Indre, kaip pasirinkai tinklinį?
Viskas įvyko savaime. Tuo metu Kauno „Heksos" moterų komandoje žaidė mano mama. Treniruotėse, varžybose padėdavau rinkti kamuolius. Kai paaugau, norėjau pati išbandyti šį žaidimą, būti panaši į savo mamą.
Kas tave paskatino išvykti žaisti į Italiją?
Kadangi pakankamai anksti pradėjau žaisti tinklinį, vienu metu teko atstovauti ne vienai komandai (žaidžiau ne tik su savo bendraamžėmis, tačiau ir vyresnėmis merginomis). Analogiška situacija buvo ir su įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėmis. Per porą metų jau buvau laimėjusi nemažai titulų – tiek komandinių, tiek ir asmeninių. Tačiau vis labiau norėjau siekti daugiau, negalėjau sustoti, norėjau kopti aukštyn. Todėl vienintelė išeitis buvo keliauti kažkur svetur. Tuo metu mano mama jau darbavosi Italijoje, žinojau, kad tinklinio lygis ten aukštesnis, ir nutariau pabandyti.
Ar lengvai prisitaikei prie naujos šalies, komandos, draugų?
Prisitaikyti prie naujos vietos, naujų papročių, naujo gyvenimo būdo buvo tikrai nelengva, o ypač buvo sunku bendraujant, juk nemokėjau italų kalbos. Dėl šios priežasties buvo nelengva bendrauti su komandos narėmis bei treneriu. Tačiau Italijos pirmoje komandoje jau kurį laiką žaidė viena lietuvaitė. Ji ir jos vyras su šeima buvo mūsų „angelai – sargai“. Jie stengėsi, kad mums nieko netrūktų, ir ypač, kad nesijaustumėme svetimos. O praėjus šiek tiek laiko, pradėjau pritapti, prisiderinti ir aš.
Kaip prasidėjo tavo kelias į didįjį tinklinį?
Vos įžengus į aikštelę Italijos čempionate, man atrodė, jog tai ir yra to didžiojo tinklinio pradžia, nors tai buvo tik B lyga. Vėliau čempionate mane pastebėjo ir aukštesnių lygų komandų vadovai. Taip patekau i A2 lygos startinę sudėtį, o vėliau ir A1 Bergamo „Foppapedretti“ komandos dvyliktuką. Ten pagaliau išvydau tinklinio meną.
Kokie didžiausi laimėjimai tinklinyje?
Dvi čempionų lygos („Champions League“) ir viena Italijos taurė.
Bergamo „Foppapedretti“ komandai atstovauji nuo 2006 metų. Kiek dar galioja sutartis?
Taip, šiai komandai atstovavau nuo 2006 iki 2009 metų. Tačiau šį sezoną esu paskolinta A2 lygio „Chieri Volley" klubui, kurio tikslas – laimėti čempionatą ir patekti i A1 lygą.
Koks tavo vaidmuo dabartinėje komandoje?
Esu puolėja, viena iš pagrindinių žaidėjų, atakuoju tiek iš pirmos, tiek iš antros linijos bei dalyvauju daugumoje komandos derinukų.
Kaip sekasi komandai šiame sezone?
Čempionate esame antros. Tad iki šiol esame tarp komandų, kurios turi galimybę pereiti i aukštesnę A1 lygą.
Ar komandoje laikotės kokių papročių, prietarų?
Jeigu tai galima pavadinti komandiniu papročiu, treneris visada, prieš einant į aikštelę, rūbinėje palinki sėkmės. Aš visada nusilakuoju nagus tuo pačiu nagų laku ir ta pačia spalva. Žaidžiu visada su ilietuviškų spalvų „riešiuku“, atsivežtu iš Lietuvos, tikiu, jog tai suteikia man stiprybės. Taip pat būtinas atributas – mamos skambutis prieš pat varžybas – turim tam tikrą frazę, kuri „veikia".
Ar italai nesiūlo savo šalies pilietybės?
Tiesioginio pasiūlymo nebuvo, nes pagal Italijos įstatymus tik nuo šių metų galiu prašyti Italijos paso.
Arčiau širdies salės ar paplūdimio tinklinis?
Be galo mėgstu abi šias sporto šakas. Nuo salės tinklinio niekada nesiryžčiau atsisakyti, baigusi mokyklą tapau profesionalia žaidėja ir iš hobio ši sporto šaka virto darbu, iš kurio šiuo metu pragyvenu. O paplūdimio tinklinis man daugiau asocijuojasi su grįžimu į Lietuvą, atostogomis prie jūros. Jį tenka žaisti tik vasarą savo malonumui.
Ar vasarą tenka pažaisti paplūdimyje?
Žaisti ant smėlio labai mėgstu, o pasibaigus Italijos salės čempionatui, grįžus į Lietuvą, niekada nepraleidžiu progos. Deja, kuo toliau, tuo vis mažiau lieka laiko grįžti į Tėvynę, todėl jau trejus metus dalyvauju Italijos 4x4 (4 prieš 4) organizuojamuose paplūdimio turnyruose, tai padeda palaikyti sportinę formą. Kol nesulaukiau pasiūlymo į Italijos rinktinę, galiu sau tai leisti.
Gal turi kokių įdomių pomėgių?
Žinoma, krepšinis yra antroji Lietuvos religija. Kaip ir dera tikrai lietuvaitei, be galo mėgstu žiūrėti rungtynes, o retkarčiais vasarą mėgstu ir pati su broliu pamėtyti į krepšį. Stengiuosi, kiek įmanoma, sekti Italijos krepšinio A lygoje žaidžiančių lietuvių komandų pasirodymus. Kai turiu laisvą minutę, mėgstu pasivaikščioti po parduotuves, žaisti boulingą, eiti į kiną, naršyti internete... Mėgstu keliauti, tenka dažnai keliauti su komanda, tačiau neturime laiko apžiūrėti miestų ar pažinti naujas vietas. Todėl, kai tik turiu porą laisvų dienų, stengiuosi „paturistauti“ po Italiją ir ne tik.
Koks mėgstamiausias patiekalas?
Labai mėgstu itališkus makaronus bei salotas, taip pat ir saldumynus. Esu smaližė. Tačiau niekas neprilygsta lietuviškiems cepelinams.
Koks tavo laimingiausias skaičius?
Jau seniai žaidžiu su marškinėliais, pažymėtais devintuoju numeriu. Su šiuo numeriu esu laimėjusi daugelį premijų Italijoje, todėl, manau, jog šis skaičius man yra laimingiausias.
Kiek aukštai šoki nuo žemės?
Siekiu krepšinio lanką.
Ar domiesi tinkliniu gimtinėje?
Deja, domėtis Lietuvos tinkliniu nėra lengva, mažai informacijos internete, o ką jau kalbėti apie televiziją ar radiją. Rezultatus vis bandau sužinoti iš komandos draugių, trumposiomis žinutėmis arba elektroniniu paštu. Labai gaila, kad Lietuvoje tinklinis nėra toks populiarus sportas, kaip Italijoje. Bet tikiuosi, kad ateityje ši graži sporto šaka taps vis labiau žinoma.
Kaip meilės reikalai?
Neturiu širdies draugo, nors gerbėjų tikrai netrūksta. Kadangi čia, Italijoje, esu pakankamai žinoma, nėra lengva rasti nuoširdų žmogų, kuris norėtų pažinti Indrę, o ne žaidėją.
