– Lietuvoje užfiksuojama vis daugiau perdegimo atvejų. Savo sričių profesionalai neretai palieka darbus būtent dėl šios priežasties. Kaip jūs matote perdegimo problemą?
– Perdegimas yra ilgalaikės emocinės ir fizinės perkrovos rezultatas.
Savo darbe matau ne vieną perdegimo atvejį. Neseniai atėjo viena pacientė, jos sveikata – sugriuvusi, ir išsikalbėjo, kad gydosi perdegimą ir tik po pusės metų vėl grįžo darbą. Į tokią būklę moterį buvo atvedęs ilgalaikis stresas darbe, neskaičiuotos darbo valandos ir prisiimta didelė atsakomybė.
Kiekvienas turėtų pagalvoti, kaip optimizuoti savo veiklą ir padėti savo organizmui greičiau atsistatyti po sunkios darbo dienos. Visiems galioja tie patys sveikatos principai: subalansuota mityba, geras ir pilnavertis miego režimas, pakankamas fizinis krūvis. Atsistatymui padeda ir meditacijos, o galbūt kažkam ir psichologo pagalba, darbas su savimi.
Aišku, aš neatmetu ir pabėgimo iš per didelės stresinės aplinkos varianto. Kai žmonės pasitraukia iš darbo dėl perdegimo, tai nėra blogai, nes žmogus turi ieškoti sau komfortiškos vietos, tokios, kur jis nedegintų savęs, nes gyvenimas bėga. Organizmo fiziologinė reakcija į stresą yra automatinė. Ne veltui ji vadinasi „fight or flight“ („kovok arba bėk“). Kovai reikia ruoštis. Jei kovoti nenori ar nebegali, tada reikia bėgti.
– Kokį pastebite ryšį tarp žmogaus psichologinės būklės ir traumų tikimybės?
– Jeigu žmogaus psichologinė būklė yra neigiama, tai organizmas priešinasi tam stresui, kuris jį veikia. Jeigu žmogus būna irzlus, depresuotas, tai ir hormoninis fonas visai kitas, tada sunku pasiekti gerų rezultatų.
O dar prisideda fizinis nuovargis. Įrodyta, kad didžioji dalis traumų įvyksta nuovargio fone. Jos neįvyksta, kai organizmas būna optimalioje formoje, puikiai pasiruošęs ir labai stiprus. Geros psichologinės būklės sportininkas dažnai laimi medalius ir iškovoja pergales. Bloga psichologinė būklė nepadeda siekti rezultato.
Man teko dirbti su sportininkais, kurie buvo arti perdegimo ribos, turėjo depresinių minčių, kai kurie net negalėdavo dalyvauti varžybose. Tad kalbėjimasis su jais apie jų savijautą, galbūt dirginančius veiksnius, jų eliminavimas ir akcentų sudėjimas – tai taip pat yra mano darbo dalis. Su psichologine būkle būtinai reikia dirbti. Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau sportininkų dirba su sporto psichologais.
– Į ką fokusuotis, jeigu žmogus pervargęs?
– Pirmiausias patarimas ir jis tikrai veikia: gerai išsimiegoti, pradėti tvarkingai valgyti ir vengti aplinkos „triukšmo“ – kitų nuomonės, komentarų skaitymo ir pan. Jeigu vargina „toksiški“ santykiai – kurį laiką vertėtų atsiriboti nuo jų. Svarbu pertvarkyti varginančią aplinką ir sustatyti pagrindą taip, kad žmogus turėtų tvirtą atspirties tašką judėti toliau.
– Kitas pastebėjimas – žmonės turi tikslų, ambicijų, bet neturi energijos jų siekti. Kaip turėti daugiau energijos?
– Aš irgi gyvenime esu turėjęs daug ambicingų tikslų ir pastebėjau, kad ne viskas visada nuo manęs priklauso. Todėl su tikslais yra taip: daryki tai, ką moki geriausiai, pradėki nuo savęs, pirmiausia išsikelk savo asmeninius tikslus ir tik tada pradėk keisti pasaulį.
