Prezidento diskusija su olimpiečiais, juos rengusių federacijų atstovais ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadove užtruko dvi valandas. Po jos G.Nausėdos vardu apie sporto problemas spaudos konferencijoje kalbėjo jo patarėjas Paulius Baltokas.
„Prezidentas kėlė klausimus dėl sporto krypties trūkumo, infrastruktūros, trenerių rengimo ir medicininių paslaugų problematikos. Lietuvoje trūksta strategijos, nacionalinės plėtros programos sporto klausimais“, – G.Nausėdos poziciją išsakė P.Baltokas.
Akcentavo strategiją
„Prezidento nuomone, strategijoje ypač svarbu atliepti sklandžią sportininkų karjerą – perėjimą iš masiškumo į meistriškumą, taip pat iš meistriškumo į ypač aukštą meistriškumą – olimpines žaidynes. Dalį 18–19 metų vaikų, baigusių sporto mokyklas, mes prarandame. Dėl to, kad sistemoje yra tam tikrų pilkų zonų ir jais niekas nepasirūpina“, – pabrėžė Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas.
Sporto masiškumas yra mūsų sistemos pagrindas.
„Sporto masiškumas – vienaip ar kitaip pažiūrėjus – yra mūsų sistemos pagrindas. Savivalda ir valstybė turi skirti milžinišką dėmesį infrastruktūros plėtrai. Dėl to, kad galėtume užtikrinti kuo platesnį sporto masiškumą“, – pridūrė G.Nausėdos poziciją dėstęs P.Baltokas.
Paklaustas, ar prezidentas turėjo nuomonę, kas turėtų prisiimti atsakomybę už Tokijo olimpiados rezultatą, patarėjas išliko diplomatiškas: „Sportas yra sistema. Kaltinti kažkurią vieną sistemos dalį būtų mažų mažiausiai neteisinga. Sportas, kaip sistema, iš principo nėra tik medalis. Tą turime visi suprasti. Sportas yra ir nesėkmės, ir pralaimėjimai. Didžiausia klaida, prezidento nuomone, būtų iš šitų nesėkmių nepasimokyti.“
Už parodytą iniciatyvą prezidentą gyrė vienintelį medalį Lietuvai Tokijuje iškovojusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė, žaidynėse pradžiuginusi mūsų šalį laimėtu sidabru.
„Sportuoju jau apie 30 metų, bet šis kartas – ypatingas. Pirmą kartą savo gyvenime mes susėdome kartu, visa sporto bendruomenė, ir galėjome aptarti visas sporto problemas. Manau, tai – didžiulė pergalė. Labai tikiuosi, kad visi surasime bendrą kalbą, galėsime pagelbėti ir pakelti mūsų sporto lygį“, – vylėsi olimpinė čempionė ir vicečempionė.
Badėsi pirštais
Vis dėlto vos išėję iš pasitarimo su šalies prezidentu Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentas Tomas Kučinskas ir LTOK vadovė Daina Gudzinevičiūtė turėjo, ką pasakyti vienas kito adresu.
Po žaidynių D.Gudzinevičiūtė akcentavo, jog sportininkų pasirengimas nėra LTOK atsakomybė, esą pagrindinis darbas yra nuvežti ir aprengti sportininkus.
„Visų pirma, manau, reikia visiems pasižiūrėti į veidrodį ir prisiimti atsakomybę. Kalbu ir apie save. Jeigu rezultato nėra, reikia galvoti, kodėl taip yra. Tik padarius teisingas išvadas galima judėti į priekį. Jokiu būdu nesutikčiau, kad LTOK nėra atsakingas. LTOK valdo didžiausius sporto pinigus, jeigu mes kalbame apie aukščiausią meistriškumą – beveik 13 mln. eurų. Bet tų pinigų skirstymo sistema jau daug metų nesikeičia, LTOK kriterijai – visiškai kitokie nei valstybės. Tokiu atveju, matome, kad to rezultato mes ir nebeturime“, – rėžė T.Kučinskas.
