„Visą laiką sakiau ir sakysiu, kad Lietuvoje yra visos sąlygos išugdyti gerų sprinterių, reikia tiktai noro dirbti. Nesakau, kad tos sąlygos yra tokios, kokias turi britai, tačiau šių šalių negalima lyginti. Savo tikslo dar nepasiekiau, tas kelias ilgas ir neaišku, ar pavyks.
Kai pradėjau dirbti, turėjau svajonę išugdyti pasaulinio lygio dviratininką. Mano laikais Rusijoje to padaryti buvo neįmanoma. Manau, kad dirbant Lietuvoje mano svajonė išsipildė.
Grupėje dabar treniruojasi devyni sportininkai, keli jų nėra panevėžiečiai. Vasilijus Lendelis atvažiavo iš Pasvalio rajono, Svajūnas Jonauskas – iš Skuodo. Pastaruoju metu norinčiųjų išmokti greitai važiuoti treke vis daugėja“, – sako D.Leopoldas.
– Lietuvoje sprinterius rengiate vienas. Ar ne per didelė našta?
– O ką daryti? Kol kas neturiu kito pasirinkimo: arba kariauk, arba ne. Vienam ugdyti sportininkus nėra lengva. Treniruoju trijų amžiaus grupių dviratininkus, visi atlieka skirtingą darbą. Vyresniems reikia rengtis atrankai į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kita grupė, kurioje treniruojasi perspektyvūs V.Lendelis ir S.Jonauskas, jau atsisveikino su jauniais, tad juos reikia parengti taip, kad sugebėtų patekti į atrankos varžybas.
Reikia suktis kaip voverei rate. Štai liepos mėnesį grįžome iš suaugusiųjų varžybų Japonijoje, o jau laukė Europos jaunių čempionatas Portugalijoje. Grįšime liepos 29 d., o rugpjūčio 1-ąją Panevėžyje prasidės tarptautinės varžybos. Užimtos visos dienos ir vasarą, ir žiemą. Jeigu turėčiau atitinkamo lygio pagalbininką, galėčiau atiduoti dar daugiau savęs ir dviratininkus parengti dar geriau.
– Kaip atrenkate vaikus ir nusprendžiate, kad būtent jie tinka sprintui?
– Aš nieko nesprendžiu, yra tam tikri testai. Aš juos sudarau, jeigu man sportininkas tinka – galima pasižiūrėti, pasitreniruoti kokį mėnesiuką kitą, o po to vaikas pats turi nuspręsti, ar nori toliau tobulintis kaip sprinteris. Gal naujokas nori išbandyti plentą, kalnų dviračius, o gal iš viso pasirinkti kitą sporto šaką. Tada jį ramiai, be jokių nuoskaudų paleidžiu. Grupėje lieka tiktai tie, kurie patys nori tapti sprinteriais, o aš jiems tik padedu.
– Jūsų grupėje yra ir pasaulio jaunių čempionas S.Jonauskas. Gal viliatės, kad jis iškovos kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
– Sakykime taip: jeigu viskas bus gerai, sėkmingai įveiksime atrankos barjerus, tikiu, kad kažkas iš vyrų tikrai vyks į olimpines žaidynes. Nežinau, ar tai bus Svajūnas, ar kitas sportininkas, nes atranka vyks ir mūsų viduje. Kas iš tikrųjų bus stipriausias, tas ir važiuos. Svajūnas jau pirmus metus gan neblogai rungtyniauja su elito grupės treko meistrais.
Labai keista ir ypač sunki pasidarė olimpinė treko varžybų atrankos sistema, niekur tokios nėra. Ji dar sunkesnė, nei buvo prieš Londono olimpines žaidynes.
Rimtas kandidatas ir V.Lendelis, kuris neseniai Lenkijoje laimėjo pirmosios – pačios aukščiausios kategorijos – elito varžybas, buvo pajėgiausias keirino rungtyje. Tačiau koks tikrasis šių vaikinų talentas, paaiškės tada, kai jie startuos olimpinėse žaidynėse.
– Kur suradote V.Lendelį?
