Penktadienį Tokijo olimpinių žaidynių organizacinis komitetas pranešė apie dar 27 koronaviruso atvejus, kurie yra susiję su šiomis vasaros olimpinėmis žaidynėmis.
Nuo renginio pradžios tokių bylų jau suskaičiuojama 220.
Tokijuje koronaviruso kreivė dramatiškai stiebiasi į viršų ir nerimo grimasų kas kartą vis daugiau. Olimpinės žaidynės vos tik perlipo ekvatorių, o penktadienį Japonijos sostinėje pranešta apie 3,3 tūkst. naujų atvejų, diena anksčiau fiksuotas absoliutus rekordas – 3865.
Reaguodama į tai, šalies vyriausybė pratęsė nepaprastąją padėtį Tokijuje ir Okinavos prefektūroje bei į šį sąrašą pridėjo dar keturias – Kanagavą, Čibą, Saitamą ir Osaką.
Toks yra šių dienų kontekstas Japonijoje, o toliau – manoji, 15min sporto žurnalisto Mariaus Bagdono, istorija.
Pradėkime nuo to, kad prieš atvykstant čia, visiems olimpiados sportininkams ir dalyviams teko pateikti du neigiamus nosiaryklės testus – vieną, atliktą likus ne daugiau nei 96 valandoms iki skrydžio, antrąjį – likus 72 val.
Abu jie turėjo būti patvirtinti japoniškais SARS-CoV-2 tyrimo sertifikatais ir šie dokumentai atidžiai tikrinti tiek Vilniaus oro uoste, tiek Helsinkyje, iš kurio tiesioginiu skrydžiu pasiekėme Japonijos sostinę.
Nusileidus joje, aptarnaujantis personalas paslaugiai iš karto liepė į telefoną įsirašyti dvi mobilias programėles – viena jų panaši į mūsų „Korona STOP“ ir skirta artimiems kontaktams fiksuoti, antroji – OCHA, kurioje kiekvieną dieną olimpinių žaidynių dalyviai registruoja savo sveikatos būklę.
Po šios procedūros vienoje to paties Hanedos oro uosto salių laukė dar vienas patikrinimas – COVID-19 greitasis antigeno tyrimas iš seilių.
Ekrane, kuris įprastai rodo skrydžių maršrutus, įsižiebęs registracijos numeris – tavo bilietas į Tokiją ir šias olimpines žaidynes.
Kas toliau? Trijų dienų karantinas viešbutyje ir kiekvieną iš jų organizatoriams reikia pateikti savarankiškai atliktą seilių mėginį. Šie mėgintuvėliai su specialiais kodais yra surenkami iš dalyvių (prieš tai juos užregistravus) ir maždaug per parą rezultatas yra fiksuojamas specialioje ICON (joje pateikiama visa informacija apie dalyvių sveikatos būklę) sistemoje.
Po trijų karantino dienų seilių testą vienoje iš olimpinių žaidynių arenų ar pagrindiniame media centre reikia priduoti kas ketvirtą dieną ir keturioliktą nuo atvykimo į Japoniją pradžios (po jos baigiasi oficialus karantinas ir migruoti po šalį galima ne tik žiniasklaidai skirtais autobusais ar akredituotu taksi, bet ir viešuoju transportu).
Pateiktame taisyklių rinkinyje pažymima, kad seiles į mėgintuvėlį rekomenduojama patalpinti ryte, vos tik atsikėlus, sausa burna, nesivalius dantų ir bent pusvalandį prieš tai nevalgius bei negėrus.
Septintą komandiruotės Tokijuje dieną pridaviau ketvirtą savo mėgintuvėlį.
Nors organizatoriai yra aiškiai pasakę, kad apie tyrimo rezultatus asmeniškai telefonu informuos tik tokiu atveju, jeigu jis bus teigiamas, svarbiausią informaciją (negative/positive) galima matyti ICON sistemoje ir pasitikrinti ją tapo daugelio olimpinių žaidynių dalyvių įpročiu.
Aštuntoji vizito diena prasidėjo Mindaugo Griškonio sėkmingu startu irklavimo vienviečių pusfinalyje. Po finišo sportininkas su žiniasklaida tradiciškai nebendravo (jis mintimis pasidalija tik po paties paskutinio savo starto), tad Tokijo olimpiniame irklavimo kanale teko šnektelėti (laikantis visų saugumo taisyklių) su Lietuvos rinktinės treneriu Kęstučiu Kebliu.
