93 proc. sportuojančių vaikų Norvegijoje ir kelis kartus mažiau Lietuvoje.
Praraja yra milžiniška.
Kai Skandinavijos šalys pirmauja pagal daugiausiai sportuojančių vaikų skaičių, pasiekia aukštus rezultatus olimpiniame sporte ir yra tarp lyderių pasaulyje pagal žmonių laimės indeksą, lietuviai ne pirmus metus suka galvą, kaip pakelti savo vaikus nuo sofos.
„Prieš kelis dešimtmečius reikėdavo gudrauti, norint vaikus prikviesti namo iš sporto aikštelių, o dabar reikia juos vilioti į sportą iš namų erdvės“, – sakė Seime surengtą „Sporto įtaka vaikų gerovei. Šiaurietiška patirtis“ konferenciją pradėjusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Buvusi Europos šachmatų čempionė teigė, kad sąlygos sportuoti savivaldybių įrengtose aikštelėse yra akivaizdžiai daug geresnės nei prieš dešimtmetį, bet reikia ieškoti būdų, kaip geriau išnaudoti jau turimą infrastruktūrą.
Gal tam praverstų šiaurietiškos idėjos?
Seime prieš kelerius metus jau buvo pristatytos Islandijos sporto sėkmės paslaptys, o trečiadienį Seime savo receptus pateikė Norvegijos ir Danijos sporto atstovai.
Norvegiškas sėkmės receptas
Norvegijoje nėra įprasta ieškoti talentų jauname amžiuje – linkstama treniruoti įvairių gabumų vaikus. Nustatyta, kad Norvegijoje sportuoja 8 iš 10-ies vaikų, o sąlygos yra sukurtos visiems.
Norvegų akcentas yra vaikų džiugesys sportuojant, taip keliant jų emocinę savijautą, pasitikėjimą, žinoma, ir sveikatingumą.
Norvegijoje siekiama išvengti aršios konkurencijos, nes spaudimas ir priešiškumas gali žaidimą paversti įtampos židiniu ir taip atimti sporto džiaugsmą.
Norvegijos olimpinio ir paralimpinio komiteto ir Sporto konfederacijos Masinio sporto ir vystymo departamento sporto veiklų vadovas Madsas Andreassenas teigė, kad nors visi galvoja, kad Norvegija yra slidininkų šalis, iš tiesų sporto įvairovė šioje šalyje yra labai plati – skaičiuojama 55 nacionalinės federacijos.
„Pirmiausia, kas mus visus veda į priekį – džiugesys sportuoti, – sakė M.Andreassenas. – Esame įsitikinę, kad sportuoti turi absoliučiai visi, taigi visus norime įtraukti į sportą. Tad siekiame visus sudominti.
Mes siekiame, kad sportas neturėtų tapti elitiniu sportu. Treniruojame vaikus ne tam, kad jie gautų olimpinius medalius, o tam, kad liktų sveiki.“
Natūraliai išsivysto ir elitiniai atletai. Su jais dirbant itin svarbūs būna jų poreikių paisymas, tarp jų mokslo ir medicinos srityse.
Pakeliui į elitą itin svarbų vaidmenį atlieka klubai, į kuriuos stengiamasi įtraukti kuo daugiau paprastų žmonių – šie priima bendrus sprendimus.
Įprastai tai būna savanoriai. Jų vaidmuo klubuose itin didelis. Daug savanorių būna tarp vaikų tėvų. Jie įsitraukia, domisi, rodo pavyzdį ir taip traukia savo atžalas pirmyn.
Tėvams nesunku tapti treneriais, kita vertus, treneris privalo turėti pažymą iš policijos, kad neturi bėdų dėl nusikalstamos veiklos.
Norvegiškas modelio sėkmę pagrindžia skaičiai. „Patys negalėjome patikėti, išvydę skaičius“, – sakė M.Andreassenas.
2002-aisiais metais 71 proc. Norvegijos vaikų sakė, kad buvo sporto klubų nariais. 2010 metais – tokių buvo jau 85 proc. 2017 metais – net 93 proc.
