– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į triatloną?
– Triatlone save atradau maždaug prieš dešimt metų. Dar jaunystėje, kai buvau studentas aktyviai sportavau, tačiau vėliau padariau pertrauką nuo sporto. Bet meilė sportui nedingo ir labai susidomėjau bėgimu. Vienų varžybų metu pamačiau bendraminčių, kurie vilkėjo klubo „Šviesos kariai“ marškinėlius. Didelio noro vedamas aš taip pat įsitraukiau į šio klubo veiką. Būtent su „Šviesos kariais“ prieš penkerius metus pirmą kartą sudalyvavau triatlono varžybose Kupiškyje.
– Sakote, kad iš pradžių stipriai susidomėjote bėgimu, tad kodėl sportinių rezultatų nusprendėte siekti būtent triatlone, o ne bėgime?
– Mane triatlonas įtraukė dėl savo įvairovės. Tai – nenuspėjama sporto šaka. Net pats ruošimasis triatlono varžyboms yra įdomesnis, nors ir reikalauja daugiau pastangų. Bėgime tu tik bėgi, o šiame sporte ir bėgi, ir plauki, ir važiuoji dviračiu. Čia visiškai nėra monotonijos.
– Nors triatloną išbandėte tik prieš penkerius metus ir nesate profesionalus šio sporto atstovas, bet jau tris kartus dalyvavote „Geležinio žmogaus“ varžybose. Kas paskatino savo jėgas išbandyti ten?
– Man patinka kelti sau iššūkius. Iš pradžių sau buvau išsikėlęs tikslą nubėgti maratoną, vėliau – 100 kilometrų, kuriuos įveikiau trijuose Lietuvos čempionatuose. Įgyvendinęs šiuos tikslus nusprendžiau, kad būtų įdomu pabandyti ir „Geležinio žmogaus“ iššūkį. Iš pradžių įveikiau pusę atstumų, tačiau įgyvendinus visus užsibrėžtus tikslus, kyla sportinis azartas ir norisi vis daugiau.
– Savo pirmąjį „Geležinio žmogaus“ iššūkį buvote suplanavęs įveikti 2015 metų vasarą, tačiau tai padarėte tik kitais metais. Kodėl taip įvyko?
– Dar 2015 metais buvau labai arti savo tikslo įgyvendinimo, tačiau likus dviem savaitėms iki varžybų, treniruotės metu patyriau didelę avariją. Dviračiu važiavau paskutinį važiavimą ir likus penkiems kilometrams iki namų mane partrenkė automobilis. Patyriau sunkius kūno sužalojimus, tačiau nuo dar rimtesnių pasekmių apsaugojo šalmas. Galima sakyti, kad jis išgelbėjo man gyvybę. Todėl dabar visiems noriu pabrėžti, kad saugumas tiek varžybų, tiek treniruočių metu yra pats svarbiausias.
– Daugelis žmonių po tokių gyvenimo sukrėtimų pasiduoda ir pradeda nebetikėti savimi. Kaip jūs atradote jėgų net ir po didelės avarijos siekti savo užsibrėžto tikslo?
– Šis nelaimingas įvykis manęs nesustabdė ir net nė karto nebuvo minties pasiduoti. Tai mane gal net labiau sustiprino. Kai po avarijos pradėjau vėl treniruotis, atsakingiau rinkdavausi treniruočių maršrutus. Aš tiesiog tapau atsargesnis, kitaip pradėjau vertinti kai kuriuos dalykus.
– Sportas nėra jūsų pragyvenimo šaltinis, todėl užsiimate ir kita veikla. Kaip pavyksta suderinti darbą ir daug laiko kainuojančias treniruotes?
