Kristina Vogel spindėjo Panevėžyje.
Ne dėl blizgančių rūbų, bet savo energija, dėmesiu kitiems ir gera nuotaika ji buvo ryški dviračių treko Čempionų lygos etape Panevėžyje.
Ten į paskutines varžybas savo šalyje išvažiavo dviračių treko karalienė Simona Krupeckaitė, būdama 38-erių šių metų pabaigoje baigsianti karjerą po poros etapų užsienyje.
K.Vogel daug kartų lenktyniavo su lietuve įvairaus rango varžybose ir dažniausiai būdavo laiminčiosios pusėje, nes tiesiog buvo stipriausia pasaulyje.
Ji dominavo dar jaunimo amžiuje, laimėjusi šešis aukso medalius pasaulio pirmenybėse.
K.Vogel buvo patyrusi rimtą traumą ir 2009 metų gegužę, kai važiuodama dviračiu buvo partrenkta automobilio. Tada jai buvo sukelta dirbtinė koma dviem dienoms, bet tada ji sugebėjo sugrįžti į treką visa jėga.
Vienuolika aukso medalių pasaulio pirmenybėse, trys olimpiniai medaliai 2012 ir 2016 metais – vokietė raškė apdovanojimus saujomis dviračių treko planetoje, kol neįvyko nelemtas susidūrimas Kotbuse.
Per treniruotę ji susidūrė su priešais važiavusia jauna Nyderlandų dviratininke. Olandė liko nesusižeidusi, bet K.Vogel krito siaubingai.
Stiprus smūgis į betono grindis lėmė kelis lūžius, buvo pažeistos nugaros stuburo smegenys ties septintu krūtinės ląstos slanksteliu, kas sukėlė paralyžių.
Jos komandos draugai organizavo palaikymo akciją ir surinko apie 120 tūkst. eurų dviratininkės gydymui, tačiau po kelių mėnesių K.Vogel pasirodė viešumoje ir visiems pripažino: „Nesvarbu, kaip pažiūrėsi, aš negaliu daugiau vaikščioti.“
Nepaisant apvirtusio gyvenimo, K.Vogel liko aktyvi dviračių treko scenoje bei atliko savo svarbų vaidmenį ir Panevėžyje.
Praėjusį penktadienį ji sukiojosi vežimėlyje velodromo viduryje tarp daugybės sportininkų, trenerių ir darbuotojų, imdama interviu ir komentuodama lenktynes „Eurosport“ televizijai.
Po karštų kelių valandų darbo varžybose K.Vogel stabtelėjo pasikalbėti apie Simoną Krupeckaitę, savo avariją ir potyrius spaudžiant greitį gyvenime toliau.
– Kristina, ar tai jūsų pirmas kartas Lietuvoje?
– Taip, ir pirmą kartą šiais metais čia išvydau sniegą. O tai yra gerai, nes artėja Kalėdų metas.
– Kokį įspūdį jums paliko Panevėžys ir visa atmosfera „Cido“ arenoje?
– Labai mielą, geras trekas. Nors pati niekada nesu čia važiavusi, šiandien kalbėjausi su dviratininkais, kaip jie jaučiasi trasoje. Žiūrovai labai palaikė Simoną. Be to, ji kovojo puikiai, tik galiausiai nebeliko jėgų kojose.
Manau, kad gerai, jog varžybos rengiamos Rytų Europoje, daugiau žmonių jas išvys ir pradės lankyti dviračių treką.
– Apie ką kalbėjotės su Simona po varžybų?
– Apie tai, kaip ji jaučiasi. Žinau, kad varžytis namuose nėra sunku. Žiūrovai tave stumia ir gali mėgautis palaikymu, Simonos draugai ir artimieji buvo čia taip pat. Taigi jai labai norėjosi gerai pasirodyti.
Man patiko, kad Simona kovojo treke. O už treko jau buvo galima pasikalbėti laisviau apie jos sūnų ir kitus žmogiškus dalykus.
Simona yra tokia senosios kartos sportininkė, kuri po varžybų sugeba persijungti ir bendrauti visai kitaip, žmogiškai. Kai kurios jaunosios atletės neiškart pagauna, jog po varžybų jau nebereikia varžytis, jau viskas.