„Norvegijoje neįprasta nebūti sporto klubo dalimi, – pabrėžė M.Andreassenas. – Dauguma klubo nariais tampa dar vaikystėje, nuo šešerių metų.“
Paauglystėje klubo narių skaičius sumažėja dėl 12–19 metų jaunimui būdingų priežasčių. Tačiau galiausiai iš didelio būrio dalis nukeliauja iki elitinio sporto ir ten savo rezultatais įkvepia kitus.
M.Andreassenas akcentuoja, kad vaikų pasirinkimo laisvė itin svarbi, bet draugystė yra svarbiau už talentų išskyrimą: „Varžybos nėra pavojingos, vaikai varžosi nuo pirmos dienos, bet svarbu žinoti, kodėl jie varžosi.“
Kartais užtenka pakeisti varžymosi būdą, kad būtų įtraukta daugiau vaikų. Pavyzdžiui, futbole, siekiant vaikus įtraukti, rengiami žaidimai 3 prieš 3, 5 prieš 5, 7 prieš 7 – taip norima, kad visi galėtų dažniau prisiliesti prie kamuolio, o neliktų nuošalyje, kaip galėtų būti žaidžiant 11 prieš 11, kai kamuolys dažniau būna prie kelių lyderių kojų.
Svarbi ir tėvų reakcija. Norvego parodytume amerikiečių sukurtame klipe daugybę vaikų pasakoja, kaip jaučiasi, kai juos stebi tėvai. Dauguma vaikų pripažino, kad juos skaudina arba trikdo jų tėvų raginimai, šaukimai ar pamokymai, kartais nesutampantys su trenerių patarimais. Tačiau įprastai vaikams tiesiog nori paprasto palaikymo.
Norvegijos atstovas tvirtino, kad dėl vaikų modelio mėgėjai sutarė su elito sporto atstovais. „Apie rezultatus turėtume galvoti nuo vyresnio amžiaus, – sakė M.Andreassenas. – Rezultatai vis tiek ateis.“
Norvegijoje gyvena tik 5,4 mln. gyventojų, bet, pagal šalies žmonių skaičių ir apdovanojimų skaičių elitinėse varžybose, šiais metais norvegams nėra lygių.
M.Andreassenas pažymėjo ir infrastruktūros vaidmenį – svarbu, kad vaikai turėtų galimybę treniruotis šalia namų, kad ir tėvams po darbų nereikėtų toli keliauti, kad nuvežtų savo atžalas į pratybas.
Todėl ir valstybės finansavimo esmė – didžiausios sumos keliauja vaikų sportui, tik maža dalis – elitiniam.
„Mums tikrai reikia iš to pasimokyti“, – konferencijoje sakė mūsų olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, Seime vadovaujantis jaunimo reikalų ir sporto komitetui.
Bet jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vaikus treniruoti gali tik specialų išsilavinimą turintis asmenys, baigę kelerių metų studijas.
M.Andreassenas paaiškino, kad Norvegijoje treneriai yra prioritetas, bet jie kasmet keičiasi, jais tiesiog tampama žymiai paprasčiau. Tik plaukimo ir gimnastikos specialistams reikalingi diplomai, nes šiose sporto šakose labiau aktualus saugumas.
„Bet 98 proc. futbolo trenerių turi nedidelį išsilavinimą, – sakė norvegas. – Mes tiesiog nutarėme, kad visi, kurie nori būti treneriais, turi gauti sertifikatą, kurį galima įsigyti internetu per 15 minučių. Ten rašoma, kaip organizuoti pratybas ir bendrauti su vaikais. Federacijos rūpinasi sistema, aukštesnio lygio specialistais. Bet apskritai, jei klubui reikia 60–70 trenerių per metus, o tam reikalingi savaitės ar dviejų savaičių trukmės kursai, mes tikrai nesurinktume savanorių. Vėliau, kai jie pradeda dirbti, įgauna patirties ir aiškiau pamato, kaip viskas veikia. Jie supranta, kad trūksta žinių ir patys nori mokytis toliau.“
Norvegijoje nedaug valandų skiriama fiziniam lavinimui mokykloje. M.Andreassenas sakė, kad jo dukra, besimokanti antroje klasėje, turi tik vieną fizinio lavinimo pamoką per savaitę. Bet esmė, kad Norvegijoje vaikai po pamokų sportuoja savanorystės pamatais sukurtuose sporto klubuose.
