2013 m. spalį per 125-ąją IOC sesiją, kuri vyko Buenos Airėse, aiškiu favoritu laikytas vokietis T.Bachas buvo išrinktas IOC prezidentu. Antrajame ture iš 93 balsų jis gavo 49 ir pakeitė dvylika metų olimpiniam sąjūdžiui vadovavusį belgą Jacques‘ą Rogge‘ą. T.Bachas IOC vadovu išrinktas aštuonerių metų kadencijai.
Nuo pat 1894 metų, kai buvo įkurtas TOK, T.Bachas tapo devintuoju prezidentu ir pirmuoju olimpiniu čempionu, kuriam buvo patikėta vadovauti viso pasaulio olimpiniam sąjūdžiui. Fechtuotojas su tuometinės Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) komanda 1976 metais tapo Monrealio olimpinių žaidynių ir pasaulio fechtavimo čempionu.
Thomas Bachas gimė 1953 m. gruodžio 29 d. Viurcburge, Bavarijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Užaugo netoli Viurcburgo esančiame Tauberbišofsheime, kuriame veikė fechtavimo klubas. 1975 m. jis gavo fechtavimo meistro diplomą, o po metų komandinių fechtavimo rapyra varžybų aukso medalius iškovojo ir Monrealio olimpinėse žaidynėse, ir pasaulio čempionate. Po metų T.Bachas su komanda vėl triumfavo – 1977 m. Argentinos sostinėje Buenos Airėse tapo pasaulio čempionu, o 1978 m. Paryžiuje pelnė komandinę Europos čempionų taurę.
T.Bacho pergalių dešimtmetis nutrūko 1980-aisiais, artėjant Maskvos olimpinėms žaidynėms, kurias Vakarų šalys nutarė boikotuoti ir taip parodyti SSRS, kad smerkia jos karinę invaziją į Afganistaną. Po šio sprendimo tapo aišku, kad ilgai ruošęsi ir puikius rezultatus demonstravę VFR fechtuotojai negalės Maskvoje ginti olimpinių čempionų vardų.
Šis boikotas turėjo įtakos ne tik T.Bacho sportinės karjeros pabaigai, bet ir sprendimui įsitraukti į sporto politiką. Priverstinai baigęs sportininko karjerą būdamas 27-erių T.Bachas nuo sporto nenutolo. Paragintas tuomečio IOC prezidento Juano Antonio Samarancho 1980-ųjų pabaigoje jis prisidėjo prie IOC atletų komisijos steigimo. 1982 m. tapo Vokietijos olimpinio komiteto nariu, 1991 m. tapo IOC nariu.
Politinės peripetijos lėmė T.Bacho sportinės karjeros baigtį, bet tapęs IOC prezidentu, jis surado galimybių padėti kitiems nuo politinių suiručių, persekiojimų, karo baisumų kenčiantiems sportininkams.
IOC suteikė galimybę Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvauti dėl neramumų savo šalis priverstiems palikti atletams. Taip buvo sureaguota į Europoje kilusią pabėgėlių krizę: komitetas atrinko pabėgėlio statusą atitinkančius kandidatus, skyrė pinigų jiems pasirengti ir Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžėsi atskira nepriklausoma komanda, gavusi pabėgėlių rinktinės vardą.
Kitas svarbus to meto IOC priimtas sprendimas – reali kova prieš dopingą. Apie dopingo pinkles, į kurias galimai įsivėlusios ištisos šalys, sporto užkulisiuose kalbėta seniai, bet prieš 2016 m. žaidynes šios kalbos virto nepriklausomų tyrėjų pagrįstomis ataskaitomis. Prieš nė vienas ankstesnes žaidynes tokiam dideliam dopingu susitepusių atletų būriui nebuvo užtrenktos olimpinio kaimelio durys.
IOC prezidentas Thomas Bachas atidarys spalio 10-11 dienomis Vilniuje vyksiantį tarptautinį forumą „Moterų lyderystės stiprinimas Europoje“. Jį drauge su IOC rengia Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK).
