LTF vadovai sutinka, kad kriterijai dalinant valstybės pinigus yra reikalingi, bet tam turi būti įvertinta kiekvienos sporto šakos specifika, varžybų ir dalyvių skaičius, lygis.
„Mes tikrai esame už aiškų algoritmą, kaip turi būti skirstomi sportui pinigai Lietuvoje. Pagal sudarytus kriterijus lyg ir labiausiai skatinamas rezultatų siekimas, nes strateginėms sporto šakoms skiriama pagrindinė lėšų dalis, o 75 proc. lėšų skiriama už pasiektus rezultatus, – teigė LTF prezidentas Darius Čerka. – Tačiau dabar pagal kriterijus išėjo taip, kad yra ne strateginių ir net neolimpinių sporto šakų, kurias Lietuvos vyriausybė finansuoja net dukart labiau nei strategines. Ar tikrai tokia yra valstybės sporto strategija?“.
Būtent skirtingas įvairių sporto šakų tarptautinių varžybų organizavimas neleidžia vienodai vertinti komandų pasiekimų.
„Pagal dabar nustatytus kriterijus išeina taip, kad sporto šakos, kurios gyvena ir, didelė tikimybė, kad dar ilgai gyvens 3-4 divizionuose, yra finansuojamos daugiau nei tos, kurios turi aukštus rezultatus Europos čempionatuose bei didelį potencialą ateityje būti olimpinėse žaidynėse ar pan. Tai parodo, kad su nustatytais kriterijais yra ne viskas tvarkoje, – aiškino LTF prezidentas. – Valstybė turi labai išsigryninti ko siekia, kokie prioritetai ir ko reikia. Tokios šalys kaip Vokietija ar Anglija, turėdamos žymiai didesnį sporto finansavimo biudžetą, neremia visų sporto šakų, bet tas, kurias remia, tai daro taip, kad sportininkai būtų konkurencingi pasaulyje. Pas mus remiamos visos sporto šakos, daugelis po 2000–30000 eurų metams. Kokių pasiekimų galime tikėtis? Nesame turtinga šalis, galinti sau daug leisti“.
Kol kas galima matyti, kad sukurti kriterijai skatina federacijas, kurių Europos ir pasaulio čempionatuose dalyvių skaičius yra nedidelis. Tai yra – skatina sporto šakas, kurios nėra populiarios. Pavyzdžiui – jeigu Europos čempionate dalyvauja tik 21-os šalies komanda, Lietuvai atstovaujanti komanda, kurią sudaro 16 narių, jame užima paskutinę – 18-21 vietą, savo sporto šakai su savo pasiekimu surenka 250-300 taškų. Toks pasiekimas ir įvertinimas lemia nemenką šios sporto šakos finansavimą, kuris, gali siekti apie 20 tūkst. Eur. O jei kitos sporto šakos komanda, kurią sudaro tik du sportininkai, tam kad, visų pirma, patektų į finalinį Europos čempionato etapą turi varžytis su 700 komandų, sudalyvauti daugelyje atrankos varžybų, ir tik po to patekusios į finalinį Europos čempionato etapą jame užima kiek aukštesnę – 17 vietą, ši komanda gauna tik 34 taškus. Tampa aišku, kad toks įvertinimas taškais lems gerokai menkesnį finansavimą palyginus su aukščiau minėtuoju. Tai parodo, kad nėra atsižvelgiama į sporto šakų čempionatų specifiką ir ji neatsispindi vertinant komandų pasiekimus.
Nors KKSD vadovas Edis Urbanavičius ne kartą aiškino, kad viena svarbiausių reformos minčių yra didesnis skaidrumas, specialios darbo grupės kompetencija ir gebėjimai sukurti ir pritaikyti kriterijus kelia didelių abejonių.
Neformalaus susitikimo su sporto federacijų ir Vyriausybės atstovais metu, LTF prezidentas pažymėjo, kad būdas, kuriuo yra surenkami ir sutikrinami duomenys, kelia didelę riziką skaidrumui. Šiai dienai nėra aiškios nustatytų ir aprašytų duomenų pateikimo taisyklių ir duomenų kontrolės, o duomenys suvedami rankiniu būdu – todėl yra didelė klaidingų duomenų pateikimo galimybė, kuri suponuoja didelę tikimybę, kad sukurti kriterijai gali tinkamai neveikti.
