Geriausias Lietuvos plaukikas Danas Rapšys per Kalėdas į svečius dažniausiai vyksta su didžiuliu maišu dovanų. Nors neturi daug laiko jų ieškoti, pasirūpina bent menkniekiu kiekvienam šeimynykščiui.
Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas su ilgesiu mena tas stebuklingas vaikystės Kalėdas, kai visa šeima susirinkdavo prie močiutės patiekalais nukrauto stalo Kazimieravo kaime Dzūkijoje. Tais laikais kieme dar būdavo pilna sniego, o šiltoje gryčioje susėdę Kūčių vakarienės visi bandydavo nugirsti, ką tvarte kalbasi gyvuliai, iš po staltiesės traukdavo šiaudus, norėdami sužinoti, koks gyvenimas jų laukia.
Seserys tinklininkės Gerda ir Rugilė Grudzinskaitės ilgai tikėjo Kalėdų Seneliu ir laukdavo jo dovanų, tačiau dabar labiausiai džiaugiasi ne dovanomis, o artimųjų dėmesiu. Būna, kad prie švenčių stalo susirenka ir beveik dvi dešimtys pačių artimiausių. „Tik dėl pandemijos šiais metais, matyt, bus kitaip, nes reikia saugotis“, – pripažino abi.
Irkluotojų pora Milda Valčiukaitė ir Saulius Ritteris kuria naujas Kalėdų tradicijas. Šios šventės jie itin laukia dar ir dėl to, kad turi nedažną laisvadienį.
Savų tradicijų jau turi ir treko dviratininkai Miglė Marozaitė bei Vasilijus Lendelis. Šeštus metus drauge skaičiuojantys sportininkai per Kalėdas pasirūpina dovanomis net savo šuniui.
Trišuolininkė Dovilė Kilty lietuviškas tradicijas įdiegė ir Anglijoje. Pastaruosius pusšeštų metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti lietuvė papasakojo apie dvylika Kūčių patiekalų, apie tai, kad tądien negalima valgyti mėsos – tik žuvį, ir dabar su vyro, Anglijos rinktinės sprinterio Richardo Kilty šeima Kalėdų išvakarėse sėda prie bendro stalo. „Anglijoje žmonės nešvenčia Kūčių, bet mes jas visada minime“, – patikina D.Kilty.
Ledo šokėjas Saulius Ambrulevičius kvatoja prisiminęs juokingiausią gautą dovaną. Jis prašė „nieko“, tad „nieką“ ir gavo. Saulius ne visada turi laiko vaikščioti po parduotuves, bet per Kalėdas artimuosius vis tiek palepina dovanomis. Nors didžiausia dovana jam – bendravimas.
Tačiau tikros dovanos – mažos ar itin brangios, apgalvotos ar išrinktos užplūdus emocijoms – vis dėlto nuspalvina kiekvienas Kalėdas. Kaip dovanas renka žinomi Lietuvos sportininkai? Ir kokios dovanos jiems patiems yra pačios mieliausios? Tai jie atskleidė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalui „Olimpinė panorama“.
Tėvams – namas ir automobiliai
Tų stebuklingų Kalėdų kaime prisiminimai vis dar šildo krepšininką M.Kuzminską, nors pastaraisiais metais ši šventė jam – jau kitokia. Kai išvyko žaisti į užsienį, Mindaugas nebeturi galimybių per Kalėdas grįžti, o ir artimieji ne visada gali atvykti. Dėl įtempto tvarkaraščio neaišku, ar bent dienai pavyks ištrūkti ir šiemet.
Tačiau Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ komandai atstovaujantis 31 metų krepšininkas iš anksto pasirūpino dovanomis visiems svarbiausiems žmonėms.
