„Likus dvejoms savaitėms iki Pekino olimpinių žaidynių, Švedijoje stipriai susižeidžiau petį. Gal tai kažkam skamba kaip pasiteisinimas, bet iš tikrųjų net bijojau sužinoti, kokia yra situacija. Visas žaidynes važiavau jo nejudindama. Įsivaizduokite, naudojausi tik viena ranka. Vykau kovoti dėl aukščiausių vietų, bet, deja, nebuvo lemta. Po olimpinių žaidynių kurį laiką net nemiegojau, nes Pekino trasa buvo sukurta tiesiog man“, – neslėpdama kartėlio kalbėjo E. Pučinskaitė.
Dviratininkė finišo liniją kirto devinta, už jos iš karto rikiavosi kita Lietuvos atstovė – Jolanta Polikevičiūtė. Po dar dvejų metų E. Pučinskaitė nusprendė baigti karjerą, o kartu su ja pasibaigė ir auksinė Lietuvos dviratininkių era.
Meilė – ne iš pirmo žvilgsnio
Iš Naujosios Akmenės kilusi 46-erių dviratininkė prisipažįsta – dviračius įsimylėjo ne iš karto. Būdama 12-os, ji kaip ir dauguma Lietuvos sportininkų bandė įstoti į tuometinę Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
„Norėjau tapti maratono bėgike. Ir nežinau kodėl, bet neatitikau kriterijų ir neįstojau į lengvosios atletikos sektorių“, – su šypsena pasakoja E. Pučinskaitė. – „Tuomet treneris Zigmas Šniūrevičius pakvietė išbandyti dviračių sportą. Porą kartų pravažiavau ir taip patekau į sporto internetą.“
Tuo metu „dviračių mieste“ tituluojamame Panevėžyje jau treniravosi seserys Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės, prie jų netrukus prisijungė ir E. Pučinskaitė su Diana Žiliūte. Būtent šios keturios dviratininkės daugiau nei du dešimtmečius buvo įsitvirtinusios pasaulio dviračių elite.
„Dėvėti Lietuvos rinktinės marškinėlius buvo didžiausia garbė, buvome kaip ant sparnų ir jautėme didelį lietuvių palaikymą. Labai didžiavomės, kad galime važiuoti ir kovoti už Lietuvą. Tuo metu buvome kaip vienas kumštis – aš, D. Žiliūtė ir seserys Rasa, ir Jolanta Polikevičiūtės. Atrodo, kad nieko tuo metu neturėjome: gesdavo autobusiukai, nebuvo sporto psichologų, kurie padėtų įveikti įtampą. Daug lietuvių atvažiuodavo mūsų palaikyti į lenktynes, o Lietuvos marškinėliai tik suteikė dar didesnį stimulą kovoti“, – prisimena „dviračių karalienė“.
Smulkutė ir iš pažiūros trapi E. Punčinskaitė tapo viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos istorijoje iškovojusi planetos pirmenybių medalį – bronzą. Po trejų metų, 1998 metais, lietuvė tapo prestižinių „Tour de France“ lenktynių nugalėtoja, dar po metų pasidabino pasaulio čempionato auksu, kurį vos prieš metus buvo iškovojusi D. Žiliūtė. Vėliau sekė ir „Giro d‘Italia“ čempionės titulas.
Visas jėgas skiria labdarai
Prieš 12 metų karjerą baigusi dviratininkė toli nuo dviračių nepabėgo. Italijoje kartu su šeima apsistojusi lietuvė, kiekvienais metais organizuoja dviračių sporto renginį pavadintą savo vardu. Kviečia į jį visus, mėgstančius šią sporto šaką, o dalį surinktų pinigų skiria labdarai – vargstantiems ir neįgaliems lietuviams, prisideda prie sporto stovyklų nepasiturintiems vaikams organizavimo.
„Liepos mėnesį kartu su tarptautinės socialinės akcijos „Galiu daugiau nei tu manai“, kurios tikslas šviesti visuomenę apie Dauno sindromą ir juos turinčius žmones, iniciatoriumi Tautvydu Piragiu važiuosime dviračiais per Lietuvą. Visada norėjau, kad dviračių sportas būtų ne tik pramoga, bet ir kažkam padėti“, – sako E. Pučinskaitė.
Jau 13-tą kartą vykstanti didžiausia Baltijos šalyse dviračių šventė „IKI Velomaratonas“ šiemet kviečia riedėti rugpjūčio 21 d. Vilniuje, rašoma pranešime spaudai.
Startas ir finišas numatytas prie LR Seimo rūmų. Dviratininkai mėgėjai pasirinktinai riedės 10, 20 arba 30 km trasa. Sportininkai – 50 ir 100 km. El. paspirtukų, vaikų bei „Terrasport“ riedučių, riedlenčių ir paspirtukų grupės dalyviai važiuos atskiroje, 2,4 km ilgio trasoje.