Jeigu tai yra sportiniai tikslai – svarbu, kad aplinkoje būtų palaikančių žmonių, kurie mato sportininko potencialą ir padeda jam stiprinti tikėjimą savimi.
Energijos nebuvimas gali reikšti, kad galbūt organizmas dar nepasiruošęs. Aš esu už tą mintį, kad kartais reikia gyvenimo etapų be ambicijų ar iššūkių sau. Manau, mes turim dažniau ir ilgiau pasidžiaugti savo pasiekimais. Kai man būna ramesnis gyvenimo periodas, aš visada svajoju. Tad kiekvienam savo pacientui taip pat linkiu nepaleisti savo svajonės. Net jei ji šiuo metu atrodo neįgyvendinama, būtinai programuokite save jos išsipildymui. Svajonę visada verta laikyti gyvą, bet nebūtina dėl jos ardytis, galima ramiau jos siekti.
Mano patirtis rodo, kad rezultatas ateina lėčiau, negu mes norime.
Man taip dažnai būna su tikslais – aš juos žinau, nešiojuosi savyje ir galbūt dabar negaliu jų įgyvendinti, bet kai tik pasitaikys proga, aš žinosiu, ką daryti.
Tikslams reikia ruoštis. Pavyzdžiui, žmogus nori nubėgti maratoną, bet gal jam sveikata neleidžia. Tai reikia apmąstyti, kad gal iš tikrųjų mano tikslas yra ne maratonas, o procesas, sveikata, kasdienis pasimėgavimas sveiku kūnu, treniruotėmis.
Visi nori pirmą dieną atėję į treniruotę iškart įgauti geras formas. Sakau pacientams „tu pamatai gražų kūną viršeliuose, parodyk man, o aš tau pasakysiu, kiek metų dirbo šis žmogus, kad turėų tokius bicepsus, tricepsus, pilvo raumenis ar pajėgtų nubėgti maratoną“. Jeigu nori normaliai suformuoti kūno raumenyną, tau reikės mažiausiai 2 metų. Raumuo greitai užauga, jį galima „pripūsti“, bet sausgyslės, raiščiai, sąnariai taip pat turi adaptuotis krūviui, o adaptacija gali trukti ir 5-7 metus.
Dėl to lėtesnis priėjimas prie tikslo, išsiskaidžius jį į smulkesnes užduotis, gali tikslo siekimą paversti maloniu procesu, o ne frustracija.
– Ar žmogus gali lengvai pakeisti savo būseną, vietoj nuvargusio pasijausti energingu?
– Kuo žmogus fiziškai stipresnis, tuo jis stipresnis visose srityse. Fizinis krūvis yra stresas, tad jeigu organizmas yra fiziškai stiprus, reiškia, jis gerai pakelia ir emocinį stresą. Dėl to buvę ir esami sportininkai gerai toleruoja emocinį diskomfortą ar darbinį stresą. Fiziškai silpnas žmogus silpniau tvarkosi ir su stresu. Tas energijos kiekis taip ir atsiranda: žmogus pasportuoja, suaktyvina centrinę nervų sistemą, raumenys įgauna tonusą ir žmogus automatiškai jaučiasi žvalesnis.
– Sporte svarbus terminas psichologinis atsparumas (angl. mental strength) aktualus visose gyvenimo srityse. Kaip jį ugdytis?
– Treniruotės ir sukuria psichologinį atsparumą. Vieni meditacijų pagalba mokosi valdyti dėmesį, kiti –psichologijos žiniomis. Manau, kad vienas iš paprasčiausių būdų yra treniruotis – nepasiduoti, kai tau sunku. Jeigu kam nors teko bėgti 2–3 kilometrus arba maratoną, visi žino, kad tuo metu vyksta kova su savimi.
Aš pats irkluodavau, tai – pakankamai sunki sporto šaka, ir po 1 kilometro, kai užrūgštėja visas organizmas, pradeda atsijunginėti raumenys, jie kaista, dega, pulsas būna maksimalus, o lieka dar 200 ar 500 metrų, aš suprantu, kad tiesiog negaliu sustoti vidury trasos, negaliu tiesiog pasiduoti priešininkams. Tas nepasidavimas trasoje, nesvarbu – laimi ar pralaimi, jis ir ugdo psichologinį atsparumą.