Norvegijos futbolo klubo pavyzdys
Norvegijos futbolo klubo „KFUM-Kameratene Oslo“ direktorius Thoras-Erikas Stenbergas pateikė savo organizacijos modelį.
Jis parodė reprezentacinę nuotrauką, kurioje viena apranga pozuoja ir vaikai, ir senoliai. Ir moterys, ir vyrai.
Klube yra 1650 narių. Klubas veikia beveik šimtą metų, jis yra kiek neįprastas klubas ir Norvegijoje.
Šiame klube dirba vien savanoriai – 600 trenerių savanorių, kurie turi sertifikatus. Yra suformuota 132 komandų, iš jų 83 vaikų.
Prieš 20 metų klubo narių skaičiai buvo kelis kartus mažesni, bet vaikų ir savanorių skaičius augo nuosekliai.
„Mūsų svarbiausias tikslas – turėti popamokinę veiklą vaikams. Svarbiausia, kad jiems patiktų. Mes nesirenkame talentų. Mums svarbiau, kad jiems patiktų, kad kitą sykį jie ateitų su savo draugais ir smagiai leistų laiką. O futbolas puiki priemonė tam pasiekti“, – sakė Th.E.Stenbergas.
Jis pasakojo, kad pastaruoju metu ateina ypač daug mergaičių, jos žaidžia tokiais pačiais principais kaip berniukai.
Vienintelė bėda lieka aikštelių trūkumas. Iš klubo išauga elitiniai žaidėjai, kurie, žaisdami prie gausių tribūnų, tampa pavyzdžiu vaikams.
„KFUM-Kameratene Oslo“ turi ir 24 žaidėjų komandą, suformuotą iš žalingų įpročių turėjusių asmenų. Skaičiuojama, kad jie jau praleido 800 valandų be alkoholio ir narkotikų. Klubas yra skirtas visų tikėjimų ir seksualinių orientacijų žmonėms. Pastaruoju metu į futbolo klubą įsitraukia ir ukrainiečiai, pabėgę nuo Rusijos sukelto karo.
„Mūsų klube visi vertinami vienodai. Dažnai juk būna, kad labiau vertinami tie, kurie pelno daugiau įvarčių, bet mūsų tikslas – vertinti vienodai visus. Tokią aplinką sukurti yra labai svarbu. Svarbiausia ne tapti geriausiu, o patirti džiaugsmą. Pirmiausia norime, kad jie išaugtų gerais žmonėmis, o vienas kitas gal ir taps futbolininku“, – pasakojo Th.E.Stenbergas.
Prieš kelerius metus vienas klubo trenerių panoro daugiau dėmesio skirti talentams, tad kilo diskusija. Galiausiai jam buvo neleista to daryti. Pyktelėjęs treneris paklausė, ko sporto klubas nori išugdyti daugiau: futbolininkų ar gydytojų? „Pasakiau, kad gydytojų, nes tik vienas kitas prasimuša iki profesionalaus futbolo, o daug kas nusivilia, kad jiems nepavyksta to pasiekti. Manau, kad kvailystė yra bandyti siekti tokio lygio, kuriame uždirbami milijonai.
Svarbiausia vaikus ugdyti socialiai, kad jie puikiai prisidėtų prie visuomenės, kad neįsitrauktų į blogą veiklą, kuri žlugdytų visuomenę“, – sakė Thoras-Erikas Stenbergas ir pridūrė, kad iš 1650 narių kasmet į profesionalų lygį vidutiniškai įžengia tik vienas.
