„Neįsivaizduoju Lietuvos be krepšinio ir krepšinio be Lietuvos. Galiu sakyti, kad aš išaugau kartu su krepšiniu. Lietuvos krepšinis už mane vyresnis vos penkeriais metais“, – šyptelėjo 90 metų prezidentas, žiemą praleidęs Lietuvoje ir akylai sekęs šalies sporto įvykius.
– Prezidente, kaip jūs jaučiatės?
– Viskas gerai, didelių pasikeitimų nėra, viskas stabilizavosi. Dėkui Dievui, kol kas laikausi, kas antra diena plaukioju baseine. Kartu man daromas ir masažas. Bandau stiprinti sveikatą, bet dar pavargstu. Mano tikslas dabar – per vasarą iki rudens sustiprėti, tvirtai atsistoti ant kojų. Žinoma, 100 m nebėgsiu, amžius jau ne tas (šypsosi).
Pasiryžimas ir užsispyrimas yra grįžti atgal į normalų gyvenimą. Bandau su viršuje esančiuoju daryti kokį nors susitarimą, kad mano gyvenimo kartelę pakeltų dar 5 centimetrais.
Sportiniais terminais šnekant, 1 m 90 cm peršokau, todėl norėčiau įveikti ir 1 m 95 cm. Pažiūrėsime, ar man tai pavyks padaryti, ar ne.
– Kokius nuotolius įveikiate baseine?
– Plaukioju Santariškėse, 25 m ilgio baseine. Po 10 kartų nuplaukiu į priekį ir atgal.
– Kadangi kalba pakrypo apie plaukimą, kaip vertinate Rūtos Meilutytės pastaruosius startus Stokholme, kur po stovyklos JAV sportininkė nepateko į finalus?
– Jos pasiektus rezultatus analizuoju kaip sportininkas. Būnant tokio amžiaus, greičio reikalaujančioje distancijoje jai per sunku savyje pakelti tiek raumenų ir masės. Jai praleidus nemažai laiko treniruočių stovykloje Amerikoje, aukštikalnėse ir nusileidus iš kalnų, per varžybas Stokholme buvo sunku tikėtis gerų rezultatų.
Antra. Vienintelio, ko negaliu suprasti, kodėl Rūta, galinti Lietuvai pelnyti ne vieną garbingą apdovanojimą, atsisako vykti treniruotis į Ameriką, kur dirba geriausi pasaulio plaukimo treneriai.
Nežinau, kas tokiam sportininkės apsisprendimui turi įtakos – ar Lietuvos plaukimo federacija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ar dar kas nors.
Reikia su Rūta kalbėtis ir įtikinti, kad ji, kol dar gali ir amžius leidžia, turi vykti tenai ir patekti į geriausių trenerių rankas.
– Artėja Lietuvos krepšinio 95-metis, kurio iškilmės bus paminėtos šį sekmadienį Kaune, ar žadate dalyvauti?
– Iškilmėse nedalyvausiu. Savęs dar nenoriu perkrauti, bandau taupyti jėgas. Tačiau nuo jubiliejaus nenusišalinu.
Atlikau moralinę pareigą ir jaučiau didelį malonumą Lietuvos krepšinio šeimą pasveikinti su jubiliejumi – Linas Kunigėlis su manimi padarė filmuotą įrašą, ir šį sekmadienį mano sveikinimą ekrane bus galima išgirsti jubiliejaus metu.
– Esate kone vienmetis su Lietuvos krepšiniu, ką apie šią sporto šaką galite pasakyti?
– Neįsivaizduoju Lietuvos be krepšinio ir krepšinio be Lietuvos. Galiu sakyti, kad aš išaugau kartu su krepšiniu.
Lietuvos krepšinis už mane vyresnis vos penkeriais metais. Nuo pirmųjų Europos pirmenybių Rygoje, kurias sekiau per radiją ir džiūgavau kartu su Lietuva, laimėjus aukso medalius, su krepšiniu gyvenu iki šios dienos.
Man krepšinis – dvasinė stiprybė, nes galvoju, kad Lietuvos krepšinis niekada nebuvo nugalėtas, nors ir turėjome vilkėti svetimus marškinėlius.
Per visą tą laiką mūsų krepšinis garsino Lietuvos vardą. Sugrįžus į laisvą gyvenimą, mūsų krepšininkai žaidžia beveik visose stipriausiose pasaulio komandose.
Tikiuosi, kad šiemet pavyks juos visus suburti ir visi geriausieji žaidėjai atstovaus Lietuvai Europos čempionate. Manau, kad, jeigu visi vyrai susirinktų, jie Europoje būtų nenugalimi.
– Ar ir toliau gaunate daug kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose?
– Gaunu labai daug ir su dideliu apgailestavimu turiu atsiprašyti žmonių, negalėdamas visur dalyvauti. Tačiau stengiuosi raštu, vaizdo įrašuose pasveikinti ir tokia forma dalyvauti renginiuose.
– Ar sulaukiate ir Kūno kultūros ir sporto komiteto, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kvietimų?
– Dabar mažiau. Bet juos suprantu, kadangi jie žino mano sveikatos būklę ir leidžia pačiam susigrąžinti gerą sportinę formą.
Sportinį gyvenimą seku ir toliau, išgyvenu, savotiškai sergu sportu. Per televiziją stebiu visas transliuojamas LKL krepšinio rungtynes.
– Gal rašote savo dienoraščius?
– Ir toliau stengiuosi užsirašinėti savo mintis, pastebėjimus, susitikimus, kuriuose dalyvauju.
Šioks toks savotiškas mano gyvenimo kasdieninės dienos dokumentas tęsiasi toliau.
– Gal galima tikėtis ir naujos knygos?
– Gal būtų dar per anksti apie tai kalbėti, turi praeiti šiek tiek laiko. Nesakau ne, bet ir nesakau taip.
– Ar šiemet buvote išvykęs atostogauti į šiltus kraštus?
– Gydytojai patarė vengti ilgų ir tolimų kelionių. Tą daryti man dar per anksti. Paklausiau jų patarimo ir šią žiemą „šalau“ su visais kitais Lietuvoje.
– Gal jūsų geriausias draugas Algirdas Birutis, su kuriuo jaunystėje žaidėte krepšinį, atvažiuos jūsų aplankyti?
– Norėčiau, bet turbūt to malonumo jau nebus. Nebent aš užsispirsiu ir jį aplankysiu.
– Kokia ponios Almos sveikata?
– Džiaugiuosi, kad ji laikosi labai gerai ir tikiuosi, kad dar ilgai taip bus.
