Trumpa pažintis su frisbee
Frisbee turi begalę atmainų, tačiau visas šio sporto rūšis sieja skraidantis diskas. Taip, tas pats diskas, kurį galbūt ir jūs kažkada mėtėte su draugais, nenutuokdami, kad šis įrankis nėra tik vienas iš laisvalaikio gamtoje leidimo būdų. Tai neretai žmonėms tampa ne tik hobiu, bet ir gyvenimo būdu.
Tai tas pats diskas, kurį galbūt ir jūs kažkada mėtėte su draugais, nenutuokdami, kad šis įrankis nėra tik vienas iš laisvalaikio gamtoje leidimo būdų. Tai neretai žmonėms tampa ne tik hobiu, bet ir gyvenimo būdu.
Populiariausia frisbee atmaina – „ultimeitas“, arba lietuviškai – lėkščiasvydis. Tai itin dinamiškas, ne tik greitų kojų, bet ir technikos reikalaujantis sportas. Nors šis sportas yra sukurtas žaisti ant žolės, tačiau šalyse, kuriose oro sąlygos ne visuomet leidžia žaisti lauke, lėkščiasvydis žaidžiamas salėje.
Aikštelės ilgis – 100, plotis – 37 metrai. Abiejuose aikštės galuose yra 18 metrų ilgio „taškų zonos“. Taškas gaunamas tada, kai žaidėjai, perduodami diską vienas kitam, galiausiai sugauna diską varžovų taškų zonoje. Priešininkai, savo ruožtu, stengiasi neleisti to padaryti. Išsamesnes taisykles galite rasti čia.
Teisėjai – nereikalingi
Pagrindinis lėkščiasvydžio ypatumas – teisėjo nebuvimas. Kiekvienas žaidėjas turi laikytis „garbingo žaidimo“ taisyklių. Tai reiškia, kad visas ginčytinas situacijas žaidėjai sprendžia patys.
„Žaidėjai aikštėje viską sprendžia patys. Pasitikėjimas savimi, komandos draugais ir priešininkais. Tu, spręsdamas ginčytiną situaciją, pasitiki savo priešininku“, – taip apie šį išskirtinį žaidimo bruožą kalba ilgametis lėkšiasvydžio žaidėjas, klubo „Taškas“ narys Artūras Čadas.
Žaidėjai aikštėje viską sprendžia patys. Pasitikėjimas savimi, komandos draugais ir priešininkais. Spręsdamas ginčytiną situaciją, pasitiki savo priešininku.
Jam antrina kitas ilgametis žaidėjas, atstovaujantis komandai „Vorai“, Saulius Skripskas: „Žaidėjai viskas ginčytinas situacijas sprendžia patys. Šiame žaidime yra būtinas sąžiningumas. Kad ir kaip bebūtų keista, šioje komandinėje sporto šakoje mažiausiai ginčų, žaidėjai yra sąžiningesni lyginant su tomis sporto šakomis, kuriose vadovauja teisėjai.“
Dar viena šio sporto įdomybė – kontakto draudimas, na, arba bent jau raginimas jo vengti. Negalima liesti varžovo, jo stumti, blokuoti ar kitaip fiziškai varžyti jo veiksmus. „Ultimeitas – greitas, dinamiškas žaidimas, kuriame visiškai išvengti kontakto neįmanoma, tačiau žaidėjus taisyklės ragina jo vengti“, – taip šią taisyklę komentuoja S.Skripskas.
Lietuvoje – vos viena merginų komanda
Kadangi lėkščiasvaidis yra žaidžiamas ne tik dažniausiai komandinėse sporto šakose įprastu principu vyrai prieš vyrus ir moterys prieš moteris, bet ir mišriai, tai reiškia, kad komandoje gali būti ir vaikinų, ir merginų. Taip ilgą laiką ir buvo. Kiekviena komanda turėjo po keletą merginų, tačiau jos, anot A.Čado, dažniausiai negaudavo daug progų pasireikšti.
