Leidimą įsirengti trasą Nemuno rėvoje po Kauno geležinkelio (Žaliuoju) tiltu baidarių slalomo klubas „Regesa“ gavo dar 2005-aisiais.
„Iki tol treniruodavomės „lygiame“ vandenyje. O juk slalomui svarbiausia – stiprios vandens srovės. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis pasiekdavome neblogų rezultatų“, – pasakojo klubo „Regesa“ vadovas Egidijus Radavičius.
Savo jėgomis ir lėšomis kauniečiai apvalė po Geležinkelio tiltu esančią Nemuno atkarpą nuo pavojingų nuolaužų ir surentė trasą, kurioje pagaliau galėjo normaliai treniruotis.
Tačiau iki pilnos laimės vis dar trūksta patalpų, kuriose sportininkai galėtų persirengti ir laikyti savo inventorių – baidares, irklus, kitą įrangą. Iki šiol laivus irkluotojai kaskart patys atsiveža iš prie Kauno marių įrengtos bazės. Taip sugaištama labai daug laiko, todėl per dieną spėja pasitreniruoti tik dvi vaikų grupės.
Užstrigo pas biurokratus
„Viskas judėjo gera linkme, tačiau pasirodė, kad žemė, kurioje norima statyti laikinus pastatus, yra valstybinė. Iš Nacionalinės žemės tarnybos gavome atsakymą, kad, pasikeitus tvarkai, būtina suformuoti žemės sklypą ir jį perimti iš valstybės savivaldybės reikmėms. Tuomet atsivertų galimybė pastatyti laikinus statinius inventoriaus laikymui“, – aiškino Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Albertas Palaima.
Savivaldybė turėtų parengti ir suderinti detalųjį planą, projektas turėtų gauti miesto tarybos palaiminimą, tada sektų kreipimasis į Vyriausybę dėl valstybinės žemės perėmimo savivaldybės reikmėms. A.Palaimos teigimu, tai – išsprendžiamas klausimas, tik visos biurokratinės procedūros „tęsiasi netrumpai“.
Vien tik detaliojo plano parengimas, suderinimas, lėšų (apie 10 tūkst. Lt) jam parengti skyrimas užtruktų mažiausiai pusmetį. O įveikti likusius formalumus prireiktų dar bent antra tiek. Tad žalia šviesa laikiniems statiniams galėtų būti uždegta ne anksčiau kaip po kelių metų.
„Klubo direktoriui sakiau, kad jis raštu išdėstytų savo prašymą administracijos direktoriui, merui. Jis jau yra tą daręs, tačiau pasikeitė tvarka, valdžia“, – skėstelėja rankomis A.Palaima.
E.Radavičius pasiryžęs ir toliau varstyti savivaldybės, kitų institucijų duris, tačiau laukia ir ryžtingesnių pačios savivaldybės veiksmų: „Jei visi formalumai būtų įveikti, mums atsirištų rankos ieškoti įvairių finansavimo šaltinių, nes patys visko finansiškai „nepavešime“.
Kauniečiai – vieni lyderių
Tris dešimtmečius baidarių slalomu besidomintis ir vaikus treniruojantis E.Radavičius prisimena, kad nuo pat šios sporto šakos užuomazgų mieste kauniečiai visuomet būdavo tarp lyderių Lietuvoje.
„Mūsų treneriai yra aukšto lygio, kadangi „lygiame“ vandenyje sugeba paruošti taip sportininkus, kad nuvažiavę į Europos, Pasaulio čempionatus, jie patenka tarp penkiasdešimties stipriausių sportininkų, dalyvaujant šimtui irkluotojų. Tai – aukštas pasiekimas“, – tvirtina klubo „Regesa“ vadovas.
Artina miestą prie vandens
Baidarių slalomo entuziastai siekia atkreipti visuomenės, valdžios dėmesį, kad trasa nėra skirta tik keliems sportininkams. Jei būtų įrengta sporto bazė, joje galėtų treniruotis daugiau vaikų (priimami nuo 8 metų amžiaus), plaukioti šio sporto mėgėjai. Tai būtų traukos centras visiems baidarininkams. Be to, tai būtų ir miesto artinimas prie vandens, apie kurį daug metų kalbama, bet nieko nedaroma.
Šiuo metu klube treniruojasi apie 30 vaikų. Klubo nario mokestis – tik 30 Lt. Jie aprūpinami baidarėmis (jų kaina – 3–5 tūkst. Lt), irklais. Nemune baidarininkai sezoną atidaro birželio pradžioje, o uždaro lapkričio pradžioje.
Slalomo taisyklės
Baidarių ir kanojų slalomo irkluotojai turi kuo greičiau įveikti tekančio vandens atkarpą (trasą), padarydami kuo mažiau klaidų.
Trasa – tai upės arba dirbtinio kanalo sraunaus vandens atkarpa, nužymėta vartais.
Trasoje turi būti 18–25 vartai. Vartai – dvi virš vandens kabančios apvalios dryžuotos kartelės su pažymėtu vartų numeriu. Vartai yra pasroviniai (balti-žali), kuriuos reikia praplaukti pasroviui, ir priešsroviniai (balti-raudoni), kurie įveikiami prieš srovę.
