Kas atsitiko „Žuvėdrai“, kodėl praėjusiais metais po pasaulio čempionato Bremene, kur klaipėdiečiai užėmė ketvirtąją vietą, įvyko jos paskutinysis skrydis? Kodėl nebeliko per pasaulio ir Europos čempionatus karaliavusio ansamblio?
„Kas gali atsitikti Žuvėdrai“? Nėra šokėjų, nes jie nestoja studijuoti į Klaipėdos universitetą, nėra iš ko lipdyti ansamblįio Tie, kurie šoko ansamblyje, jau baigė universitetą, įgijo specialybę ir rūpinasi savo gyvenimu. Įkūrė klubus, siekia karjeros pedagoginiame darbe, dalyvauja daugelyje įvairių konkursų ir projektų. Daug ansamblio šokėjų išvažiavo į Angliją, Ameriką, Airiją, pabiro po Lietuvą. Jeigu jiems būtume galėję mokėti atlyginimus, ne vienas šokėjas būtų tikrai dar pasilikę. Tačiau jiems – ne 19 ar 20 metų, o daugiau. O jaunimas, kuris lanko pratybas „Žuvėdros“ klube, nenori šokti ansamblyje, nes reikia daug dirbti, visi nori šokti individualiai.
Gaunu labai daug laiškų, mūsų gerbėjai teiraujasi, kas gi atsitiko „Žuvėdrai“? Neturiu atsakymo.
Anksčiau į universitetą įstodavo studentai, kurie kažkada būdavo šokę ir, neturėdami partnerių, ateidavo į ansamblį. Jie visi aukojo vakarus, vasaras, už tai savo mokiniams esu labai dėkinga. Gaunu labai daug laiškų, mūsų gerbėjai teiraujasi, kas gi atsitiko „Žuvėdrai“? Neturiu atsakymo.
Siekiančiam didesnio meistriškumo sportininkui sunku įstoti į Klaipėdos universitetą. Kai mes pelnėme pirmąjį medalį, reikėjo treniruotis net septynerius metus. Ir tai su vokiečių pagalba, kurie pasikvietė ansamblį į Vokietiją ir porą mėnesių mus išlaikė. Jie mums parodė kelią, kaip pelnyti medalius. Po to medaliai jau pasipylė kaip iš gausybės rago“, – sako ilgametė ansamblio vadovė, Klaipėdos universiteto profesorė S.Idzelevičienė.
– Kai Kauno „Žalgirio“ krepšininkams blogai, jiems pagalbos ranką tiesia miesto savivaldybė. Negi Klaipėdos savivaldybė negalėjo padėti savo veidui – „Žuvėdros“ ansambliui? – paklausėme S.Idzelevičienės.
– Nežinau, kodėl, bet savivaldybė mūsų nemylėjo, ir man dėl to labai skaudu. Gal todėl, kad sportiniai šokiai – neolimpinė sporto šaka. Nėjau ir neprašiau. Negaliu sakyti, kad kaltas tas ar anas. Minimaliai savivaldybė truputį mums padėjo, metams skyrė 29 tūkst. litų. Tačiau ką su tiek galima padaryti?
Vien muzika tiek kainuoja, o, tarkime, sportinė apranga – dukart daugiau. Reikia keisti programą, važiuoti į čempionatus, šokėjams mokėti bent minimalias stipendijas.
– Visą savo gyvenimą susiejote su ansambliu. Ar labai skaudu, kad nebeliko „Žuvėdros“?
– Man labai skaudu, kartu su Romu nepaprastai išgyvename ir dabar kalbėdama ašaroju. Negaliu to suprasti. Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, mūsų ansamblio jau kaip ir nebuvo. Tačiau labai prašiau šokėjų, kad dalyvautų parodomosiose programose, ir jie šoko Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune.
Nežinau kodėl, bet savivaldybė mūsų nemylėjo, ir man dėl to labai skaudu.
Atlikau savo pareigą iki galo, niekada nieko neapgavau. „Žuvėdros“ klubas ir ansamblis švenčia gražius jubiliejus ir buvę bei dabartiniai šokėjai mane spaudžia, jog reikia surengti jubiliejines iškilmes. Jas surengti uždaroje aplinkoje tarp keturių sienų nesinori, visi veržiasi į areną, erdvę.
Gal man ir pasiseks tas iškilmes organizuoti. Tai būtų kitų metų balandžio mėnesį.
– Ar su legendine komanda buvo iškilmingai atsisveikinta?
– Ne (pravirksta ... ). Graudu mums atsisveikinti su savo publika, kuri mus mylėjo, užpildydavo arenas. Dabar, kai pagalvoju, gal „Žuvėdrai“ nereikėjo vykti ir į paskutinį mūsų pasaulio čempionatą praėjusiais metais. Skrendant lėktuvu, išleidome savo paskutinius pinigus. Man lūžo koja, po čempionato atsidūriau ligoninėje, reanimacijoje.
– Ar po tokio didelio streso bent jau turėjote atostogas?
– Vasarą truputį pailsėjau. Niekur nevažiavome, dienas praleidome namuose. Turiu šiltnamėlį, auginu pomidorus, agurkus, Romas namie pjovė žolę ...
– Manau, kad dabar be ansamblio negalėsite ramiai gyventi?
– Prie to jau baigiu priprasti.
– Abu su Romaldu esate tarptautinės kategorijos teisėjai, ar teisėjausite per pasaulio ir Europos sportinių šokių ansamblių čempionatus?
– Aš atsisakiau teisėjauti per užsienyje vyksiančius tarptautinius konkursus, čempionatus. Bijau viena keliauti, be to, kamuoja kalbos barjeras. O Romas teisėjaus.
– Vis dar nesinori tikėti, kad daugiau „Žuvėdros" ansamblio nematysime šokančio. O gal koks mokinys ryšis tęsti jūsų pradėtą darbą?
– Mokinių yra pilna Lietuva – ir Vilniuje, ir Kaune, ir Balbieriškyje, kitur ... Ar jie ryžtųsi aukotis, nežinau.
Kai pasiekėme pirmąsias pergales, turėjau be galo didelį pareigos jausmą, jog reikia dirbti, aukoti save, nieko sau nereikalavau. Tikrai žinau, kad Klaipėdos universitete nesusiburs daug šokėjų. Atbaido stojamieji egzaminai, be to, norint studijuoti už mokslą reikia mokėti didelius pinigus. O lengvatų šokėjams nėra.
Norėdami išsilaikyti universitete, šokėjai yra priversti ieškotis darbo. Visi iki vieno „Žuvėdros“ šokėjai dirbo, iškilo nemažų problemų lankant paskaitas ir treniruotes. Tą problemą būtinai reikėjo spręsti, ne vėlu ją spręsti ir dabar.