– Dažnai juokauju, kad triatlonas yra direktorių sportas, nes jam reikia skirti tikrai daug laiko. Bet aš nesu direktorius, todėl treniruotėms aukoju savo poilsį. Treniruotėms skiriu laiką po darbo ir savaitgalius. Stengiuosi paskirstyti laiką ir suderinti viską taip, kad nei bėgimas, nei važiavimas dviračiu, nei plaukimas neliktų užmiršti. Aišku, būna akimirkų, kai tingisi, kai norisi viską mesti ir pailsėti, visada gali rasti sau pateisinimą dėl ko gali kažko nedaryti. Tačiau aš turiu tikslą. O tikslų reikia siekti ir jų turėjimas motyvuoja. Tai turbūt ir yra pagrindinis mano variklis, kuris ir veda į priekį.
– O kada pradedate intensyviai treniruotis „Geležinio žmogaus“ iššūkiui?-
– Pasiruošimas vyksta beveik visus metus. Žiemą didžiąją dalį dėmesio skiriu bėgimui, o atšilus orams ̶ važiavimui dviračiu. Mažiausiai laiko praleidžiu plaukdamas, nes ir varžybų metu šioje sporto šakoje gali prarasti mažiausiai laiko. Tačiau treniruotės dar intensyvesnės tampa pavasarį ir tęsiasi iki pačių varžybų. Tada, galima sakyti, kad nė viena diena nepraeina be treniruotės. Tada pradedu ilginti treniruočių atstumą ir treniravimosi laiką. Tik lapkričio ir gruodžio mėnesiais leidžiu sau šiek tiek pailsėti.
– Sakote, kad treniruojatės laisvu nuo darbo laiku. Kaip į tai reaguoja šeima?
– Šeima su tuo jau susitaikė. Tiek treniruočių, tiek varžybų metu jaučiu šeimos palaikymą. Tai man yra labai svarbu. Visus tris „Geležinio žmogaus“ iššūkius įveikiau su palaikymo komanda, kuri manimi tikėjo.
– Daugelį sau iškeltų sportinių tikslų jau įveikėte. Kas tikslų sąraše yra dabar?
– Trečiąjį „Geležinio žmogaus“ iššūkį įveikiau per 12 valandų ir keturias minutes, todėl dabar turiu tikslą pagerinti šį laiką. Šiais metais visą trasą norėčiau įveikti per 11 valandų ir 30 minučių. Na o pagrindinis mano siekis ̶ savo sąskaitoje turėti bent dešimt įveiktų „Geležinio žmogaus“ varžybų. Tai motyvuoja judėti ir nedaryti didelių pertraukų, nesustoti.
– Be sportinio azarto patenkinimo, ką aktyvus gyvenimo būdas jums duoda dar?
– Man sportas ne tik gerina savijautą, tačiau ir plečia akiratį. Nors nesu profesionalus sportininkas, daug keliauju. Esu dalyvavęs varžybose Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. Ir tikrai nebūtina būti profesionaliu sportininku, kad galėtum sportuoti ne tik Lietuvoje. Tiesiog reikia domėtis ir ieškoti. Aš kiekvienais metais stengiuosi nuvykti vis į kitą šalį. Taip pat sportas labai praplečia ir draugų bei pažįstamų ratą.
– Kurios varžybos jums įsiminė labiausiai?
– Didžiausią įspūdį man paliko maratonas iš Nicos į Kanus. Bėgimo trasa buvo pajūriu, per visas gražiausias tos vietovės vietas. Ten ir savo asmeninį rekordą pasiekiau. Tačiau mintyse geriausia išliko trasos grožis, vaizdai.
– Turbūt ir jūs sutinkate žmonių, kuriems pritrūksta noro, o galbūt drąsos užsiimti sportu. Koks jūsų pagrindinis patarimas jiems? Kaip tokius žmones motyvuojate?
– Visada sakau, kad svarbiausia yra turėti tikslą ir kažko siekti. Tie tikslai neprivalo būti labai dideli. Viskas slysta iš rankų kai žmogus neturi tikslo, o kai jis yra, tada norisi jo siekti ir sėdėti vietoje tiesiog nesigauna. Mano manymu, paprasčiausiai reikia suvokti, kad siekiant savo tikslų svarbiausiai reikia tikėti savimi ir nusiteikti, kad lengva nebus. Bet koks geras jausmas, kai juos pasieki! Garantuoju, kad dėl to jausmo tikrai verta stengtis.