„Pateiktuose duomenyse yra atvejų, kai sporto šaka užima 25-ą vietą suaugusių Europos čempionate, o pateiktuose duomenyse ji nurodoma kaip 24-ą. Tai atrodytų maža klaida, bet pagal kriterijus 24-ą vieta yra vertinama, o 25-ą – ne. Reiškia, liko nepastebėta, kaip federacijai neteisingai skirta nemenka suma kitų federacijų sąskaita. Tokie atvejai parodo, kad griežtų duomenų pateikimo taisyklių ir duomenų kontrolės nebuvimas sudaro sąlygas piktnaudžiavimui“, – sakė D.Čerka.
Taip pat net ir paprastiems žmonėms aišku, kad komandinės sporto šakos turi būti vertinamos skirtingai nei individualios.
„Tikrai reikia atskiri komandines ir individualias sporto šakas. Dar daugiau – manau tiek individualių, tiek komandinių sporto šakų grupių viduje galima padaryti smulkesnes grupes pagal vienodas savybes (panašus dalyvių skaičius varžybose, komandos narių skaičius ir pan.)“, – sakė D.Čerka.
Po šios reformos Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) tapo atsakingas tik už sporto bazes. O trenerius ir įvairų aptarnaujantį personalą nuo šiol turės samdytis pačios federacijos. Tiesa, tuo pačiu federacijos tampa pačios atsakingos už sportininkų rezultatus. Verta pažymėti, kad tinklinis, kaip ir kitos žaidimų sporto šakos niekada neturėjo galimybės naudotis nemokamomis medikų ar kineziterapeutų paslaugomis.
„Praktiškai visos sporto šakos (išskyrus galbūt kokias dvi) tikrai niekada neturėjo pakankamai resursų kokybiškai rengti sportininkus ir siekti aukštų rezultatų. Kažkur girdėjau, kad Lietuvos medaliai tarptautinėse arenose yra vieni pigiausių. Tiesiog valstybė į sportą neinvestuoja, jos kiti prioritetai. Valdant varganą biudžetą, decentralizuota sistema nėra privalumas. Federacijos neturi pakankamai resursų ir geram administravimui, ir bazių nuomai, ir kompetentingiems treneriams ir sportininkų varžyboms ir t.t. Centralizuota sistema dalį tų išlaidų padengė federacijoms, kurios turėjo rezultatus (išskyrus žaidimų sporto šakas). Joms tas yra skaidžiausia“, – pabrėžė D.Čerka.
Smarkiai sumažėjęs finansavimas gali atsiliepti Lietuvos tinklininkams. Net 10 paplūdimio tinklininkų yra įtraukti į 2020 metų olimpinės rinktinės kandidatų ir olimpinės pamainos narių sąrašą. Šioje sporto šakoje yra ne tik didžiulė konkurencija, bet ir sudėtinga sistema. Norint patekti į pasaulio arba Europos čempionatų finalines varžybas, reikia visus metus rinkti reitingo taškus, o tai reiškia, jog žaidėjams reikia nuolat dalyvauti turnyruose (13-17 turnyrų per metus), kurie išsibarstę po visą pasaulį. O tai kainuoja nemažus pinigus – tiek pasiruošimas, tiek kelionės.
Paplūdimio tinklinyje matoma, kad sportininkų pamaina auga, jaunimo tarpe atsiranda talentingų jaunųjų žaidėjų, kurie turi galimybę ir tikslą išaugti ir atstovauti Lietuvai Europos, pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, tačiau ne visi iš jų turi galimybių treniruotis privačiomis lėšomis. Esant dabartiniam lėšų skirstymui, į dalį varžybų sportininkams teks keliauti iš nuosavų lėšų, ieškotis privačių rėmėjų arba tiesiog mesti sportą. Nesant lėšų ir negalint dalyvauti varžybose, paprasčiausiai nebus renkami reitingo taškai, kurie leistų dalyvauti aukštesnio rango varžybose, tuo pačiu užkertant kelią siekti tam tikrų rezultatų. Būtent su nuosavomis ir rėmėjų lėšomis geriausi Lietuvos tinklininkai Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis išvyksta į turnyrus Irane ir JAV.
Lietuvos tinklinio federacija apima ne tik paplūdimio, bet ir salės bei sniego tinklinį, kurių tinkamam vystymui pagal nustatytus kriterijus lėšų iš valstybės biudžeto tiesiog nebelieka – federacijai yra priversta ieškoti kitų būdų, kaip surasti lėšų jauniesiems tinklininkams skatinti juos tobulėti ir augti savo žaidimu, dalyvaujant tarptautinėse varžybose.
Įdomu tai, kad KKSD reforma nepatenkintos liko dauguma sporto šakų federacijų.