Klubo vadovo teigimu, yra mokyklų, kurios ugdo lyderius, bet tokią veiklą pradeda nuo 15 metų jaunuolių. Jie ruošiami, kad vėliau taptų lyderiais visuomenėje.
Tačiau „KFUM-Kameratene Oslo“ klube lygiais jaučiasi ir didelės kompanijos vadovas ir valytojas. Ir norvegai, ir lietuviai ar pakistaniečiai vienodai įtraukiami į sportinę veiklą. „Oslas puiki vieta vaikams augti, nes turime daug įdomių veiklų vaikams. Investuodami į vaikų sportą, remiame ekonomiką, nes atsiranda daugiau duodančių nei imančių. Daugiau laimingų ir daugiau geros sveikatos“, – sakė Th.E.Stenbergas.
Jo klube nuosekliai gerėjo ir infrastruktūra – pradėjus nuo sporto salės, 2007 metais atsirado dirbtinės vejos aikštė su šildymu, 2014 metais – antra tokia pat aikštė, 2016 metais aikštė rekonstruota į mažą stadioną, pernai dirbtinė danga pakeista į žolę, o šiemet išdygo tribūnos, talpinančios iki 1700 žiūrovų.
„Vaikams turime duoti geriausia, ką turime, – pabrėžė Th.E.Stenbergas. – Be to, Osle niekada neužrakiname durų į savo aikštynus, nebent naktį. Ir niekas nebūna sugadinama.“
Futbolo klubas nori plėsti veiklą, planuose – plaukimo baseinas, vaikų darželis ir kitų sporto šakų veiklos.
Oslo regione yra panašių 40–50 klubų. Iš viso Norvegijos sostinėje skaičiuojama 43 tūkst. futbolo žaidėjų. Th.E.Stenbergo teigimu, itin svarbu siekti, kad sportavimo kaina būtų kuo mažesnė.
Skandinaviškas klubas Vilniuje
Lietuvoje panašų modelį bando taikyti futbolo klubas „Ataka“.
Vilniuje veikiančio klubo direktorius Donatas Tvarijonas pasakojo, kad ir steigiant jo klubą vienas svarbiausių tikslų – teikti džiaugsmą vaikams:„Bet kai sutikdavome varžybose kitą komandą, jos tikslas būna priešingas – kova ir žūtbūtinis siekis nugalėti. Tad mums laimėti iš pradžių sekėsi sunkiai – juk vaikai atėjo treniruotis vėliau.“
D.Tvarijonas su kolegomis pradėjo važiuoti į Skandinaviją, aplenkė Islandiją, Švediją, Norvegiją, Daniją, kad pasisemtų įvairesnių žinių, kurias pritaiko Vilniuje.
„Situacija skirtinga, bet mažais žingsneliais ji keičiasi. Atstumas dar tolimas, bet svarbiausia, kad keistųsi požiūris į vaiką“, – kalbėjo D.Tvarijonas.
Diskutuodamas su vaikų tėvais, jis pastebėjo, kad dažnai tėvai susidaro klaidingą įspūdį – jie mato tik savo vaikus, bet nepastebi, kad 70 proc. vaikų Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose nesportuoja reguliariai.
Aukštas savižudybių skaičius, alkoholio vartojimas, kiti žalingi įpročiai – šios bėdos yra nusinešusios ir dalį paties D.Tvarijono draugų.
„JAV tyrimai įrodė, kad ilgalaikis tęstinės vaikų užimtumas – geriausia priemonė. Lietuvoje įprastai kovojama trumpalaikėmis programomis. Bet siekiant vaiką išugdyti, reikia skirti jam ne 3–4 metus, o 20 metų. Pas mus dažnai traukinys būna nuvažiavęs, todėl mes turime užsiimti ligų gydymu. Bet vaikais turime užsiimti nuo mažens“, – sakė „Ataka“ klubo vadovas.
Todėl jis pabrėžė, kad itin svarbu, kad vaikai įgautų įprotį sportuoti būdami 4–6 metų. Nuo 7 metų jie tuos įpročius įtvirtina ir vėliau pasitelkia paauglystėje.
