Šeštadienį ji grįžo namo, pirmoji iš trijų Tokijuje startavusių Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės varžybos meistrų – asmeninėse varžybose ketvirtą vietą užėmusi Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė ir aštuntas buvęs Justinas Kinderis dar startuos sekmadienį mišrioje estafetėje.
Vilnių šeštadienį vakare pasiekusi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė juokėsi, kad turėjo bėgti, kad laiku spėtų į skrydžius, bet, žinant, kokia greita ji yra trasoje, tai neturėjo sukelti jai bėdų.
Nusileidusi į Lietuvą 35 metų atletė išsamiau papasakojo apie varžybų eigą Japonijoje ir iššūkius, su kuriais susidūrė šaudydama lazeriniais pistoletais.
– Laura, koks jausmas laimėti pasaulio taurės finalą po ketverių metų pertraukos?
– Geras jausmas (šypsosi). Tikslas ir buvo pabandyti iškovoti kelialapį pirmuoju bandymu – ačiū Dievui, kad pavyko – labai džiaugiuosi.
– Po pernai įvykusios Achilo sausgyslės operacijos kiek pati tikėjotės, kad galite sugrįžti taip galingai? Ne visi tikėjo, kad jums pavyks.
– Ir mane pačią kankino nežinomybė, ar galėsiu sugrįžti į sportą, ar koja leis varžytis. Pasirodo, kad leidžia.
Nepamirštu apie ją treniruojantis, bet susitvarkau su krūviais. Dėl traumų ir amžiaus negaliu startuoti visur ir visada, turiu dėlioti prioritetus.
– Kaip šįkart jums pavyko taip galingai pradėti varžybas, kai laimėjote fechtavimo rungtį, o tai nepavyksta dažnai?
– Buvau labai gerai nusiteikusi kiekvienai kovai. Labai atidžiai rengiausi kiekvienai dvikovai. Pajutau, kad tai mano diena, kad viskas einasi. Pabaigoje gal pavargau, bet sportinė forma buvo gera. Pavyko laimėti fechtavimo rungtį ir pelnyti daug taškų, kas man tikrai yra nebūdinga. Pradžia buvo gera, bet kitą dieną reikėjo startuoti kitose rungtyse – jojimas yra ypač sunkiai prognozuojamas, bet viskas irgi susiklostė gerai. Po jojimo patikėjau, kad nugalėsiu.
– Kaip jūsų akimis klostėsi paskutinė rungtis, kurią pradėjo trečia, 9 sekundėmis atsilikusi nuo lyderės?
– Žinojau, kad šalia nėra stiprių bėgikių, kurios galėtų man pasipriešinti. Tikėjau, kad būsiu pirma.
– Kaip vertinate savo šaudymą?
– Šaudymas man šį sezoną nesiseka. Šįkart trasoje jaučiau, kad nebus būtina stipriai bėgti – taip ir buvo. Gal į šaudymo sekciją atbėgdavau neteisingu pulsu... Nesiklostė šaudymas, šūviai ėjo žemyn. Kai pradėjome rungtį, švietė saulė, o paskui sutemo. Pasikeitė apšvietimas, šūviai ėjo žemyn. Vyras (Andrejus Zadneprovskis) pradėjo šaukti, kad taikyčiausi aukščiau – aš taip ir padariau, o tada pradėjau pataikyti. Buvau kiek išsigandusi, nes mačiau, kad varžovė artinasi.
Kita vertus, trasoje nebuvau išsikrovusi ir jaučiau, kad joms paprasta nebus.
– Kiek dar operacijos pėdsakai jaučiasi varžybose?
– Labiausiai koją jaučiu fechtavimo rungtyje. Po rungties buvo paaštrėjimas, bet tada atėjo laisvas vakaras, kai galėjau pašaldyti ir masažuoti koją. Tiesa, masažuotojo mes varžybose neturėjome – juo buvo mano vyras.
Koja aprimo ir kitą dieną netrukdė.
– Puikiai finišavo ir jūsų komandos draugė Gintarė Venčkauskaitė, per paskutinę rungtį iš 18 vietos pakilusi į ketvirtą poziciją. Nustebino toks jos startas?
– Gintarė gerai startavo, bet aš žinojau, kad ji labai pajėgi bėgant ir šaudant. Man nuostabos nebuvo, kad ji taip pakilo. Taip ir turėjo būti.
– Išbandėte Tokijo olimpines bazes – koks įspūdis?
– Tik fechtavomės toje arenoje, kur bus ir olimpinės žaidynės. Ta arena buvo labai įspūdinga. Plauksime, bėgsime ir josime kiek kitoje vietoje. Matėme, kad stadionas gražus ir naujas.
Tik oras toks, kad nėra kuo kvėpuoti – labai tvanku. Šįkart skridau be adaptacijos, kitaip nei kitų šalių sportininkai, kurie tris savaites Azijoje buvo. Jaučiau, kad kasdien vis sunkiau, bet laimė, kad varžybos baigėsi ir galėjau skristi namo. Iš kitos pusės, buvo įdomu įvertinti, koks jausmas, kokia adaptacija.
– Kokie jūsų planai?
– Dabar ramiai rengsiuosi pasaulio ir Europos pirmenybėms. Kiti penkiakovininkai ten kovos dėl olimpinių kelialapių, kurį aš jau turiu. Aš kovosiu dėl medalių.
– Šįkart pasaulio taurės varžybose jus labiau pradžiugino ne medalis, bet olimpinis bilietas, ar ne?
– Taip, tai ir buvo mano pagrindinis tikslas. Norėjau tai pasiekti iš pirmo karto. Labai stipriai rengiausi du mėnesius. Nors buvo nežinia dėl adaptacijos, mūsų varžybos vyko kone vakare. Bet viskas pavyko – dabar ant dūšios ramiau, kad jau turiu.