Kai pirmą kartą pamačiau šitą žaidimą, jis man labai nepatiko, netgi priminė šuniukų sportą, tačiau turėjau jauną kūno kultūros mokytoją, kuris mane patraukė į šį sportą.
Todėl lėkščiasvydžio žaidėjos prieš keletą metų susibūrė į vieną tik iš merginų sudarytą komandą „Bubblicious“. Jos narė Barbora Kundelytė, paklausta, ar lėkščiasvydis jai atrodo moteriškas sportas, atsakė kiek neįprastai: „Ar sportas gali būti moteriškas? Iš esmės pati sporto sąvoka yra labiau vyriška.“
Merginos vyksta ir į turnyrus užsienyje, Baltijos šalių turnyruose yra iškovojusios ir pirmųjų vietų, o šiuo metu ruošiasi vykti į pasaulinio lygio turnyrą Amsterdame.
B. Kundelytę šį sporto šaka patraukė ne iš karto. „Kai pirmą kartą pamačiau šitą žaidimą, jis man labai nepatiko, netgi priminė šuniukų sportą, tačiau turėjau jauną kūno kultūros mokytoją, kuris mane patraukė į šį sportą. Iš pradžių tai buvo hobis, vėliau tapo rimtu užsiėmimu“, – sako vienintelės merginų lėkščiasvydžio komandos žaidėja.
Broliukai latviai – toli priekyje
Nors, kaip pasakoja S.Skripskas, ir į Lietuvą, ir į Latviją skraidančio disko sportas atėjo tuo pat metu, maždaug 1999 metais, tačiau latviai, skirtingai nei lietuviai, yra ir pasaulio reitinge.
Taip yra todėl, kad broliukai vyksta į pasaulinius turnyrus ir yra reitinguojami. Lietuva vienintelį kartą pasaulio čempionate, kuris vyko Suomijoje, dalyvavo prieš 11 metų ir užėmė 15-ąją vietą iš 18 komandų.
Tokį šiaurinių Lietuvos kaimynų spurtą A.Čadas aiškina taip: „Kol pradininkai, įkūrę komandas, sportavo, patys juose buvo, tol tie klubai ir gyvavo. Dabar „Taškas“ – subyrėjęs klubas, į čempionatus jau nebeišvažiuojame, nes tiesiog nesurenkame komandos. Latvijoje ši sporto šaka prigijo labiau, atsirado entuziastų, perteikė savo žinias kitiems. Ten vyksta ir mokyklų, ir universitetų čempionatai. Iki 2010 metų Lietuva galbūt buvo aukščiau, tačiau vėliau situacija apsivertė aukštyn kojomis. Pas mus nuosmukis, Latvijoje – pakilimas.“
Aiškūs lyderiai – amerikiečiai
Kaip minėjau straipsnio pradžioje, frisbee gimė JAV, joje užaugo, joje subrendo ir joje yra populiariausias. Amerikiečiai šluoja vieną pasaulinio lygio apdovanojimą po kito ir yra tvirtai įsitaisę Pasaulio skraidančio disko federacijos reitingo viršūnėje. Antrieji žengia Kanados sportininkai.
„Federacijoje užregistruota apie 50 tūkstančių sportininkų. Taip pat jie turi dvi pusiau profesionalias klubines lygas, kurios organizuoja rungtynes, pardavinėja į jas bilietus. Paskutinius čempionatus daugiausiai laimi amerikiečiai“, – taip apie skraidančios lėkštės sporto populiarumą Jungtinėse Valstijose pasakoja S.Skripskas.
Tam, kad Lietuvoje būtų pasiekta bent maža dalis to, ką turi amerikiečiai, anot A.Čado, reikia pradėti vaikus treniruoti nuo mokyklos: „Taip, kaip vaikai žaidžia futbolą ar krepšinį, galėtų ir diską mėtyti. Žaidžiama ir stadione, ir sporto salėje, tad sąlygos yra, tiesiog reikia entuziastų. Čia – ne olimpinė sporto šaka, gali dirbti tik „už ačiū“, turi būti fanatikas. Amerikiečiai yra, kaip jie sako, „amazing“.