„Aš esu gana praktiškas. Mano dovanos gal per daug ir nenustebins, bet beveik visada bus naudingos – stengiuosi rasti tokį daiktą, kuris būtų naudojamas, o ne be tikslo išleisti pinigus. Man svarbiausia dėmesys, kurį parodau dovanodamas. Ir labai mėgstu pats pakuoti dovanas – net mažytį daiktą įpakuoju į didžiulę dėžę, kad gražiai atrodytų. Ir atvirukus užrašau pats. Tačiau su dovanomis nereikia persistengti – jos neturėtų šventės paversti materialia ir užgožti jos esmę bei grožį“, – įsitikinęs M.Kuzminskas.
Dovanas krepšininkas perka iš anksto – dar spalio mėnesį apgalvoja, kam ką norėtų padovanoti, nes artėjant Naujiesiems būna pats sezono įkarštis, tad dovanoms nelieka laiko.
„Dabar viską perku internetu – ir saugausi koronaviruso, ir laiko tam mažiau sugaištu“, – teigia puolėjas.
Jis pats geriausia dovana laiko gimimą ir už tai tėvams jaučiasi amžinai skolingas. Todėl mamą Zitą ir tėtį Vladą jis nuolat nustebina įspūdingomis ir brangiomis dovanomis: tėvų vedybų 40-ųjų metinių proga su broliu Sauliumi padovanojo po automobilį, dar anksčiau tėvams padovanojo namą prie Vilniaus.
„Nuo vaikystės svajojau gyventi name, tad kai tik susitaupiau pinigų, kuriuos uždirbau žaisdamas krepšinį, tai ir įgyvendinau savo svajonę – pastačiau tėvams namą. Nebuvo jokios progos. Tiesiog už tai, kad mane pagimdė“, – savo poelgio nesureikšmina M.Kuzminskas.
Ausinuko ilgai nepaleido iš rankų
Vaikystėje krepšininkas ir pats itin laukdavo dovanų, rašydavo laiškus Kalėdų Seneliui ir ilgai juo tikėjo. „Aš ir dabar tikiu! Norite pasakyti, kad jis netikras?“ – šypsosi puolėjas.
Mindaugas iki šiol prisimena tada jam tokią įspūdingą dovaną – kasetinį ausinuką su vokiečių grupės „Modern Talking“ įrašu – pakeliui namo jo nepaleido iš rankų, vis leido ir klausėsi žinomų dainų.
Dabar M.Kuzminskas Kalėdų rytą jau nepuola prie eglės ieškodamas, ką paslapčiomis po ja paliko Senelis. „Aš apskritai nemėgstu išpakuoti dovanų prie kitų žmonių, – netikėtai prisipažįsta krepšininkas. – Nesu linkęs rodyti emocijų, tad net jei jaučiuosi nerealiai laimingas, kūno kalba galiu to neparodyti.
Dėl to dovanas mėgstu išpakuoti vienas, bet dar labiau mėgstu jas dovanoti ir ypač – be progos. Juk nereikia laukti kokios nors progos tam, kad nustebintum artimuosius. Tai gali būti ir smulkmena, nes svarbiausia ne pati dovana, o dėmesys.“
Turėjo surasti paslėptą lobį
Plaukikas D.Rapšys vaikystėje prie Kalėdų eglės pradėdavo bruzdėti vos prašvitus. Dažniausiai tada jau rasdavo ten dovanų. Tačiau kartą nusliūkinęs penktą ryto dovanų nerado, o po kelių valandų jos jau ten gulėjo.
„Turbūt Kalėdų Senelis vėlavo“, – juokiasi 25 metų plaukikas. Tuo Seneliu jis tikėjo gana neilgai, nes sykį pamatė tikrąjį „Senelį“, bet ir toliau per Kalėdas laukdavo, kokių staigmenų jis šįkart pateiks.
Smagiausia buvo, kai kartą seneliai užkasė „lobį“, o jį surasti patikėjo anūkams. Po ilgų paieškų šie galiausiai tą „lobį“ rado. Jis buvo išties įspūdingas: 200 litų vieno lito monetomis. Dabar tai būtų apie 60 eurų.
Plaukikas beveik neturi laiko bastytis po parduotuves ieškodamas dovanų, todėl, grįždamas iš dažnų kelionių užsienyje, paskubomis ką nors išrenka, pagalvodamas apie visus artimiausius.