Ir vaikus taip auginu. Gal mano dukros netaps didžiomis sportininkėmis, bet aš joms aiškinu, kad treniruotė yra ne tik fizinė. Treniruotė vyksta ir tada, kai dalyvauji varžybose, mokaisi susikaupti prieš startą, sugebi mobilizuotis, nusiteiki kovai, susidoroji su startiniu jauduliu, turi tikslą ir jo sieki, kai tau sunku daryti pratimus, bet žinai, kad darydama juos kitą dieną tu jau būsi stipresnė. Tai yra kompleksinė treniruočių nauda. Jau nekalbu apie socializaciją, naujas pažintis, pasaulėžiūros išplėtimą ir pan.
Tas psichologinis atsparumas atsiranda per discipliną, režimą ir kantrų, struktūruotą darbą.
– Dirbate ir su sportininkais, turinčiais negalią – sprinteriu Danu Sodaičiu, triatlonininku Ernestu Česoniu, golbolo (aklųjų riedulio) komanda. Kuo šis darbas skiriasi, kas jus įkvepia padėti šiems sportininkams?
– Man iš profesinės pusės yra įdomu, nes tai – be galo kūrybiškas ir dinamiškas darbas. Kasdienėje veikloje aš nematau tokių sportininkų, tad jie man yra iššūkis, priverčia pamąstyti, išplečia mano profesines ribas. Iš kiekvieno paralimpiečio, kurį man teko pažinti, galiu kažko pasimokyti.
Tokijo paralimpinės žaidynės dar labiau išplėtė mano profesinį matymą. Aš pamačiau, kad Lietuvos rinktinėje yra dar daug savo potencialo neišnaudojusių sportininkų. Mano manymu, Paryžiuje jie turėtų pasiekti dar įspūdingesnių pergalių.
Tokijuje kilo daug minčių, kaip Lietuvos paralimpinis komitetas galėtų sustiprinti medicininę sporto dalį, aš pateikiau rekomendacijas ir jas aptarėme. Pamačiau, kad Lietuvoje ši dalis dar yra vakuumas, kurį reikia užpildyti kokybiškomis paslaugomis ir rezultatas bus dar geresnis.
Olimpinės ir paralimpinės žaidynės yra išskirtiniai renginiai, ten susirenka viso pasaulio geriausieji. Man yra privilegija matyti tai ne per televiziją, o iš vidaus. Pamenu, einu Rio de Žaneire ir restorano tarpduryje sutinku tenisininką Novaką Džokovičių ar sprinterį Usainą Boltą. Jau nekalbu apie tai, kad iš arti matau visus geriausius Lietuvos sportininkus.
– Lietuvoje sportuoja tik apie 1 proc. žmonių su negalia. Kokių turite idėjų, kaip juos paskatinti judėti?
– Tai lemia politika. Kaip žmogus vežimėlyje gali sportuoti, jeigu jam nėra privažiavimo prie sportavimo vietos? Dabar treneriai neretai patys važiuoja, susirenka vaikus su negalia iš miesto ar rajono, kad šie galėtų treniruotis. Žmonės su negalia turi pradėti sportuoti prižiūrimi trenerio, jiems reikia adaptuoti inventorių arba reikia specialaus inventoriaus. Tad geresnis finansavimas ir infrastruktūros sukūrimas leistų žmonėms su negalia sėkmingiau integruotis į sportą. Treneriai turi gauti adekvatų atlygį.
Būtina plačiau skleisti informaciją ir plėsti infrastruktūrą, pritaikytą žmonėms su negalia.
Virimas savo sultyse niekur neveda, todėl svarbu, kad žmonės su negalia sportuotų integruotai su sveikaisiais – tai paskatina ir įkvepia. Pamatę lygiavertiškumą, negalią turintys žmonės pajaus didesnę vidinę motyvaciją. Žmonės nori turėti draugų, gerai leisti laiką ir kažką atrasti, o sportas gali tai duoti. Tik reikia visa apimančios integruojančios politikos. Tai – ilgalaikis tikslas. Kol kas kiekvienas asmeniškai turi turėti žmogų, kuris jį ištraukia iš namų ir pakviečia judėti mažose bendruomenėse.
