Istorinį rezultatą A.Didžbalis pasiekė šeštadienio vakarą. Svorio kategorijoje iki 94 kg besiveržusiam sportininkui pirmus du kartus nepavyko atlikti 177 kg štangos rovimo veiksmo, tačiau trečiasis kartas buvo sėkmingas.
Stūmimo rungtyje A.Didžbalils pirmuoju bandymu iškėlė 210 kg, antruoju – 215 kg sveriančią štangą, iš viso dvikovėje olimpinių žaidynių debiutantas surinko 392 kg ir pelnė bronzos medalį.
Mūsų sportininkas nusileido tik Irano atstovui Sohrabui Moradi (403 kg) ir Baltarusijos sportininkui Vadzimui Stralcouvui (395 kg).
„Medalis kišenėje, o daugiau nėra ką komentuot“, – vos tik žengęs į Vilniaus oro uosto salę gausiam žiniasklaidos atstovų būriui tarstelėjo A.Didžbalio treneris Bronius Vyšniauskas.
Jis, kaip niekas kitas, puikiai žino, kad meilę nuo neapykantos skiria labai plonytė linija.
Šį kartą B.Vyšniauskas ir jo auklėtinis buvo sutikti su ąžuolo vainikais, bet lygiai prieš ketverius metus buvo maišomas su žemėmis ir vadinamas Lietuvos dopingo tėvu.
2012-aisiais jo auklėtinis buvo diskvalifikuotas dvejiems metams dėl anabolinio steroido dehidrochlormetiltestosterono vartojimo, prarado Europos vicečempiono medalį, negalėjo dalyvauti Londono olimpiadoje.
Dėl šių nuodėmių tuomet daugiau kritikos teko būtent B.Vyšniauskui, nes problemų dėl draudžiamų preparatų naudojimo vartojimo praeityje turėjo ir jo sūnus Ramūnas Vyšniauskas.
Tačiau šią karčią piliulę treneris ir jo auklėtinis nurijo, A.Didžbalis bausmę atkentėjo ir į tarptautinę areną grįžo su nauja jėga ir pergalėmis, apie kurias iki šiol šalies sunkioji atletika galėjo tik svajoti.
„Vienas to tikrai nebūčiau padaręs. Noriu padėkoti treneriui, aptarnaujančiam personalui, nes jie mane matė ne tik tokį stiprų“, – sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo A.Didžbalis.
– Kiek užtruko laiko patikėti šia pergale?
– Tuo metu, kai jau stovėjau ant prizininkų pakylos, viskas po truputį rimo. Turbūt tuomet ir patikėjau, pradėjau viską „suvirškinti“, suprasti visą tą darbą, kuris anksčiau ar vėliau atsiperka.
– Po šio laimėjimo lengvai pavyko užmigti?
– Sunkiai. Sulaukiau gausybės sveikinimų. Pačiam net sunku dar suvokti tą šio medalio vertę. Net ir po kelionės jokio nuovargio nejaučiu. Esu be galo patenkintas.
– Kokius įspūdžius parsivežate iš Rio kalbant apie olimpinių varžybų organizaciją?
– Viskas buvo tikrai neblogai. Tiek treniruotis, tiek apšilinėti ir ruoštis varžyboms sąlygos buvo geros. Maistas taip pat nebuvo toks blogas, kaip buvo piešiama užsienio žiniasklaidoje. Grįžom sveiki, gyvi ir su medaliais (šypsosi).
– Tai uodų neteko sutikt?
– Neteko.
– Kaip pavyko atsiriboti nuo visų pašalinių įvykių ir išvengti įtampos?
– Stengiausi sumažinti aplinkinių, mane supančių žmonių, ratą. Bandžiau orientuotis tik į varžybas ir medalius. Prieš išvykstant sakiau, kad laimė mėgsta tylą. Sakiau, kad geriau grįžus visi kartu pasidžiaugsime. Dabar tai ir darome.
– Nudžiuginote visus ir įspūdingu salto...
– Juo išreiškiau geriausias emocijas. Tai naujas pasiekimas, naujas lapas Lietuvai, man asmeniškai ir mūsų sporto šakai.
Pasakiau sau, kad pernelyg toli nueita, kad dabar galėčiau sustoti.
– Šis medalis svarbesnis už Europos čempiono titulą?
– Vienareikšmiškai. Stengsimės šį medalį šlifuoti ir kitoje olimpiadoje kilti dar aukščiau.
– Kokios mintys sukosi po nepavykusio antro rovimo bandymo?
– Jau su savo bendražygiais po varžybų keliaudamas namo prisipažinau, kad iš tiesų net nelabai ir pamenu tuos pirmus du bandymus. Emocijos buvo tokios stiprios. Prieš trečią bandymą tiesiog pasakiau sau, kad pernelyg toli nueita, kad dabar galėčiau sustoti. Bet kokia kaina, bet turėjau tai padaryti.
– Audringai švęsite šį laimėjimą?
– Na taip, bet geriame tik spraitą (juokiasi).