„Man labiau patinka dovanoti nei gauti, todėl ir stengiuosi tai daryti“, – patikina D.Rapšys.
Gamino rankdarbius
Treko dviratininkai M.Marozaitė ir V.Lendelis jau kuria savo Kalėdų tradicijas. „Dažniausia važiuojame pas Miglės tėvus, nes jie gyvena Panevėžyje, kur ir mes gyvename, tad taip patogiau. O aš kilęs iš Pasvalio. Tačiau ne visada per šventes būname Lietuvoje“, – pasakoja 25 metų V.Lendelis.
Šiais metais dviratininkai didžiausias žiemos šventes irgi sutiks toli nuo namų – įpusėjus gruodžiui išvyko į treniruočių stovyklą Kroatijoje, iš kurios grįš jau po Naujųjų. Tačiau dovanomis jie pasirūpino iš anksto.
„Šiemet su mama ir dviem sesėmis nusprendėme palengvinti vienos kitoms dovanų paieškos užduotį, todėl surašėme norų sąrašus ir iš jų išrinkome dovanas, – sako 24-erių M.Marozaitė. – Lapkričio pabaigoje susirgau koronavirusu, buvau izoliacijoje, o kadangi sirgau lengvai ir turėjau laiko, užsiėmiau rankdarbiais: gaminau rankų darbo lankelius, perlines apyrankes. Šiuos rankdarbius irgi pridėjau prie dovanų artimiesiems.“
Dovanas po Kalėdų egle tėvų namuose M.Marozaitė padėjo iš anksto. Dviratininkė pasirūpino staigmenomis visiems, net savo augintiniui špicų veislės šuniui vardu Meilė pripirko žaislų ir skanėstų.
„Man labai patinka dovanoti ir kitiems suteikti džiaugsmo. Net be išskirtinės progos galiu įteikti kokią nors dovaną. Pavyzdžiui, mamai sekmadienio proga padovanojau vonios reikmenų rinkinį“, – pasakoja M.Marozaitė.
Dviratininkė sako žinanti, kad nuo tėčio dovanų gaus kvepalų – jų gauna per kiekvienas Kalėdas. M.Marozaitei, kaip ir jos gyvenimo draugui V.Lendeliui, labiausiai patinka praktiškos dovanos – tokios, kurios nerenka dulkių.
„Tačiau man labiau patinka dovanoti, nei pačiam gauti. Vaikystėje labai laukdavau dovanų, gal iki dešimties metų tikėjau Kalėdų Seneliu, kol tėvai nepapasakojo, kas iš tikrųjų atneša tas dovanas“, – juokiasi V.Lendelis.
„Ir aš Kalėdų Seneliu tikėjau labai ilgai – iki dvylikos metų, – Vasilijui antrina Miglė. – Rašydavau jam laiškus, o tėvai sugalvodavo, kaip tas dovanas po egle padėti, kad nepamatyčiau. Bėgant metams tiesą apie Kalėdų Senelį sužinojau savaime.“
Paslaptį slėpė nuo sesers
Trišuolininkei 27 metų D.Kilty šios Kalėdos turėjo būti kitokios. Stoktone prie Tiso dabar gyvenanti lietuvė prieš penkerius su puse metų persikėlė į Angliją. Prieš tai trejus metus ji gyveno Ispanijoje.
Kai prieš trejus metus Dovilė tekėjo už R.Kilty, su vyru sutarė, kad vienais metais Kalėdas švęs Anglijoje, kitais – Lietuvoje.
„Šiemet buvo eilė grįžti į Lietuvą, bet, deja, neišeis. Išties liūdna, nes labai pasiilgau savo šeimos Lietuvoje“, – sako lengvaatletė.