D.Tvarijonas pasakojo, kad „Ataka“ po vizito Norvegijoje pakeitė kryptį, į grupes integravo „SOS kaimo“ vaikus. Šiuo metu, pagal skandinavišką pavyzdį, integruoja ir siūlo nemokamai treniruotis Ukrainos vaikams.
Šiuo metu „Atakoje“ treniruojasi 125 vaikai, kurie nemoka už treniruotes ir aprangą – tai pavyksta įvairiais būdais prašant ir surenkant pinigus D.Tvarijono broliui Gediminui Tvarijonui.
D.Tvarijonas sakė, kad sportas ugdo charakterio savybes, įpranta ir mokytis, o kiti mieli užsiėmimai, kaip dailė ar muzika, gerai dera su sportu. „Itin svarbus tėvų palaikymas. Jei neturi palaikymo, vaikas meta sportą“, – pabrėžė D.Tvarijonas.
Jis teigė, kad Lietuvoje teko kurti savanorystės sistemą: „Bendra veikla kuria santykius tarp vaikų ir tėvų. Mačiau apklausą, kad tėvai praleidžia su vaikais bendraudami vidutiniškai 7 minutes per dieną. Tai yra niekas. Jei tėvai sportuoja kartu, vaikas eina drauge.
Lietuvoje nematau daugiau savanorystės principu dirbančių klubų. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų pasiekti 93 proc. sportuojančių vaikų be sportuojančių tėvų. Treniruodami vaikus, tėvai geriau pažįsta savo vaikus, daugiau sužino apie jų charakterį, nuotaikas. Todėl rekomenduoju savanoriauti.“
D.Tvarijonas pasakojo, kad 20 vaikų ir 1 treneris dažnai yra schema, pagal kurią tikrai sunku dirbti. Idealu, kai būna 4–5 treneriai-savanoriai, galintys daugiau dėmesio skirti vaikams, ypač mažiesiems.
Kita vertus, yra ryški problema. Tėvai galėtų bandyti tapti savanoriais, bet jie galėtų prisidėti tik po darbų, t. y. 18-20 val. Tokiu metu sportuojančių skaičius itin išauga, tad reikėtų daugiau aikščių.
D.Tvarijonas akcentavo, kad Vilniuje nėra vieno klubo, kuris panašiu į skandinavišką modelį turėtų savo namus, kuriame sportuotų įvairaus amžiaus vaikai. „Atakai“ pavyko gauti aikštę Pilaitėje, žengiant per kalnus ir kalnelius įtikinėjant politikus. Tačiau tenka daug mokėti už geros aikštės nuomą.
„Masinis sportas Lietuvoje yra labai žemame lygyje. Turime sau tai pripažinti ir siekti tai pakeisti“, – konstatavo D.Tvarijonas.
Danijos sporto modelis
Danijos sporto modelį Seime pristatė Lietuvos futbolo legenda Aurelijus Skarbalius, didžiąją savo karjeros dalį rungtyniavęs Danijoje ir dirbęs ten treneriu.
Du dešimtmečius Danijoje dirbantis A.Skarbalius pasakojo apie „Koge“ futbolo klubą, veikiantį Kopenhagos priemiestyje.
Šis klubas vienija 1176 auklėtinių, iš kurių 70 proc. berniukų ir 30 proc. mergaičių. „Koge“ klubas kviečia ir vyresnius žmones, net ir sergančius kai kuriomis ligomis.
Danijoje klubai padeda vaikų tėvams mokytis ir siunčia juos į kursus, kad galėtų gilintis ir mokyti jaunąsias atžalas.
Didžiausios „Koge“ vertybės – džiaugsmas, bendruomeniškumas, pagarba, ugdymas ir galimybė patekti elitinį lygį. Danijos klubas kviečia tėvus tapti klubo dalimi, nebūtinai treniruoti, bet padėti darbui su kamuoliais arba vaikų kelionėse.