– Jis trejus metus treniravosi panevėžiečio Stasio Paštuolio grupėje. Treneris man dar anksčiau sakė, kad jo grupėje yra stiprus dviratininkas. Kai jį, rungtyniaujantį treke, pamačiau per Lietuvos jaunių čempionatą, kuriame jis laimėjo medalių, įsitikinau, kad šis dviratininkas gali tapti geru sprinteriu. Vasilijus, kuriam dabar devyniolika, pradėjo treniruotis truputį vėliau nei Svajūnas. Prieš porą metų jis buvo gavęs traumą – žiemą griuvo treke ir susilaužė raktikaulį. Vėliau jo laukė gana lėtas gydymosi procesas.
– Dukart pasaulio ir dukart Europos čempionei tavo žmonai Simonai Krupeckaitei – 31-eri. Kaip manote, ar po gimdymo jai pavyks vėl būti tokiai pat greitai?
– Jeigu man pavyko suburti vaikinų komandą, kuri gali kažką parodyti tarp elito treko meistrų, tai ir čia kažką sugebėsiu padaryti. Jau šiemet Simona laimėjo keletą varžybų, o kaip bus toliau – pažiūrėsime.
Labai keista ir ypač sunki pasidarė olimpinė treko varžybų atrankos sistema, niekur tokios nėra. Ji dar sunkesnė, nei buvo prieš Londono olimpines žaidynes. Dabar norint iškovoti teisę dalyvauti pasaulio taurės varžybose, reikia gana aukštai pakilti reitingo klasifikacijoje ir surinkti daug taškų. Daugiausiai taškų duoda pirmosios klasės varžybos. Anksčiau atskirų šalių dviratininkai galėdavo laisvai atvykti į pasaulio taurės varžybas, sudalyvauti ir patekti į pasaulio čempionatą, o dabar taip nėra. Pirmiausia reikia patekti į pasaulio taurės varžybas.
Ir taip – visose rungtyse. Nauja atrankos sistema prasidėjo nuo praėjusių metų, kuriuos Simona praleido. Atranka į olimpines žaidynes prasidės nuo šių metų rudens, kai vyks Europos čempionatas, ir per pasaulio taurės varžybas.
– Ar daug bus atrankos varžybų?
– Labai daug, visame pasaulyje per metus vyksta daugiau kaip šimtas varžybų. Kas daugiausiai surinks taškų, tas ir įgis teisę dalyvauti pasaulio taurės varžybose. Krūvis jau dabar didelis.
– Kai šeimoje du dviratininkai, tikriausiai ir Maksimilianas, kuriam rugsėjo 26-ąją sukaks vieneri, taps dviratininku, nes jo pirmieji metai bėga būtent dviračių treke?
– Nežinau, ar sūnus taps dviratininku. Ši sporto šaka, kaip ir bet kuri kita, yra sunki. Negalima sakyti, kad kažkur yra lengviau, o pas mus sunkiau. Nėra taip. Gal reikėtų pakeisti aplinką – trijų dviratininkų vienoje šeimoje yra per daug, taigi tegul Maksimilianas pasirenka kokią kitą sporto šaką.
– Ar pastaruoju metu keičiasi moterų ir vyrų sprintas?
– Ypač padidėjo greičiai, dabar daug greičiau važiuoja visi. Šiemet pagerinti beveik visi pasaulio rekordai. Keičiasi ne tik sprintas, bet ir dviračių daugiakovė, vadinamasis omniumas, keirinas. Meksikos aukštikalnėse pastatytas naujas dviračių trekas, ten visada šilta, palankus oras. Dėl to dviratininkai noriai ten važiuoja. Tame treke praktiškai pagerinti visi rekordai. Mūsų Panevėžio trekas nėra skirtas rekordams gerinti.
– Simona nesirengia vykti į Meksiką gerinti pasaulio rekordų?
– Meksikoje šiemet vyks pasaulio taurės pirmojo etapo varžybos. Antrasis etapas – Londone, trečiasis – Kolumbijoje. Atrankos varžybos baigsis tiktai 2016-ųjų pasaulio čempionatu. Iki to laiko teks labai daug lenktyniauti ir žiemą, ir vasarą. Kažkas panašaus kaip tenise. Jau paskelbta atrankos sistema, kuri iki Rio de Žaneiro nepasikeis.