Kalėdos Dovilei visada išskirtinė šventė. „Už tai esu dėkinga savo artimiesiems. Kalėdų Seneliu tikėjau gal iki dešimties metų, o kadangi dar turiu jaunesnę seserį, ir vėliau turėjau apsimesti, kad tikiu Seneliu, kad jai netapčiau Grinčas. Per Kalėdas dėdė persirengdavo Kalėdų Seneliu, o mes sakydavome jam eilėraščius, kad gautume dovanų. Iki šiol jis tai daro šeimos mažyliams – net tą patį kostiumą vilki“, – pasakoja D.Kilty.
Ji pati stengiasi pasirūpinti dovanomis visiems artimiesiems ir tos dovanos dažniausiai būna netikėtos. „Bet praktiškos“, – nusijuokia trišuolininkė.
Tačiau ji niekaip neįgyja įpročio dovanomis pasirūpinti iš anksto. „Visada viską darau paskutinę minutę. Kiekvienais metais sau kartoju, kad šįkart taip nebus, reikia pasirengti iš anksto, bet niekada nepavyksta. Tik šiais metais viską užsisakiau internetu“, – patikina D.Kilty.
Lengvaatletė nesureikšmina dovanos – jai patinka pats procesas, kai prie Kalėdų eglės kyla lengvas chaosas, o išpakuojant šiugžda vyniojamasis popierius. „Tiesa, prisipažinsiu, maloniausia turbūt gauti kvepalus“, – nusijuokia trišuolininkė.
Kojinės ir šildo, ir itin džiugina
Seserims tinklininkėms 21-erių Gerdai ir 20-metei Rugilei Grudzinskaitėms Kalėdos siejasi su šiluma, ramybe, jaukumu, kai prie didelio stalo susirenka gausi šeima.
„Mūsų giminė labai vieninga, artima, tad prie Kūčių stalo vieną kartą buvo net 17 žmonių: tėvai, seneliai, dėdės, tetos, krikšto tėvai, broliai, seserys“, – pasakoja Gerda.
Vaikystėje seserys itin ilgai tikėjo Kalėdų Seneliu.
„Mažytė tikėjau, kad Kūčių vakarą mačiau Kalėdų Senelį, skrendantį Mėnulio link. Tas vaizdinys mano pasąmonėje buvo gana ilgai, tad labai laukdavau, kokių dovanų jis atneš. Dovanas nešančiu Kalėdų Seneliu lioviausi tikėti, kai kartą tėvai uždarė mus močiutės kambaryje, kad galėtų po egle padėti dovanas. Bet mane ramino, kad esu mačiusi tikrą Kalėdų Senelį“, – juokiasi R.Grudzinskaitė.
Vyresnėlė Gerda irgi kone iki paauglystės laukdavo Kalėdų Senelio. „Ir dabar laukiu, – prisipažįsta tinklininkė, – bet šiemet susitarėme su artimaisiais, kad svarbiausia – ne ieškoti dovanų, o visiems būti sveikiems. Didžiausia dovana per šventes mums paprastai būna susitikimas.“
Nors nemažai žmonių erzina, kai per šventes dovanų gauna šaliką, kojines ar pirštines, seserims Grudzinskaitėms tokios dovanos – itin mielos.
„Kalėdos man asocijuojasi su sniegu ir šalčiu, tad tokios dovanos man – šilumos simbolis. Didelių dovanų nesureikšminu. Kažkuriais metais dovanų gavome telefonus – buvo smagu, bet apskritai man nesvarbu, ar dovana brangi. Labiausiai nemėgstu gauti čekių. Man daug smagiau, kai žmogus išrenka dovaną, nei dovanoja čekį“, – sako Gerda.
„Aš irgi labai džiaugiuosi smulkmenomis. Dar labai patinka dovanų gauti ką nors šilto ir minkšto. Pavyzdžiui, kojines ar pledą. Labai džiaugiausi, kai kartą tėvai padovanojo naminį kombinezoną“, – pasakoja Rugilė.
R.Grudzinskaitė juokiasi prisiminusi smagiausią dovaną, kai būdama devynerių svajojo apie tikrą pianiną, o gavo žaislinį. G.Grudzinskaitei mieliausia buvo pusseserės dovana – naminiai dribsniai, paprastai vadinami granola.