Pačius mažiausius vaikus treniruoja ir patys vaikai. „Danijoje beveik visi paaugliai kažką dirba – ar treniruoja, ar kelia valandas per dieną parduoda laikraščius ar ką nors panašaus“, – pasakojo A.Skarbalius.
Jaunesnio amžiaus vaikus treniruoja mažą atlyginimą gaunantys treneriai, ateinantys vakare po kasdieninio darbo, arba tėvai-savanoriai. Apie 30 savanorių darbuojasi neatlygtinai, o kiti gauna nedidelį atlygį (po 1500–2000 Danijos kronų, t. y. 200–270 eurų).
„Koge“ apima 40 tūkst. gyventojų rajoną, bet klubas turi 8 pilnų futbolo matmenų aikštes. Anot A.Skarbaliaus, visas Vilnius dabar turi panašiai tiek aikščių, kiek minėtas vienas Kopenhagos rajonas.
Kiti A.Skarbaliaus pavyzdžiai:
Danija turi virš 4 tūkst. futbolo aikščių, virš 300 badmintono aikštelių, beveik 400 baseinų centrai, kuriuose yra beveik 800 baseinų.
„Pagal savo vaikus žinau, kad mūsų rajone vaikai važiuodavo 5–10 minučių dviračiu iki aikštyno, kuriame telpa: dvi futbolo aikštės, plaukimo baseinas, karatė salė, krepšinio salė, patankės salė senjorams“, – pasakojo A.Skarbalius.
Didžiąją dalį futbolo aikščių, lengvosios atletikos stadionų ir baseinų prižiūri savivaldybės.
Anot A.Skarbaliaus, „Koge“ klubas sulaukia apie 700 tūkst. eurų įplaukų per metus.
Iš rėmėjų suplaukia apie 50 tūkst. eurų. Klubo nariai moka po 80 eurų per pusmetį, kai kurie virš 100 eurų, vyriausi – po 150 eurų per pusmetį.
A.Skarbalius pastebėjo, kad Vilniuje dažnai tenka sumokėti daugiau.
Iš savo patirties jis pasakojo, kad dukrai lankant plaukimą kaina sumažėjo, kai tėvai buvo pakviesti teisėjauti plaukimo varžybose. Nuvedus sūnų į futbolo pratybas, pamatė, jog reikalingi treneriai-savanoriai.
„Nuo Nepriklausomybės laikų mes vis dar aiškinamės, ar mums svarbus sportas ir kaip jį vystyti. Viskam reikia laiko, bet Lietuva jau artėja prie to lygio, kai neužtenka vien pavalgyti ir turėti stogą virš galvos. Per darbus turime labai mažai laiko vaikams.
Masiškumas futbole pas mus po truputį auga, bet turime bėdų dėl elitinio lygio sportininkų, – vertino A.Skarbalius, buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir „Riterių“ treneris. – Tikiuosi, kad nauja atsiradusi Sporto Agentūra sudėlios prioritetus teisingai. Kaip paskirstyti 60 mln. eurų kasmet?“
V.Alekna: „Ši problema – visos epochos“
Lietuvoje sportuojančių vaikų skaičius yra pernelyg mažas.
Skaičiuojama, kad reguliariai sportuoja mažiau nei 30 proc. vaikų.
„Ši problema nėra kelerių metų, o visos epochos, – sakė Virgilijus Alekna. – Viena pagrindinių bėdų, – kai atkūrė Nepriklausomybę ilgai buvo likęs sovietinis supratimas – kad svarbiausia aukšti rezultatai.
Nebuvome susitelkę į visų žmonių įtraukimą į sportą. Sportą suprasdavome kaip aukštą meistriškumą – medaliai, aukštos vietos pasaulio pirmenybėse. Vis galvojome, kad jei yra medalių, sporto padėtis Lietuvoje yra gera.
Tačiau po 30 metų turime išvadas, kad pusė Lietuvos jaunuolių nėra tinkami karinei tarnybai. Vadinasi, daug ką darėme ne taip.