– Jūs pati daug lenktynių varžėtės su Simona. Kokie liko prisiminimai?
– Labiausiai įstrigo, kaip mes varžėmės pasaulio taurės etape Kolumbijoje 2008 metais. Tai buvo gruodis, vienas pirmųjų pasaulio taurės etapų, aš atvykau į areną ir pamačiau, kaip važiuoja Simona. Pagalvojau: „Kas per velnias? Koks greitis? Kaip galima su ja varžytis?“
Ir ji liko treke labai ilgai, naudodama savo patirtį taktiniuose sprendimuose lenktynėse ir dalindamasi žiniomis su kitomis jaunomis dviratininkėmis.
Už treko ribų mes nebuvome artimos draugės, bet per tiek metų labai daug kartų matėmės per varžybas!
– Ar galima būtų paklausti apie tą avariją treke 2018 metų birželį?
– Taip, viskas gerai.
– Jūs aiškiai prisimenate tą dieną, kai viskas nutiko?
– Tai buvo treniruotės Kotbuse. Mes treniravomės sprinto rungtį, priekyje manęs važiavo mergina, kuri didino greitį. Aš mačiau tik ją ir negalėjau pamatyti, kad kita sportininkė išvažiavo kita puse, ir aš trenkiausi tiesiai į ją.
Pamenu tą jausmą, kai gulėjau treke ir supratau, kad negalėsiu daugiau vaikščioti. Kai prie manęs pripuolė ir nuėmė man batus, aš pasakiau: „Ei, aš nejaučiu kojų.“
Iškart suvokiau, kad daugiau niekada nebegalėsiu vaikščioti.
Tada ligoninėje aš pragulėjau dvi dienas ištikta dirbtinės komos ir atsibudus dar kartą bandžiau suvokti, kas nutiko.
– Kaip suvokti, kad gyvenimas nebebus niekada toks, koks anksčiau?
– Pirmosiomis dienomis buvo sunku, bet dabar – aš vis dar esu treke, vis dar kalbuosi su sportininkais, matau, kaip jie varžosi, matau fenomenalias lenktynes.
Matydama, kaip aršiai jie varžosi, aš pati paneriu į intensyvias lenktynes, tik dabar apie jas komentuoju, o ne pati varžausi.
– Kas įkvėpė ir kaip save motyvavote, kad turite toliau kabintis į gyvenimą?
– Nes aš myliu gyvenimą. Tai, kad likimas mane nubaudė, nereiškia, kad gyvenimas baigėsi.
Tiesiog planas pasikeitė, reikia viską pergalvoti, išmesti seną planą ir imtis naujų dalykų.
Aišku, pirmosios savaitės nebuvo lengvos. Tačiau tada aš pradėjau matyti, kad daug žmonių aplinkui sugeba padaryti beprotiškus dalykus, kad pradeda galvoti: eina sau!
Panaršiusi internete išvydau, kokių neįtikėtinų triukų būna – įmanoma su vežimėliu pakilti aukštai į orą, pasisukti ir nusileisti žemyn aštuonių metrų aukščio vamzdžio formos trasoje. Pagalvojau: jei kažkas taip gali, man nėra ko skųstis. Negaliu atlikti tokių triukų, bet daug dalykų galėsiu nuveikti pati.
– Kaip radote kitų veiklų?
– 2019 metais pradėjau komentuoti lenktynes, man tikrai patinka. Aš puikiai žinau dviratininkų pasaulį. Suprantu, kad dviračių trekas nėra lengviausiai suprantamas sportas, ypač tiems, kurie ateina į areną ir iš tribūnų tai mato pirmą kartą. Tad mano misija ir yra paaiškinti suprantamai, kas vyksta treke, kokios yra rungtys.
– Ar jaučiate, kad jūsų pavyzdys įkvepia kitus žmones, kurie galbūt patyrė panašių smūgių, bet nedrįsta išeiti iš namų?