Vėliau visa Lietuvos žurnalistų kompanija keliavo į media centrą, kur atradęs laisvą minutėlę sugalvoju pasitikrinti ICON. Mano rezultato joje dar nebuvo, tuo tarpu kolegos iš 15min Mariaus Milašiaus testas jau patikrintas ir aiškiai pažymėtas neigiamu ženklu.
Vakare lietuvių startų nebuvo, tad iš pradžių buvau sugalvojęs aplankyti moterų tinklinio turnyro kovas ir pasižiūrėti Japonijos-Brazilijos ir JAV-Turkijos mačus.
Visgi įdienojus, planus teko keisti – nusprendžiau grįžti į viešbutį ir po kelių intensyvių dienų lėkimo laiką skirti poilsiui. Atsigulęs į lovą, tradiciškai įsijungiu televizorių su olimpines žaidynes transliuojančiu japonišku NHK kanalu ir stebėdamas stipriausių planetos plaukikų taškomą Tokijo vandens parko žydrą vandenį gana greitai „lūžtu“.
Poilsis trunka apie pusantros valandos. Dar apsimiegojusiomis akimis griebiuosi ritualo, kurio norėčiau atsisakyti – tikrinu telefoną ir į jį atėjusius pranešimus (push žinutes). Juk per šį laiką galėjo tiek daug visko nutikti!
Nenutiko... Vieną po kito „žudau“ įvairių šaltinių pranešimus nuo savo ekrano su kone identiškomis antraštėmis ir tuomet šio sąrašo pabaigoje randu praleistą skambutį su japonišku telefono numeriu, prasidedančiu 050.
Akimirką šauna mintis atskambinti, jau kitą pagalvoju, jog, matyt, tai buvo viešbučio administracija su kokia nors nereikšminga žinute ir visai nesvarbu, kad visai šalia padėtas laidinis telefonas.
Rąžausi ir atsiverčiu kompiuterį – juk portalai gali būti praleidę ką nors svarbaus ir tiesiog nepapušinę, ane?
Viskas tas pats...
Tada į mano mieguistą galvą stukteli sumanymas patikrinti ICON sistemą su galbūt atėjusiais rezultatais. Mikliai įvedęs aštuonių skaičių akreditacijos numerį (kurį nuo aibės suvedinėjimų į įvairias sistemas mintinai išmokau dar Lietuvoje) ir slaptažodį, spusteliu sąrašą su testų rezultatais. Jų – gerokai daugiau nei paskutinį kartą, kai čia lankiausi, bet viena – paskutinė – eilutė yra išskirtinė. Positive – ties mano vardu ir pavarde parašyta šaltą prakaitą išmušusi septynių raidžių kombinacija.
Giliai įkvepiu.
Topteli, jog tas japoniškas skambutis veikiausiai bus susijęs su šiuo žodžiu. Skambinu, prisistatau. Laužyta anglų kalba vyriškis sako, jog „jūsų testas yra teigiamas“ ir kitos dienos rytą laukia pakartotinis molekulinis PGR tyrimas iš nosiaryklės.
„Mūsų automobilis atvyks į viešbutį apie 12:30 val. Iki to laiko turite likti viešbučio kambaryje ir vengti bet kokio kontakto“, – informuoja balsas iš telefono garsiakalbio.
Prieš olimpiadą kiekviena žiniasklaidos priemonė turėjo pasiskirti grupės CLO – už COVID-19 situacijas atsakingą asmenį. Nusprendėme, jog mūsiškėje dviejų žaidėjų komandoje šį vaidmenį atliks M.Milašius, o aš būsiu asistentas.
Nedelsdamas informuoju kitame viešbutyje gyvenantį CLO apie teigiamą testą, kaip tai nurodyta storame taisyklių rinkinyje. Jis turi registruoti šį atvejį ir tai netrukus padaro.
Po akimirkos skambinu LTOK komunikacijos vadovei Linai Motužytei – galbūt ji įneš daugiau aiškumo į situaciją, juk Lietuvos plaukikų komanda dar prieš olimpinių žaidynių pradžią irgi turėjo panašų atvejį, kuris po pakartotinio testavimo nepasitvirtino.
Bandome atsekti sportininkus, su kuriais šiomis dienomis galėjo būti artimas kontaktas, tačiau prieiname išvadą, jog tokių Lietuvos rinktinėje nėra – bendraujama buvo per saugų dviejų metrų atstumą, su kaukėmis, laikantis visų rekomendacijų.
Nebaigus pokalbio telefono ekrane jau žybsi tas pats japoniškas numeris. Balsas informuoja, jog į elektroninį paštą išsiųsta excelinė forma, kurią privalau užpildyti.