Norvegų ir danų pavyzdžiai yra puikūs, o mes esame likę prie sporto mokyklų, kurių Norvegijoje iš viso nėra. Klubas „Ataka“ veikia kitaip nei esame pratę. Manau, kad turime daryti išvadas. 93 proc. sportuojančių vaikų Norvegijoje daro įspūdį. Mes turime keistis, bet dabar sunku pasakyti kaip.“
Lietuvos švietimo, sporto ir mokslo ministerijos viceministras Linas Obcarskas pripažino, kad sovietų laikų paveldas vis dar jaučiasi – anksčiau sportuoti buvo spaudžiama per prievartą, liko nesuformuota vertybė judėti.
L.Obcarskas pabrėžė, kad reikalinga patraukli infrastruktūra ir didesnis bendruomenės įsitraukimas į fizinio aktyvumo veiklas.
Jo nuomone, skandinaviškų sporto modelio pavyzdžiu greičiausiai galėtų pasukti krepšinis, galbūt ir regbis.
„Kažkaip turime sutvarkyti, reikia tarpinių punktų. 93 proc. sportuojančių vaikų – mums dabar atrodo, kad lengviau būtų į Marsą nuskristi, – pripažino L.Obcarskas. – Turime sukurti vieningą modelį, numatę visą kompleksą veiksmų.“
D.Tvarijonas priminė, kad prieš kelerius metus Seime buvo pristatytas ir islandiškas modelis, pagal kurį per sportą Islandijai pavyko sumažinti alkoholį vartojančių ir rūkančių vaikų skaičių nuo 45 iki 5 proc. (nuo 1998 iki 2014 metų). Iš esmės tai buvo pasiekta šaliai daug investuojant į aikštynus.
„Jie tai padarė staigiai, vadinasi, modelis veikia. Skandinavijos šalys eina kitaip, jų kelias ilgesnis. Islandai parodė, kaip reikia žengti staigiai, – sakė D.Tvarijonas. – Islandai nustatė tris veiksnius: moksliniai tyrimai, kuriais matuojama pažanga, pinigus skirstančių politikų dalyvavimas bei organizacijos, kurios įtraukia vaikus į sportą. Mes turime keisti požiūrį, bet tam reikia noro. Kol kas atrodo, kad nenorime.“
Diskusiją Seime moderavęs Aidas Puklevičius patikslino, kad „noras yra, bet susidaro įspūdis, kad norime, kad pavyktų kažkaip savaime“.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, jog pastaruosius 30 metų sportinės politinės pertvarkos nebuvo. Egzistavo tik pinigų perdalinimas. „Viceministre, nesupykite, jūsų reforma veiks panašiai“, – sakė sostinėje už sportą atsakingas politikas.
V.Benkunskas mano, kad dauguma federacijų labiausiai rūpi, kaip išlaikyti aukšto meistriškumo sportininkus, kurie sulaukia 18 metų.
„Ne visos federacijos veikia gerai vadybiniu lygiu. Norime padalinti daugiau pinigų federacijoms, bet, nenorėdamas būti prastu pranašu, bijau, kad pusė tuos pinigus pravalgys, duok Dieve, kad nebūtų kriminalų“, – kalbėjo V.Benkunskas.
Jis teigė, kad Vilniuje veikia trys sporto mokyklos (viena krepšinio ir dvi įvairesnių sporto šakų) ir bendradarbiaujama su privataus sektoriaus klubais. V.Benkunskas priminė, kad, jei ne savivaldybės finansavimas, mažiau populiarių sporto šakų gal ir iš viso nebūtų.
Jam kliūva teiginys, kad savivaldybių sporto mokyklos esąs tarsi blogis, nes mano, kad nukopijuoti skandinaviško modelio gali nepavykti.
V.Benkunskas teigė, kad sporto aikštelių finansavimas iš esmės gula ant savivaldybių pečių. Pavyzdžiui, Vilnius per metus sporto infrastruktūrai gali skirti apie 30 mln. eurų.