Štai liepos mėnesį grįžome iš suaugusiųjų varžybų Japonijoje, o jau laukė Europos jaunių čempionatas Portugalijoje. Grįšime liepos 29 d., o rugpjūčio 1-ąją Panevėžyje prasidės tarptautinės varžybos. Užimtos visos dienos ir vasarą, ir žiemą.
– Panevėžyje sudarytos puikios sąlygos dviračių treko meistrams ugdyti. Ko reikia, kad sportininkų rezultatai būtų dar geresni ir jie taptų pasaulio ar Europos čempionais?
– Aš niekuo nesiskundžiu. Siekiant pačių geriausių rezultatų esmė yra ne pinigai, nes kad ir kiek jų turėtum, visada bus mažai. Na ir kas, jeigu man duos du, tris ar daugiau milijonų eurų – aš nieko nepadarysiu. Trūksta gerų specialistų. Dviračių trekas pasidarė kaip „Formulė 1“. Tai mokslas. Čia reikia geometrijos, biomechanikos specialistų. Važiavimai turi būti filmuojami. Čia yra labai daug smulkių techninių dalykų.
– Pasirinkote sunkų trenerio darbą. Ar dėl to savęs nekeiksnojate?
– O kitų profesijų žmonėms nereikia dirbti? Statybininkams, programuotojams, teisininkams, kitų profesijų žmonėms pinigai nebyra iš dangaus. Dirbu septynias dienas per savaitę, tačiau savęs tikrai nekeiksnoju – pats tokį kelią pasirinkau. Kai pradėjau dirbti, turėjau svajonę išugdyti pasaulinio lygio dviratininką. Mano laikais Rusijoje to padaryti buvo neįmanoma. Manau, kad dirbant Lietuvoje mano svajonė išsipildė. Bendromis pastangomis didelio meistriškumo dviratininke tapo Simona.
Dabar auga daug vilčių teikiantys S.Jonauskas, V.Lendelis. Į juos anksčiau rimtai nežiūrėjo, kol pagaliau vaikinai savo pašaukimą surado dviračių treke. Dabar noriu pasižiūrėti, kaip aukštai jie gali užkopti. Bet kol per olimpines žaidynes nepelnysime medalių, tol nesakysiu, kad dirbu labai gerai. Treneriu dirbu nuo 2008 metų, sau esu ypač reiklus. Jeigu dirbu treneriu, tai turi būti ir rezultatai.
– Kaip sūnaus gimimas paveikė jūsų, kaip trenerio, darbą?
– Maksimilianas – neprobleminis vaikas. Pirmus tris keturis mėnesius naktimis jis dar patriukšmaudavo, neleisdavo miegoti, bet dabar jau viskas gerai. Kai su Simona išvykstame į varžybas, sūnų prižiūri močiutė.
– Koks dabar didžiausias jūsų siekis?
– Anksčiau labai norėjau olimpinio medalio. Bet dabar tai jau nėra pagrindinis troškimas. Noriu, kad mano šeima būtų sveika ir tvirta. Tikrai žinau, kad taip ir bus. Didžiausia svajonė, kad Lietuvoje būtų sukurta tokia sistema, kuri veiktų ir brandintų čempionus bent jau 90 proc. tikslumu. Manau, tai normali įgyvendinama svajonė.
Lietuvoje noriu sukurti gerą sprinto mokyklą, ta linkme dirbame. Iš karto stebuklų nebūna, reikia laiko. Todėl ir sakau, kad jeigu į treką ateis daugiau vaikų, tai bus didelė paspirtis. Juos mes maloniai kviečiame ir jų laukiame.
Sprintas – gal pati sunkiausia rungtis. Sprinteriui neužtenka turėti vien jėgos ir ištvermės, jam dar reikia turėti ir geras smegenis, kurios būtų visiškai atsipalaidavusios. Tokį žmogų, kuris galėtų tapti žvaigžde ir svariai rungtyniauti per pačias svarbiausias varžybas, rasti labai sunku. Geras tikras sprinteris gimsta vienas iš dešimties tūkstančių. Tokį sportininką sunku rasti. Su Simona atvėrėme pergalių, kurios seniai laukė mūsų, duris. Dabar jau turime ir pajėgių vaikinų sprinterių, taigi mums viskas prieš akis.
