Ką reiškia šie kataklizmai ir ko galima laukti ateityje, atskleidė Sylvia Schenk. Pati olimpinių varžybų skonio ragavusi lengvaatletė jau 30 metų dirba sporto pasaulio užkulisiuose. „Transparency International“ kovos su korupcija sporte vadovė žino, dėl ko meldžiasi Tarptautinis olimpinis komitetas ir kokias klaidas padarė dešimtmečio dopingo skandalą paviešinusi Tarptautinė antidopingo organizacija (WADA).
„Jeigu Katare nevyktų pasaulio čempionatas, mes dabar nekalbėtume apie baisias darbininkų sąlygas šioje šalyje. Lietuviai apie tai nežinotų. Taigi toks dėmesys gali būti naudingas ir įkvėpti pokyčius sustabarėjusioje šalyje. Nes Kataras ir bet kuri kita šalis nenori atrodyti blogai prieš pasaulį, kai visos akys nukreiptos į juos“, – apie teigiamą pastarųjų metų FIFA korupcijos skandalų efektą kalbėjo S.Schenk.
Sporto užkulisius puikiai išmananti moteris patikino, kad ir kiek pažeidimų ir klausimų kelia Rusijos ir Kataro organizuojami 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatai, jie tikrai įvyks. Tiesa, ateityje šalims kandidatėms reiks rimčiau sukti galvą dėl žmogaus teisių padėties, jeigu norės organizuoti tokius renginius.
FIFA reputacija šiuo metu yra žemiau nulio.
Dopingo problemos nėra naujos, tačiau garsios kalbos pagaliau virto realiais darbais. Rusijos lengvaatlečių rinktinė pašalinta iš Brazilijoje vyksiančių olimpinių žaidynių ir tai rimtas signalas, galintis įkvėpti pokyčius.
Tikimasi, kad ir daugiau Rusijos sporto federacijų gali sulaukti sankcijų. Tenise jau nukentėjo Marija Šarapova, o Rusijos plaukimo žvaigždė Julija Jefimova nespėja lieti atsiprašymų.
„Tačiau turime bausti ne tik atletus, bet ir aplinkinius žmones – visus, dirbančius federacijose. Labai dažnai sportininkai yra aukos. Jiems siūloma rinktis – daryti tai, kas sakoma, arba baigti karjerą“, – perspėja pašnekovė.
Išskirtiniame interviu 15min Sylvia Schenk pasakoja apie skandaluose paskendusią FIFA, rėmėjų reakciją ir dopingo kainą.
– Daugiausia kalbų šiuo metu kyla apie artėjančias Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Organizatoriai tikina, kad viskas bus gerai ir žiūrovai gali nesijaudinti. Brazilijos žiniasklaida, tuo tarpu, skelbia apie žmonių pasipiktinimą, nesibaigiančius darbuotojų streikus ir laukiantį fiasko. Ko galime tikėtis iš tikrųjų?
– Mano patirtis rodo, kad prieš tokius renginius visuomet kyla daug kalbų ir nesklandumų, tačiau vos prasidėjus pačiam renginiui, viskas būna gerai. Galbūt kai kurios problemos tęsiasi, tačiau jau niekas to nepastebi. Visas dėmesys nukrypsta į varžybas. Manau, kad bus panašiai ir Rio. Panašiai buvo ir su pasaulio futbolo čempionatu Brazilijoje. Demonstracijos vyko prieš turnyrą, bet galiausiai viskas baigėsi gerai.
– FIFA korupcijos skandalas sukėlė daug abejonių dėl Rusijos ir Kataro delegacijų laimėtų 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų organizavimo teisių. Iškyla vis daugiau įrodymų, kad šalys šią teisę pelnė dėl kyšių. Tačiau jos vis tiek organizuos šiuos renginius. Ar apskritai įmanomas toks scenarijus, kai viena ar kita šalis netenka organizatorės statuso?
– Problema yra ta, kad mes neturime išties tikslių įrodymų, kad Rusija ir Kataras laimėjo teisę korupciniais veiksmais. Nemanau, kad šie aiškūs įrodymai kažkada atsiras. Jeigu jie ir atsirastų, tai būtų sudėtingas procesas. Teismai turėtų spręsti šį klausimą.
Negali tiesiog atimti iš jų teisės organizuoti renginius. Joks teismas Šveicarijoje ar Vokietijoje to neleistų. Geriausiu atveju kompensacijų gali tikėtis tos šalys, kurios pretendavo ir nelaimėjo.