„Deja, po Nepriklausomybės atgavimo Vilniuje sporto objektai iš esmės buvo naikinami – baseinai ir stadionai griaunami, jų vietose kilo daugiabučiai. Dabar ne tai, kad taisome klaidas, bet vejamės prarastą laiką. Vilniuje šiuo metu trūksta aštuonių plaukimo baseinų“, – skaičiavo V.Benkunskas.
Jis teigė, kad trūksta ir aikščių žiemos metu, nes tada visi grūdasi mokyklų sporto salėse. Pastatyti daugiau nėra paprasta, nes Vilnius susiduria su rūpesčiais parūpinant žemę naujiems sporto objektams.
Pavyzdžiui, Žirmūnų rajone buvo numatyta pastatyti lengvosios atletikos maniežą, bet iki šiol vyko biurokratinis procesas derinant projektą su Nacionalinės žemės tarnyba. „Trūksta pagalbos iš nacionalinės valdžios, kad įvyktų proveržis“, – sakė V.Benkunskas.
Jam kyla klausimų ir dėl prioritetinių sporto šakų. V.Benkunsko nuomone, Lietuva vargu, ar pajėgs būti stipri 40 sporto šakų olimpinėse žaidynėse.
Paulius Baltokas, Lietuvos prezidento patarėjas, priminė, kad visos kalbos mūsų šalyje baigiasi medaliais, net ir šnekant apie vaikus. „Kultūriškai tai ilgas virsmas. Gal reikėtų įstatymo straipsnio vaikų sportui? Gal reikėtų ir vaikų sporto finansavimo fondo?“ – svarstė P.Baltokas.
Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacijos vadovas Gintaras Jasiūnas pasiūlė, jog trečiai fizinio lavinimo pamokai skirtą biudžetą galima būtų skirti sporto būreliui po pamokų. Taip pat priminė, kad bent jau Šiauliuose pasiteisina rytinis vaikų nuvežimas į tuščias sporto sales.
Kalbų daug, darbų – mažai
„Investicijos į vaikus visada atsiperka“, – tokią esminę žinutę Lietuvos politikams perdavė Kauno vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, mūsų šalies vaikų fizinį aktyvumą pavadinęs „tragišku“. Jis kalbėjo, kad pastaruoju metu bandoma išrasti „lietuvišką dviratį“, bet gal tinkamas dviratis jau išrastas?
Diskusijos Seime pabaigoje žodžio paprašė Utenos „Utenio“ fubolo klubo, dirbančio pagal A.Skarbaliaus daniško modelio konsultacijas, vadovas Artūras Gimžauskas.
Iš A.Skarbaliaus jis išgirdo patarimą akcentuotis į tris dalykus: infrastruktūra (anot A.Gimžausko, – pusėtina), treneriai (kvalifikacija neaukšta, nes uždarbis žemas) ir finansai.
A.Gimžauskas patvirtino, jog daniškas modelis veikia Utenoje. Pradėjus veikti 2015 metais, pavyko nuo 70 vaikų pavyko pakelti iki 240 vaikų klubo akademijoje ir dar panašiai tiek sportuoja darželiuose. Iš viso klubo veikloje sukasi apie 800 vaikų.
Utenos futbolo klubo vadovas pažymėjo, jog šalyje labai trūksta konkrečiai nuveikiamų darbų ir konkrečių tikslų.
„Liūdna girdėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tikslą – šimtas olimpiečių (2028 m. žaidynėse). Ilgalaikėje perspektyvoje gal tai ir gerai, bet trumpalaikėje – būkime geri, susitarkime ir nusistatykime vieną tikslą, koks jis bebūtų – 70 ar 80 proc. sportuojančių vaikų.
Aš jau daug metu girdžiu diskusijas, – sakė A.Gimžauskas, anksčiau dirbęs sporto žurnalistu. – Tose diskusijoje būna daug tiesos. Ir dabar mes išgirdome daug tiesios.
Bet didžiausia problema – mes nedarome.“