– Kaip matote vaikų fizinio užimtumo situaciją?
– Man kartais gaila ir savo, ir visų vaikų, kad jie turi praleisti tiek laiko sėdėdami prie ektranų. Jie negauna tiek krūvio, kiek reikėtų normaliam fiziniam vystymuisi. Vaikai galėtų sportuoti mažiausiai 6 kartus per savaitę po 1–1,5 val. ir jiems nieko blogo neatsitiks. Be to, jiems svarbus buitinis fizinis aktyvumas. Pavyzdžiui, žaidimai pertraukų metu mokykloje ir pan. Treniruotis tik du kartus per savaitę vaikams yra per mažai. Reikia fizinio aktyvumo kasdien, paįvairinant fizines veiklas.
– Kaip manote, ko kiekvienas žmogus gali pasimokyti iš didžiųjų sportininkų?
– Kovoti iki galo. Nebijoti kartais ir pralaimėti. Pralaimėjus gyvenimas tęsiasi ir gali toliau siekti savo pergalių. Lydint įvairias Lietuvos rinktines į svarbiausius sporto renginius, man teko matyti ir didingų pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų, bet jeigu žmogus nenuleidžia rankų, ilgainiui jis pasiekia rezultatą.
Puikus pavyzdys – Mindaugas Bilius. Londono paralimpinėse žaidynėse jam nepasisekė, jis parėjo supykęs ir ant savęs, ir ant pasaulio. Aš atsimenu tą jo emociją po pralaimėjimo. Lygiai taip pat didžiuojuosi, kaip jis nenuleido rankų ir po 4 metų laimėjo du paralimpinius medalius. Taip sakau visiems sportininkams: jeigu tu šiandien pralaimėjai, tai nereiškia, kad negali laimėti rytoj.
Asmeniniame gyvenime yra taip pat: jeigu tau šiandien kažkas nesigauna, tai nereiškia, kad tu negali to padaryti. Tiesiog turi galvoti ir ieškoti sprendimų, kaip tau tai padaryti, jeigu tikrai to nori.
Pralaimėjimas yra laikinas.
– Kur verta fokusuotis – ar į galutinį tikslą, ar į kelią link to tikslo?
– Negali siekti pergalės nesimėgaudamas procesu. Kiekviena treniruotė duoda naudos. O jeigu šalia to dar ir laimi – tai yra dvigubas apdovanojimas.
Pagalvoju apie Daną Sodaitį, Ernestą Česonį – aš manau, kad jiems nepasisekė, jog jie nepateko į Tokijo paralimpines žaidynes ir jiems pritrūko labai nedaug, bet kaip jie užaugo kaip žmonės, kaip sprotininkai.
Aš juos mačiau nuo nulio, kai jie tik pradėjo savo profesionalaus sporto kelionę 2016–2017 metais ir dabar žiūriu: Danas yra „Toyotos centro“ reklaminis veidas – prieš 5 metus tai būtų atrodę nerealu. Ernesto Česonio pavyzdys – jis pažaisdavo futbolą, dirbo vairuotoju žmonių su negalia organizacijoje, metė darbą, pradėjo rimčiau sportuoti, susirado rėmėjų, dabar yra socialinių tinklų žvaigždė, nuomonės formuotojas, žiemomis susiradęs draugų važiuoja į treniruočių stovyklas Ispanijoje, išmaišė visą pasaulį...
Ir kaip dabar sakyti, kad jiems pasisekė, ar nepasisekė, kad nepateko į Tokiją? Taip, 100 procentų sėkmės nebuvo, bet pasiruošimas Tokijui buvo tas periodas, kai jie padarė didžiausią progresą. Tad kitas etapas jiems gali būti Paryžiaus paralimpinės žaidynės. Gal gyvenimas jiems nedavė visko iš karto. Gal taip palengva, per įvairias patirtis ir progresą, jie ir gauna savo asmeninį apdovanojimą.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