Viskas susideda į tai, kad šalys jau yra investavę labai daug į čempionatų organizavimą – daug statybų projektų, rėmėjų paskyrimas ar transliacijų teisės. Po penkerių metų visa tai jau suderinta, todėl atėmus teisę organizuoti renginį, šios šalys labai daug prarastų.
Faktas, kad pasaulio čempionatai Rusijoje ir Katare įvyks. Dabar svarbiausia užtikrinti statybininkų, dirbančių su sporto kompleksais, teises. Daugiausia kalbama apie pažeidimus Katare, tačiau tas pats vyksta ir Rusijoje. FIFA tik dabar pradėjo nepriklausomą stebėjimą. Bus aplankytos visos statybos vietos ir įvertinti pažeidimai.
– Katare buvo kalbama apie migruojančių statybininkų mirtis ir nežmoniškas sąlygas. Darbas nepakeliamame karštyje ir nemokamos algos. Tai kone vergystė. Ar Kataro pasaulio čempionato organizatoriai bus nubausti už tai?
– Mano žiniomis, per pastaruosius dvejus metus mirė du darbuotojai, kurie statė stadionus. Už juos yra atsakingas organizacinis komitetas. Tuo pačiu metu yra statoma infrastruktūra, reikalinga čempionato organizavimui. Už tai jau atsakinga Kataro valstybė. Aišku, kiekviena mirtis yra per didelė auka.
Nepakenčiamos sąlygos kyla iš to, kad Kataras yra kalifatas. Čia migrantai, kurie atvyksta dirbti, nėra laisvi tiesiog pasitraukti. Tam mums reikia įstatymų pakeitimų. Kita problema yra nepakeliamas karštis. Darbuotojams reikia daugiau pertraukų ir vandens. Šios sąlygos gerėja tiems, kurie dirba su stadionais, nes už juos atsakingas organizacinis čempionato komitetas. Tačiau FIFA negali daryti įtakos pačiam Katarui, todėl, deja, kitose statybose sąlygos negerėja.
– Kataras yra kalifatas ir ten galioja kitos taisyklės. Tačiau sirgaliai nusivylę dėl FIFA dviveidiškumo situacijoje su Rusija. FIFA įstatai skelbia, kad organizacija pasisako už žmonių teises ir partneriai turi griežtai jų laikytis. Tačiau 2018 metų pasaulio čempionatas vyks šalyje, kur homoseksualai prilyginami nusikaltėliams. Kodėl į šiuos faktorius neatsižvelgiama renkant organizatorius?
– FIFA bando spręsti šią problemą. Ateityje šalys, kurios pretenduoja organizuoti pasaulio čempionatą, turės užtikrinti žmogaus teisių įtvirtinimą pagal kontraktą. Iki šiol organizatorių sutartyse tokie dalykai nebuvo numatyti, todėl ir Rusija negalėjo būti dėl to baudžiama.
Rusija ar Kataras, sulaukę FIFA nepasitenkinimo dėl žmogaus teisių pažeidimų, visuomet gali atkirsti, kad jų sutartyje nieko apie tai nebuvo, ir nereaguoti. Todėl FIFA šiuo metu gali šias problemas spręsti tik diplomatiniu būdu.
Mano nuomone, pasaulyje beveik nėra šalių, kuriose neegzistuoja korupcija ar žmogaus teisių pažeidimai. Galbūt net svarbiau tokius renginius organizuoti būtent problemiškose šalyse, kad būtų į tai atkreiptas dėmesys. Jeigu Katare nevyktų pasaulio čempionatas, mes dabar nekalbėtume apie baisias darbininkų sąlygas šioje šalyje. Lietuviai apie tai nežinotų. Taigi toks dėmesys gali būti naudingas ir įkvėpti pokyčius sustabarėjusioje šalyje. Nes Kataras ir bet kuri kita šalis nenori atrodyti blogai prieš pasaulį, kai visos akys nukreiptos į juos.
– Olimpinis čempionas Michaelas Johnsonas teigia, kad Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) korupcijos skandalas yra didesnis nei FIFA. Kaip jūs kaip buvusi atletė reagavote sužinojusi apie šį skandalą?
– Tiesą pasakius, nebuvau labai nustebusi. Prieš 30 metų dirbau su tarptautine studentų sporto organizacija. Tuo metu pastebėjau, kad tarptautinės lengvosios atletikos prezidentas elgėsi lyg būtų karalius. Jis visada tikėjosi ištaigingo priėmimo. Buvo tiesiog šlykštu tai stebėti. Jis valdė iki 1997 metų. Taigi tokia kultūra niekur nedingo. Galbūt šie skandalai kažką pakeis.
