Radviliškio mergaičių softbolo komanda – tai beveik visa Lietuvos rinktinė. Tarptautiniuose turnyruose prisijungia keletas mergaičių iš sostinės. Tai įrodymas, kad sportas savaime nesiplėtoja. Jis klesti ten, kur yra puoselėjamas ir mylimas.
Treneris ir Lietuvos beisbolo asociacijos viceprezidentas Romanas Paskočimas po šios vasaros – devintame danguje. Jo vadovaujamas mergaičių softbolo klubas-asociacija “Bėgiai” šią vasarą tarp mergaičių Europoje pelnė aštuntą vietą iš šešiolikos stipriausių komandų.
– Ar sunku buvo to pasiekti?
– Daugelis mums pralaimėjusių komandų mus lenkia patirtimi ir finansavimu. Pagal amžių buvome viena jauniausių komandų. Kai kurių šalių komandos atrinktos tų šalių čempionatų metu. Tai reiškia, kad jie turėjo sąlygas treniruotis ir galėjo rinktis geriausius žaidėjus. Mes turime tik vieną komandą.
– Kodėl daugiausia treniruojate būtent mergaites?
– Taip jau sutapo, kad turiu tris dukras. Ateina laikas, kai reikia sugalvoti bendros veiklos. Softbolas labai tinka mergaitėms. Tai sportas, reikalaujantis daug greičio, mąstymo, vikrumo, lankstumo. Jis saugesnis už futbolą ir krepšinį – ten savo dukrų neleisčiau.. Sakau tai iš savo profesinės patirties.
– Kaip dukterims sekasi treniruotis pas tėvą?
– Trenerių vaikai dažnai gauna daugiau dėmesio ir pamokų. Gal dėlto trylikametė Gintarė Paskočimaitė savo žaidimu lygiuojasi į daug vyresnes žaidėjas. Po Europos čempionato ji į Lietuvą su jaunučių rinktine negrįžo namo. Iškeliavo tiesiai į Meksikoje vykusį pasaulio čempionatą kartu su penkiolikmečiais.
Dažnai sakoma, kad softbolas yra moteriškas beisbolas, tačiau jį žaidžia ir vyrai.
– Ar tai reiškia, kad ji žaidė kartu su vaikinais?
– Tokio amžiaus beisbole žaidėjai neskirstomi į lytis. Dažnai mergaitės net laimi prieš savo bendraamžius vaikinus. Berniukų komandų Lietuvoje yra daugiau. Jie šiemet Europoje buvo ketvirti.
– Kuo skiriasi softbolas nuo beisbolo?
– Iš treniruočių šių žaidimų gali ir neatskirti. Softbolo aikštė mažesnė, o beisbolo – beveik du futbolo stadionai. Kamuoliukai didesni ir minkštesni – kad lėčiau skristų. Dažnai sakoma, kad softbolas yra moteriškas beisbolas, tačiau jį žaidžia ir vyrai. Tai judresnis, tačiau kompaktiškesnis žaidimas. Galima palyginimui paminėti aikštės ir salės futbolą.
– Su kokiomis problemomis susiduria beisbolą ir softbolą puoselėjantys treneriai?
– Didžiausia problema – ne vaikai, o suaugusieji. Mokyklų treneriai nesivargina nerti į naujoves. Jie turi įsikandę krepšinį, futbolą, tinklinį ir to pakanka. Juk niekas papildomai už beisbolą nemoka. Jei kur suorganizuojame atviras varžybas, susirenka daugybė žmonių. Vėliau jaunimas apspinta ir klausinėja taisyklių, prašo lazdų, kamuoliukų, pirštinių. Juk ir mes taip pradėjome. Tuomet vienintelė kliūtis sportuoti – finansai.
– Kaip beisbolas atsirado Radviliškyje?
– Man jau seniai atrodė keista, kodėl pusė pasaulio eina iš proto dėl beisbolo, o kita pusė nieko apie jį nežino. Juk negali būti pusė pasaulio trenkti žmonės. Visai netikėtai pabandžiau žaisti, išsiaiškinau taisykles. Pradėjau treniruotis su šeima. Visą vasarą žaidėme su paprasta lazda ir teniso kamuoliuku.
Vienas treneris iš sostinės pasiūlė seną komandos įrangą – tik treniruokitės. Atsirado tikri kamuoliukai – plikomis rankomis nepažaisi – reikia ir tikrų pirštinių, lazdų, apsaugų. Vaikai draugus pasikvietė, o šie – savus draugus. Žiūriu – jau pusantros komandos turime.