„Pusseserė įteikė didžiulį stiklainį naminės granolos su džiovintais vaisiais, riešutais ir, žinoma, savo linkėjimais. Tokia dovana mane labai pradžiugino“, – pasakoja G.Grudzinskaitė. Ji ir pati artimuosius mėgsta nustebinti tokiais namie kepintais dribsniais.
Užgriūva įvairūs rūpesčiai
Gerdai sunku išrinkti dovaną internetu, o štai Rugilė dovanų ieško ir virtualioje erdvėje. Ir dovanomis jos pasirūpina skirtingu laiku: jaunesnioji Grudzinskaitė artimiausiems žmonėms jas perka iš anksto, o vyresnioji – paskutinę minutę.
„Būtų gerai, jei viską iš anksto suplanuočiau, bet mūsų grafikas įtemptas – daug treniruočių, daug kelionių, tad ne visada spėju. Paskutinė savaitė prieš Kalėdas man būna itin sunki: reikia ir dovanomis pasirūpinti, ir namus susitvarkyti, ir šventinius patiekalus apgalvoti. Bet viską padarau likus porai dienų iki švenčių ir tada jau ramiai jų laukiu“, – pasakoja G.Grudzinskaitė.
Kalėdų rytą, skambant kalėdinei muzikai, visi puola prie eglės ieškoti dovanų su savo vardais.
„Būna labai smagu. Tik gaila, kad šiemet dėl pandemijos Kalėdos, matyt, bus kiek kitokios ir negalėsime taip gausiai susirinkti“, – sako seserys tinklininkės.
Subadė visus tapetus
Irkluotojui 32 metų S.Ritteriui itin patinka Kalėdos dėl jaukaus bruzdesio joms rengiantis, puošiant eglutę, dėl mažų tradicijų, kurios suteikia vidinės ramybės.
„Kalėdas dažniausiai stengiuosi sutikti su artimaisiais, šeimos nariais. Jei tik turėdavau galimybę, išvakarėse eidavau į bažnyčią, – prisipažįsta S.Ritteris. – O Naujuosius, matyt, kaip ir daugelis, sutinku su draugais.“
Būdamas vaikas Saulius labai laukdavo Kalėdų Senelio, rašydavo jam laiškus, pridėdavo iškarpų iš žurnalų su geidžiamų žaislų nuotraukomis. O Senelis dažniausiai nenuvildavo. Bet kartą atnešė tokią dovaną, dėl kurios, matyt, vėliau gailėjosi.
„Su pora metų vyresniu broliu Pauliumi gavome smiginio lentą ir strėlyčių. Tai mėtydami subadėme visus tapetus, nes ne visada pavykdavo pataikyti į taikinį“, – juokiasi 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas.
Nors vaikystėje labai laukdavo dovanų, dabar S.Ritteris daug smagiau jaučiasi pats dovanodamas, o ne gaudamas.
„Bet į dovanų pirkimą stengiuosi žiūrėti ramiai. Tiesiog dažnai stinga laiko jas rinkti, mat daug stovyklaujame užsienyje ir namo grįžtame tik prieš pat šventes. Visuomet stengiuosi dovanoti reikalingas ir praktiškas dovanas. Dovanas siunčiu ir artimiesiems į užsienį, o tiems, su kuriais susitinku, įteikiu pats“, – pasakoja irkluotojas.
Gali šiek tiek patinginiauti
Rio de Žaneiro žaidynių bronzos medalio laimėtojai 26 metų M.Valčiukaitei Kalėdos – šeimos šventė.
„Kūčių vakarą visada praleisdavome su tėvais ir seneliais. Pirmoji Kalėdų diena būna džiugi ir tuo, kad turime laisvą nuo treniruočių dieną: gerai išsimiegame, skanaujame kalėdinius gardėsius, pažiūrime daugybę kartų matytą filmą, važiuojame pasigrožėti miestu, kurį pasipuošusį dažnai pamatome pirmą kartą, vakare susitinkame su draugais. Kalėdos man yra džiugesnė ir jaukesnė šventė nei Naujieji metai“, – pasakoja Milda, apgailestaujanti, kad šįkart gražiausia metų šventė dėl pandemijos, matyt, bus kitokia.
