Sport.ua interviu davęs A.Sirenko pasakojo, kad yra tarnavęs kariuomenėje 1988–1990 metais, kuomet ir sukaupė pirmąją savo mūšių patirtį.
„Bet palyginus su tuo, kas vyksta dabar, tai buvo smulkmena“, – tikino buvęs sportininkas.
A.Sirenko pasakojo, kad Rusijos invazijos pradžioje – vasario 24-ąją – jam paskambino 30-metis sūnus, kuris gana greitai kartu su tėvu atsidūrė Kyjive ir ėmė ginklus į rankas.
„Nenorėjome slėptis“, – aiškino imtynių čempionas.
Jo sūnėnas neseniai prieš karą buvo atidaręs odontologijos kliniką, tad ėmė kariuomenei tiekti viską, ką buvo nusipirkęs savo verslui.
Su sūnumi A.Sirenko išklausė nemažai pirmosios pagalbos kursų ir dabar dėkoja jaunai medikei, juos mokiusiai. Kaip pasakojo vyras, tai ir išgelbėjo jam gyvybę.
Apsiginklavę vyrai buvo išsiųsti į nedidelį miestelį, kuriame Ukrainos kariuomenė patyrė nemažų nuostolių. Iš viso apie 70 vyrų – į kovines pozicijas.
Ir tuomet prasidėjo rusų atakos. Intensyvios ir baisios, trukusios labai ilgai.
„Buvau sužeistas. Tvarsčiau save. Girdėjau tekantį kraują. Nejaučiau kojos“, – pasakojo buvęs atletas.
„Kitą dieną kalbėjau su vaikinu, kuris man padėjo – jis neteko piršto“, – kalbėjo A.Sirenko. Minėtas vaikinas prisiminė, kad netrukus, kuomet akimirkai paliko Andrijų, šalimais nukrito sprogmuo.
Vis dėlto sugrįžęs bendražygis pamatė, kad A.Sirenko gyvas, bet pats sužeistasis sunkiai prisiminė detales.
„Angelas sargas buvo šalia. Kitaip negaliu paaiškinti“, – svarstė A.Sirenko. Galiausiai vyras nubudo ligoninėje, jo būklė buvo stabilizuota, atliktos net kelios operacijos: vidaus organų ir kojos amputacija.
Tiesa, dėl amputacijos medikai privalėjo sulaukti paties A.Sirenko sutikimo. Kai jis atgavo sąmonę, gydytojai pasakė, kad sutikimą davė ir žmona.
„Jei mano gyvybė priklauso nuo to, tuomet taip ir darykime“, – pasakė 53-ejų vyras.
Dar kitą dieną jis nubudo reanimacijoje ir pasiteiravo gydytojų, ar koja jau amputuota. Atsakymas buvo teigiamas.
Po daugiau nei savaitės sunkumų galiausiai A.Sirenko galėjo ir pats pavalgyti, jis skambino savo draugams, su kuriais ilgai kalbėjosi, kartu verkė.
Vis dėlto naujas gyvenimas be vienos kojos Ukrainos gynėjo negąsdina. Priešingai, jis nori grįžti į mūšio lauką.
„Noriu padėti savo bendražygiams. Aš pats mačiau, kaip vyrukai ir merginos kovoja, neturėdami kojos. Žinoma, jie nebėgioja, tačiau gali dirbti granatsvaidininkais“, – svarstė A.Sirenko.
Jis neabejoja ir Ukrainos pergale kare.
„Esu įsitikinęs, kad maskoliai nieko mums nepadarys. Klausau kariuomenės analitikų, mes ir patys matome, kad pergalė bus. Ne greita, bet bus. Mano visa šeima liko Kyjive: žmona, mama, sesuo, dukterėčia. Mes tikime sėkme“, – užbaigė A.Sirenko.