Ji – iš trijų dalių ir gana sudėtinga. Pirmojoje turi nurodyti bendrą informaciją apie save, atvykimą į Japoniją, gyvenamą vietą, turėtas vakcinas ir pan. Antroje reikia pažymėti olimpinių žaidynių objektus ir arenas, kuriose lankeisi rezultato gavimo dieną ir tris dienas prieš. Trečioje – asmenis, su kuriais turėjai artimą ir ne tik kontaktą šiuo laikotarpiu.
Prieš imdamasis šio darbo, nusprendžiu atlikti dar vieną ypač nemalonią misiją. Messenger programėle informuoju Tokijuje dirbančius kolegas iš kitų žiniasklaidos priemonių. Manajame viešbutyje gyvena Martynas iš lrytas.lt, Paulius ir Dovilė iš LRT, Aurimas iš DELFI, Marius iš sportas.info ir du fotografai Kipras ir Vytautas.
Iš pradžių mano žinutė šioje grupėje priimama kaip pokštas. Gimtadienį tądien šventęs Marius reikalauja ekrano atvaizdo. Juokauti aš nelinkęs, tad „iškerpu“ ir jį.
Galvoju, ką daryti su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Nujaučiu, kad tokią žinią, bent jau mama, priimtų jautriai. Kol kas susilaikau.
Padedamas kolegų, bandau atsekti aplankytas arenas ir pildau tą trijų aukštų Japonijos sveikatos ministerijos atsiųstą formą. Sulaukiu dar vieno skambučio. „Ar jau užpildėte?“, – klausia manęs specialistas ir dar labiau sudirgina.
„Tuoj baigsiu ir atsiųsiu“, – atšaunu. Galiausiai siunčiu, paskambinęs pranešu ir tas pats vyriškis jau dėkoja, kad labai greitai apsisukau. Iki šiol tas japoniškas lankstymasis visur ir visada kėlė šypseną, dabar – pirmas kartas, kai kelia susierzinimą.
Informuoju Lietuvoje dirbantį 15min sporto redaktorių Kęstą Rimkų. Jis guodžia, kad dar yra pakartotinis testas ir reikia viltis, kad jis bus neigiamas.
Sugrįžta mintis apie artimuosius. Dėl šventos ramybės nusprendžiu, kad informuosiu rytoj, po pakartotinio tyrimo.
O Tokijuje dirbančių žurnalistų messengerio grupė spragsi nuo žinučių. Vieni ramina, kad viskas bus gerai, įsivėlusi kokia klaida ir tikėtina, kad pakartotinis tyrimas bus neigiamas. LRT atstovė Dovilė priešingai – įneša papildomos dramos, išgūglinusi, jog seilių testo patikimumas siekia apie 95 proc.
Darosi vis karščiau.
Su Dovile, Pauliumi, Martynu ir Aurimu šiomis dienomis turėjau artimą kontaktą, tad jie irgi patenka į nežinią. Mano teigiamo testo atveju visi jie kuriam laikui taip pat turėtų būti karantinuoti ir testuojami papildomai.
Visa tai reiškia, jog į kitądien vyksiančius Lietuvos olimpiečių pasirodymus (jų, kaip tyčia, penktadienį labai gausu) galės keliauti tik Marius ir fotografai, su kuriais artimo kontakto išvengiau. Kolegos informuoja savo darbovietes, kad aplankyti irkluotojo M.Griškonio, dziudo kovotojos Sandros Jablonskytės ir lengvaatlečių Andriaus Gudžiaus ir Adrijaus Glebausko negalės – visi liks viešbutyje ir lauks nurodymų.
Visi tikrina savo programėles telefonuose su artimais kontaktais, bet įvesti šio atvejo Japonijos sveikatos ministerija neskuba, tad ir jokių pranešimų niekas negauna. Visa tai sėja nemenką nerimą ir nežinią.
Aš atsiverčiu COVID-19 taisyklių rinkinį ir po truputį susitaikau su mintimi, kad pirmosios man olimpinės žaidynės baigėsi vos po kelių dienų.
Tą patvirtina ir vienas pirmųjų dokumento sakinių. Rašoma, jog koronaviruso atveju organizacinis komitetas suorganizuos transportą iki specialaus viešbučio, kuriame sergantysis bus prižiūrimas gydytojų, veiks belaidis internetas, tris kartus per dieną bus teikiamas maitinimas, kolegos galės atgabenti svarbiausius daiktus. Visa ši izoliacija gali užsitęsti iki 14 dienų, o tai reiškia, kad tektų Japonijoje užsibūti ilgiau nei planuota, pirkti naujus grįžimo bilietus ir pan.
