Pasak ekspertų, valstybės įmonės kasmet finansuoja federacijas ir sporto klubus, tačiau, jų nuomone, sudaromos reklamos, įvaizdžio ir kitos sutartys neretai yra tik būdas tiesiogiai paremti konkrečią organizaciją pagal išankstinį susitarimą.
Viešasis sektorius netaiko vieningų atsiskaitymo standartų lėšų gavėjams. Tik pavienės federacijos ir sporto klubai už gautas lėšas atsiskaito viešai.
Atskaitingumo trūkumas gali reikšti, kad lėšos panaudojamos netinkamai. Pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo „Sportas“ duomenimis, vien per 2013 – 2015 m. sporto organizacijos nesumokėjo ar nedeklaravo 712 tūkst. eurų mokesčių.
Be to, nėra vertinama, ar sportui skirtos lėšos buvo panaudotos efektyviai. Pasak ekspertų, jei organizacijai nepavyksta laimėti medalių skaičiaus, nurodyto paraiškoje lėšoms gauti, jos nėra prašoma paaiškinti, kodėl nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Tikslių duomenų, kiek Lietuvos viešasis sektorius kasmet skiria lėšų sportui, nėra. Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės preliminariais skaičiavimais, 2010 – 2012 m. valstybė sportui kasmet skyrė apie 110 mln. eurų. Vėlesnių duomenų šiuo metu nėra.
Rengiant studiją „Skaidrumo treniruočių planas: pagrindinės sporto finansavimo rizikos“ TILS atliko konfidencialius pusiau struktūruotus giluminius interviu su žmonėmis, dirbančiais sporto politiką formuojančiose ir įgyvendinančiose institucijose, sporto federacijose, klubuose, savivaldybėse ir ministerijose, nepriklausomais tyrėjais, sportininkais.