„Viskas labai paprasta. LTOK vadovams kiekvieną kadenciją reikia laimėti rinkimus, vadinasi, tuos pinigus reikia išsklaidyti per visas federacijas. Tada tos federacijos, kurios dar gyvuoja ir gali konkuruoti pasaulyje, o tokių yra šešios – krepšinis, lengvoji atletika, plaukimas, akademinis irklavimas, dviračių sportas ir penkiakovė – jos iš viso LTOK biudžeto, deja, gauna tik apie 20 proc., apie 2 mln. eurų“, – Lietuvos sporto nuosmukio priežasčių ieškojo LPF prezidentas.
LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė kirto atgal. „Ponas T.Kučinskas iš pradžių pats pasakė, kad už pasiruošimą yra atsakingos federacijos. Tada jos atsakingos ir už rezultatą. Mūsų biudžetas yra virš 9 mln. eurų, bet tikrai ne 13. Tai, kad šešios federacijos, kurios geba konkuruoti, galėtų būti pagrindinės – tai mes visiškai su tuo nesutinkame. Tai prieštarauja olimpiniams principams ir sportininkų teisėms.“
„Kiekvienas sportininkas, kuris gali išsikovoti vietą olimpinėse žaidynėse, turi turėti tokią teisę – į tai ir yra orientuoti mūsų kriterijai. Nepriklausomai nuo to, kokiai sporto šakai jis atstovauja. Minėtos sporto šakos siunčia daugiausia sportininkų, nes tiesiog turi daugiau sporto šakų olimpiadoje. Manau, kad mūsų kriterijai yra visiškai teisingai pririšti ne prie kažkokių pasiekimų, gebėjimų, o prie paties sportininko, trenerio ir jo paruošimo olimpiadai. Dėl to tie kriterijai ir skiriasi nuo valstybės kriterijų, nes yra skirtingi tikslai. Valstybė, federacijos plėtoja sporto šaką, o mes – siekiame pasiekimų olimpinėse žaidynėse“, – aiškino D.Gudzinevičiūtė.
Didins finansavimą
Savo nuomonę Lietuvos sporto diskusijoje dar sykį išsakė ir Švietimo, mokslo bei sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.
„Norėčiau pabrėžti, kad jau šiandien yra pateiktas sporto įstatymo pakeitimas, kuriame yra numatyta labai daug svarbių pakeitimų. Ir labai reikšmingų aukštajam sportiniam meistriškumui. Tai yra ir finansavimo didinimas iki 14 mln. eurų, ir reikalavimų federacijoms, skraidrumo didinimas. Taip pat papildomos stipendijos sportininkams ir jauniems sportininkams“, – dėstė ŠMSM vadovė.
„Gaila tik, kad Seimo pavasario sesijoje šis sporto įstatymo pakeitimas nebuvo priimtas. Tikiu, kad rudenio sesijoje tai bus vienas iš pirmųjų darbų. Be to, šiuo metu taip pat yra formuojama darbo grupė, kuri turėtų parengti aukštojo sporto meistriškumo strategiją. Tikiu, kad iki naujų metų turėsime peržiūrėtą sportininkų rengimo modelį“, – laukiančius pokyčius Lietuvos sporte įvardijo J.Šiugždinienė.
15min primena, kad Tokijo olimpiadoje dalyvavo mažiausia Lietuvos delegacija (42 sportininkai). Su vienu medaliu (sidabro) Lietuva galutinėje lentelėje užėmė 77 vietą – žemiausią per šalies istoriją po Nepriklausomybės atkūrimo. Iki šios olimpiados žemiausia mūsų vieta medalių lentelėje buvo 71-oji Atlantos olimpinėse žaidynėse (1996 m.), kai bronzą laimėjo tik mūsų šalies krepšinio rinktinė.
