pagarbiai.“