– Taip. Žinoma, kad kiekvieno istorija yra skirtinga, aš galiu kalbėti tik apie save. Tačiau manau, kad labai svarbu yra nenuleisti rankų kad ir kas benutiktų.
Yra normalu liūdėti. Reikia laiko susivokti ir tai yra suprantama.
Bet po kiek laiko reikia pakilti ir bandyti surasti savo stiprybes, gal taip įkvėpti ne tik save, bet ir kitus.
Didžiuojuosi, kad yra žmonių, kurie prieina ir man sako: „Aš tai padariau, nes ir tu padarei“. Tai mane irgi įkvepia. Atsiranda bendrumo jausmas, kad kartu galime daugiau.
– Kokias didžiausias problemas pastebite keliaudama ir matydama kylančius sunkumus žmonėms su negalia?
– Didžiausia problema, kad yra taisyklės, bet ne visi jų laikosi. O bausmių, kad nesilaikai taisyklių – nėra. Juk pagal bendrus reikalavimus viskas turėtų būti patogu, tik niekas jų nesilaiko. Kažkas neįrengia lifto, kažkas pamiršta įvažiavimą neįgaliems. Tai matyti yra sunku.
Suprantu, kad kai kuriems žmonėms aš būnu vienintelis neįgalus žmogus, kurį jie sutinka ir su kuriuo susipažįsta. Nėra praktikos stengtis daug bendrauti su neįgaliaisiais. Bet turime bendromis pajėgomis keistis. Ateis laikas ir suvoks, kad, pasistatant automobilį prie neįgaliojo vietos, reikėtų palikti dar šiek tiek vietos, nes nėra taip paprasta išriedėti su vežimėliu – atsidarius mašinos dureles, tam tiesiog reikia daugiau erdvės.
Tad didžiausia problema – nors yra taisyklės, jų nesilaikoma, nes pamirštama apie nuobaudas.
– Ar pastebėjote kokių bėdų keliaudama Lietuvoje?
– Ne, viskas gerai. Tiesa, aš atvykau į Panevėžį varžybų dieną, tiesiai iš oro uosto. Bet viskas gerai. Beje, kaip tariasi Panevėžys?
(K.Vogel pakartojo kelis kartus miesto pavadinimą, kol ištarė jį tobulai).
– Simona Krupeckaitė baigs karjerą po likusių Čempionų lygos etapų šiemet. Ką galite pasakyti apie jos karjerą?
– Ji – fenomenali. Jos pavyzdys rodo: kai kovoji, sėkmė ateis.
Visa karjera yra įrodymas, kad sporte nėra amžiaus ribų – gali būti labai stiprus, kai esi jaunas (S.Krupeckaitė pirmąjį apdovanojimą iškovojo 2003 metais), bet taip pat yra, kai esi daug matęs bei patyręs.
Aš sutikau ją varžybose 2008 metais, ji buvo vyresnė už mane ir tiek ilgai varžėsi. Tad darsyk įrodė – amžius nesvarbu, kai esi kovotoja.
– Jūs pati esate laimėjusi 2 olimpinius aukso medalius, 11 apdovanojimų pasaulio pirmenybėse. Viename interviu neseniai esate pasakiusi, kad bus daugiau. Turite planą, kaip grįžti ir varžytis galbūt paralimpinėse žaidynėse?
– Ne. Mąsčiau apie tai, tačiau galiausiai supratau, kad lūkesčiai bus uždėti labai dideli, jog buvusi elitinė sportininkė turi daug pasiekti ir kitokiose varžybose.
Jei aš pasukčiau dabar į sportą, aš negalėčiau pradėti nuo pat pradžių. Visi mane matytų ten, kur aš buvau 2018 metais, kai įvyko avarija. Nenoriu to daryti. Nesu ir susiradusi sporto, kokį pamilčiau taip, kaip dviračių treką.
Nors galbūt rytoj aš atsidursiu irklavimo valtyje ar užlipsiu ant žirgo joti ir staiga tai man patiks – ką gali žinoti? Nežinau, gal per daug įsivaizduoju.
Tačiau, kol neradau savo mėgstamos sporto šakos, tęsiu gyvenimą kitaip.