Manau, kad dopingo skandale daug klaidų padarė ir WADA (Pasaulinė antidopingo organizacija). Aš gavau laišką iš vienos Rusijos lengvaatletės. Ji kreipėsi į WADA ir atskleidė, kad šalyje egzistuoja dopingo sistema. Vietoj to, kad WADA ją apsaugotų, jie persiuntė jos laišką Rusijos federacijai. Tai tiesiog siaubinga. Mums reikia nepriklausomos WADA, o ne tokios, kurią valdo Rusijos ar kitos šalies funkcionieriai. Problema ta, kad nėra pakankamai lėšų, todėl įsikiša šalys, kurios ir finansuoja WADA, ir turi savų interesų.
– Rusijos lengvaatlečiai buvo pašalinti iš tarptautinių varžybų ir olimpinių žaidynių. Jūsų nuomone, tai teisinga bausmė? O galbūt taip baudžiami ir švarūs sportininkai?
– Man nepatinka pasakymas „švarūs sportininkai“. Pavyzdžiui, Julija Stepanova, kuri atskleidė Rusijos dopingo skandalą, pati nėra švari sportininkė. Aišku, turi būti apsaugoti visi sportininkai, kurie pateikia svarbios informacijos. Nesvarbu, jie švarūs ar ne.
Manau, kad tai svarbus signalas Rusijai. Tiesa, dar neaišku, kiek bus leista rusų varžytis su neutraliu statusu. Tai labai sunkus sprendimas. Viena yra nubausti federaciją, o kita yra bausti sportininką, kuris ketverius metus rengėsi svarbiausiam startui. Galbūt kažkurie iš jų iš tiesų yra švarūs. Tačiau nubausti Rusijos delegaciją buvo teisingas žingsnis.
Kitas svarbus žingsnis yra bausti ne tik sportininkus, bet ir funkcionierius. Yra daug žmonių, kurie nuolat minimi dopingo skandaluose, tačiau jie ir toliau dirba. Turime bausti ne tik atletus, bet ir aplinkinius žmones – visus, dirbančius federacijose. Labai dažnai sportininkai yra aukos. Jiems siūloma rinktis – daryti tai, kas sakoma, arba baigti karjerą.
– Tuo metu, kai jūs varžėtės, tiek kalbų apie dopingą nebuvo. Ar dėl to, kad jis nebuvo taip paplitęs ar tiesiog tai nebuvo atskleista?
– Dopingas ir korupcija visuomet egzistavo sporte. Mano laikais buvo pradėti vartoti anaboliniai steroidai. Tuomet dopingo kontrolė egzistavo tik varžybų metu. Tu galėjai vartoti laisvu nuo varžybų metu dopingą ir tavęs galėjo nepagauti. Dopingas egzistavo ir senovės olimpinėse žaidynėse. Tai tiesiog neišvengiamas palikimas.
Kai yra svarbios varžybos, sportininkai visuomet norės sukčiauti. Tikslas yra sukurti tokią sistemą, kad tokių būtų kuo mažiau. Bet kokioje visuomenėje egzistuoja nusikaltimai. Sportas nėra išimtis.
Bet kokioje visuomenėje egzistuoja nusikaltimai. Sportas nėra išimtis.
– Tačiau sirgaliai pamažu praranda pasitikėjimą. Niekada nežinai, ką stebi – nuoširdžią kovą ar surežisuotą spektaklį? Ar dopingo ir korupcijos skandalai gali apskritai sumažinti sporto reikšmę ir populiarumą?
– Kažkas panašaus jau įvyko su dviračių sportu. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje, televizijos jau atsisakė transliuoti dviračių varžybas. Tačiau kitose šalyse net po didelių dopingo skandalų niekas nepasikeitė. Pamatysime, kaip bus su lengvąja atletika. Tačiau, mano nuomone, tol, kol bus įdomi konkurencija, žmonės ją žiūrės.
Svarbiau yra stebėti, kaip reaguoja rėmėjai. Didelės bendrovės paliko dviračių sportą po dopingo skandalų. Tačiau tuomet atėjo Rusijos oligarchai. Tai irgi nėra gera tendencija. Spaudimas kilo ir FIFA rėmėjams. Manau, svarbiau yra rėmėjams ne tiesiog pasitraukti, o spaudimu priversti sportą keistis ir valytis.
– Tačiau, atrodo, kad ne visiems rėmėjams dopingas yra svarbi priežastis pasitraukti. Pavyzdžiui, NIKE nusprendė ir toliau remti Mariją Šarapovą.