Kaip ir visi vaikai, irkluotoja vaikystėje tikėjo Kalėdų Seneliu, labai laukdavo jo dovanų, bet abejoti, ar jis tikras, pradėjo po to, kai gavo dovaną dėžutėje, kurią jau anksčiau buvo mačiusi mamos spintoje.
„Jaučiausi šiek tiek apgauta“, – šypteli M.Valčiukaitė.
Išgirdo, ką draugė sako
Abiem irkluotojams patinka dovanoti. „Vienas kitą pradžiuginame ir be progos. Saulius neprisipažino, bet jis mėgsta be progos dovanoti ir dovanas – ne tik gėlių“, – išduoda sportininkė.
Mieliausia dovana Mildai – Sauliaus įteikta dėžė su įvairiomis smulkmenomis. „Kai paklausiau, kodėl dovanojo būtent šiuos daiktus, jis atsakė: „Juk kai vaikščiojome, sakei, kad būtų smagu turėti termosą, virtuvėje visada skųsdavaisi, kad neturi kuo nukelti karštų puodų, o dėl tos receptų knygos juk seniai varvinai seilę“. Pasijutau tikrai išgirsta“, – pasakoja M.Valčiukaitė.
Irkluotoja juokiasi prisiminusi, kai vaikystėje po Kalėdų eglute rado žaidimą „Monopolis“. Tada, pagauti azarto, per moksleivių atostogas su tėčiu sužaidė beveik šimtą partijų.
Kadangi gruodžio mėnesį irkluotojai visada stovyklauja užsienyje, Milda dovanomis artimiesiems stengiasi pasirūpinti iš anksto – jau seniai jas perka internetu.
„Labai mėgstu gauti valgomas, o ypač – pačių gamintas dovanas. Norėčiau ir pati kasmet visus džiuginti savo keptu pyragu ar skrudintais riešutais, bet tam ne visada užtenka laiko ir energijos. Man visuomet malonus parodytas dėmesys, kai žinau, kad žmogus pagalvojo apie tave rinkdamas dovaną“, – sako M.Valčiukaitė.
Irkluotoja namiškiams mėgdavo dovanoti įvairių žurnalų prenumeratų, bilietų į renginius ir spektaklius. Tačiau šiemet, deja, bilietų dovanoti negalės, nes neaišku, kada renginiuose bus galima laisvai lankytis.
Ko norėjo, tą ir gavo
Ledo šokėjas 28-erių S.Ambrulevičius užkrečiamai kvatoja prisimindamas juokingiausią dovaną.
„Šešeriais metais jaunesnis brolis Lukas kartą paklausė, ko norėčiau dovanų. „Ai, nieko“, – atsakiau ir dovanų gavau burbulą su užrašu „Niekas“, – pasakoja Saulius.
Dovanų per šventes jis nesureikšmina, nors ir stengiasi pasirūpinti naudingomis dovanomis artimiausiems žmonėms. Pavyzdžiui, kai tėčiui reikėjo sportinės striukės, tokią ir išrinko.
„Stengiuosi, kad dovana būtų ypatinga, kad turėtų kokią nors reikšmę, tad į kainą nekreipiu dėmesio. Smagu, jei pavyksta dovanomis pasirūpinti iš anksto, nors kartais tenka jas pirkti paskutinę minutę.
Bet apskritai man labiausiai patinka žmonės ir bendravimas su jais, o dovanos – tik antraeilis dalykas. Materialus daiktas niekada neatstos žmogaus. O artimųjų itin pasiilgstu, nes daug laiko treniruojuosi ir gyvenu užsienyje, tad vertinu kiekvieną drauge praleistą minutę“, – patikina ledo šokėjas.