Iš media centro esu išsinuomavęs keletą daiktų ir raktą nuo spintelės. Paprašau, jog Marius paimtų juos ir ryt atiduotų, nurodęs mano akreditacijos numerį. Palieku šiuos daiktus prie savo durų koridoriuje maišelyje, o kolega po keliolikos minučių juos paima. Lygiai tas pats ir su telefono įranga, kurią esu pasiėmęs iš redakcijos – gretimai gyvenančio Martyno paprašau, kad jis perduotų visa tai kitame viešbutyje įsikūrusiam kolegai M.Milašiui. „Kad ir aš pats nežinau kada iš čia ištrūksiu“, – replikuoja šypsodamasis Martynas.
Pagalvoju, kad reiktų pradėti krautis didžiulį prieš olimpinę kelionę LTOK padovanotą lagaminą, bet nusprendžiu, jog geriau tai bus padaryti ryte šviežia galva.
Miegas neramus. Keletą kartų reguliuoju kondicionierių – tai karšta, tai šalta. Visa tai sėja tik dar didesnį nerimą.
Ryte lieku be pusryčių, susikraunu visą mantą į lagaminą. Dokumentus, knygą, kompiuterį ir higienos reikmenis susidedu į kuprinę, jeigu staiga išvežtų ir keliauti tektų tik su ja.
Laukiu.
Apie 12 val. kambaryje suskamba laidinis telefonas. „Nusileiskite į apačią. Jums bus atliekamas PGR testas“, – pasako vyras. Stipriai užsispaudžiu kaukę ir leidžiuosiu liftu. Pasitikęs viešbučio administratorius tuoj pat nukreipia per atsarginį išėjimą, kur jau laukia vyriškis baltais drabužiais ir greitosios pagalbos automobilis.
Liepia sėsti pro duris iš galo. Duoda užpildyti anketą. Klausia, ar buvau skiepytas (taip, dviem vakcinomis) ir kaip jaučiuosi (puikiai, jokių simptomų nejaučiu). Liepia užpildyti anketą ir padeda prieš akis planšetę, kurioje – gydytojas. Su juo bendraujame keletą minučių: klausimai tie patys – apie savijautą, temperatūrą, simptomus ir pan.
Klausiu gydytojo, kada ir kaip būsiu išgabentas. „Jeigu nejaučiate jokių simptomų, tikėtina, jog būsite paliktas šiame viešbutyje ir niekas jūsų niekur neveš, nes Tokijuje stipriai siaučia koronaviruso banga ir trūksta tiek medikų, tiek lovų tiems, kurie sunkiai serga“, – paaiškino galva iš ekrano.
Ką daryti viešbutyje likusiems ir nežinioje gyvenantiems kolegoms? „Negaliu atsakyti, – atsakė tas pats medikas. – Čia jau reiktų kreiptis į organizatorius.“
Iki dešimties minučių trukęs vaizdo pokalbis baigėsi. „Dabar nemaloniausia dalis, truputį paskaudės“, – nenudžiugino vyras baltu skafandru iš automobilio.
Prasiveria permatoma plastikinė širma ir garbingo amžiaus smulkutė seselė jau yra paruošus du baltus „virbalus“. Išskyras iš abiejų nosies ertmių, tonzilių ir minkštojo gomurio japonė ima ypač stropiai. Instrumentas suleidžiamas kur kas giliau nei tai buvo daroma Lietuvoje, tad ašarotomis akimis stipriai įsikimbu į sostą.
„Viskas“, – šypsosi moteris. „Paskambinsiu ir pranešiu rezultatą po 30-40 minučių. Jeigu rezultatas teigiamas, sulauksite laiško iš sveikatos ministerijos su tolimesniu veiksmų planu“, – pasakė vyras ir atidarė automobilio duris.
Pakilau į savo kambarį ir laukiau apie 20 minučių. Skambutis...
„Jūs esate laimingas žmogus. Testas neigiamas, nuo pat šios akimirkos karantinas baigiasi, jauskitės laisvai ir veikite, ką suplanavęs“, – pasakė japonas.
Po keliolikos minučių į elektroninę pašto dėžutę atkeliavo ir tai patvirtinantis oficialus laiškas.
„Atėjo rezultatas“, – messengerio grupėje pranešu nekantriai laukiantiems kolegoms ir padarau dramatišką pauzę.
15min lieka olimpinėse žaidynėse.