– Šiuo metu vis daugiau kompanijų įtraukia į rėmėjų sutartis pastabas apie korupciją ir dopingą. Visi galvoja apie savo reputaciją.
NIKE yra ta kompanija, kuri neturi griežto požiūrio prieš dopingą.
Tiesa, atrodo, kad NIKE yra ta kompanija, kuri neturi griežto požiūrio prieš dopingą. Jie sudarė kontraktą su dviratininku Ivanu Basso, kai jau buvo aišku, kad jis vartojo dopingą. Tai nebuvo situacija, kai jie negalėjo nutraukti sutarties. Tai buvo visai naujas kontraktas, vertas milijonų JAV dolerių. Tuomet jie nenutraukė ryšių su Lance‘u Armstrongu iki pačios pabaigos. Nepaisant protestų šalia NIKE būstinės ir fabrikų. Tik praėjus kuriam laikui jie nusprendė, kad galbūt reiktų pasitraukti.
Ir dabar situacija su Marija Šarapova. Jei atvirai, aš jau nebepasitikiu NIKE šiuo klausimu. Pavyzdžiui, „Adidas“ iškart paliko dviračių sportą, kai tik kilo skandalas, ir niekuomet nesugrįžo.
Visgi manau, kad dabar kompanijos turėtų labiau galvoti, kaip spausti remiamas organizacijas, kad jos susitvarkytų.
– Kaip dėl pačių organizacijų reputacijos? Kokius konkrečius nuostolius patyrė FIFA?
– FIFA reputacija šiuo metu yra žemiau nulio. Žmonės, kurie dirba ten, patiria didelį spaudimą. Kai kurie nusprendė pasitraukti. Viskas, ką jie daro, yra atidžiai stebima. Jie taip pat prarado kelis didelius rėmėjus. Ir jie sumokėjo neįsivaizduojamas sumas pinigų advokatams. Tai pinigai, kurie galėjo būti išleisti futbolui. Taigi, nuostoliai tikrai dideli.
Tenka bendradarbiauti ir su Tarptautiniu olimpiniu komitetu. Jie tiesiog meldžiasi, kad Rio olimpinės žaidynės praeitų sklandžiai. Jie turi labai daug darbo ir problemų.
– Jūs praeityje nemažai dirbote ir sprendžiant sutartų rungtynių problemą. Kokios šalys, klubai ar žaidėjai dažniausiai patenka į lažybininkų pinkles? Ar tai tik neturtingų šalių problema?
– Visos šalys. Visi klubai. Visos sporto šakos. Tai ne tik futbolas, bet ir kriketas, krepšinis ar sumo. Žinoma, yra daug sunkiau papirkti Vokietijos Bundeslygos žaidėją, nes jis uždirba didelius pinigus. Kaip tu jį papirksi? Tačiau yra būdų ir tokiais atvejais. Pavyzdžiui, šantažas.
Kai žaidėjai uždirba po kelis tūkstančius eurų per mėnesį, 500 eurų už rungtynių suklastojimą jiems jau nemaži pinigai.
Lengviausia papirkti jaunus žaidėjus ar žemesnių lygų žaidėjus, kurie uždirba nedaug. Dar tai lemia ir sezonas. Pagrindinės futbolo lygos Europoje finišuoja gegužės mėnesį. Tuomet lažybininkai Azijoje taikosi į Skandinavijos šalis, kur sezonas tik prasideda.
Taip problemos atsirado Suomijoje. Tai nėra futbolo šalis. Aukščiausioje lygoje žaidėjai uždirba po kelis tūkstančius eurų per mėnesį. Taigi 500 eurų už vienerių rungtynių suklastojimą jiems jau nemaži pinigai.
Kita kategorija yra žaidėjai, kurie žino, jog jie niekada nežais nacionalinėje rinktinėje. Jie tiesiog nėra to lygio. Jie tuo užsiima tik tam tikru laikotarpiu. Ir per šiuos metus jis nori uždirbti kiek įmanoma daugiau. Jie bus labiau linkę gauti nelegalius pinigus.
– Kaip tai sustabdyti?
– Tai sudėtingas procesas. Turi būti, visų pirma, įdiegta teisinė aplinka sustabdyti šiems nusikaltimams. Turi puikiai veikti federacijos, klubai ir patys žaidėjai. Sportininkai turi žinoti, kad bus apsaugoti, jei praneš apie bandymus juos papirkti. Tiesiog turi būti sukurta kultūra, kurioje tokie dalykai nėra toleruojami. Sirgaliai neis į rungtynes, jeigu žinosi, kad tokie dalykai vyksta. Visi turi būti suinteresuoti tai sustabdyti.
