Klaipėdoje gimęs, Rusnėje ir Šilutėje augęs Valdas Benkunskas dar mokėsi vaikščioti, kai sostinėje buvo pradėtas projektuoti Nacionalinis stadionas.
Ant Šeškinės kalno pagal 1985 metų sutartį turėjęs išaugti statinys kelis kartus buvo numarintas ir kelis kartus bandytas prikelti, kol susidūrė su dar vienu įšalo etapu – naujai suprojektuoto daugiafunkcio komplekso statybos šiuo metu sustabdytos dėl kainų indeksavimo derybų tarp įmonės „BaltCap“ ir Vilniaus savivaldybės bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Privataus kapitalo fondų valdytojas, Nacionalinio stadiono statytojas „BaltCap“ per tą laiką išgyveno vidinį skandalą, o sostinės atstovai pasinėrė į skaičiavimus.
Kaip viskas pasisuks, priklausys ir nuo V.Benkunsko.
Jaunystėje krepšiniu besidomėjęs, studijų metais kryžminio raiščio traumą patyręs ir pastaruoju metu kitus – rakečių ir dviračių sportus – besirenkantis 39 metų politikas nuo praėjusių metų balandžio mėnesio užima Vilniaus mero pareigas.
Ankstesnėje kadencijoje dirbdamas Vilniaus vicemeru, būtent V.Benkunskas buvo atsakingas už sporto kryptį sostinėje, tad dabar 15min siūlo pokalbį su juo apie jautriausius sostinės sportui klausimus.
– Kiek pats esate susijęs su sportu? – 15min paklausė V.Benkunsko.
– Sportavau, bet tai neperėjo į profesionalaus sporto veiklą. Iš esmės domėjausi kaip sirgalius ir žiūrovas. Ir dabar laisvą dieną galėčiau eiti per sporto kanalus, bet savo laiku mokslai ir kitos veiklos nukreipė kitu keliu.
– Kas yra jūsų svarbiausi patarėjai sporto ir jo infrastruktūros srityje?
– Vieno stipriai išreikšto neturiu, bet savivaldybėje yra sporto skyrius, savivaldybės įstaigos – visi savo sričių specialistai padeda bendrą poziciją išsigryninti. Formaliai, savivaldybė atsakinga už neformalų vaikų ugdymą ir visuomenės sveikatinimo kūrimą, bet istoriškai, ir ne tik Vilniuje, savivaldybės daro daug daugiau: sporto mokyklos, profesionalaus sporto rėmimas, be kurio turbūt nebūtų daugumos sporto komandų. Vilniaus mieste sporto politikos dėmuo yra reikšmingas ir svarbus.
Bendrai sporto politikoje žiūrime ir šiek tiek su pavydu sekame Islandijos modelį, kuris padėjo nedidelei šaliai susitvarkyti ir socialines problemas, jaunimui susiformuoti sveikos gyvensenos įpročius, o futbolo rinktinei net pasiekti pasaulio futbolo čempionatą.
Tam tikrus modelius kopijuojame ir diegiame Vilniuje, bet, žinoma, viskas turi eiti nuosekliai. Tam, kad kviestume visus sportuoti, turime sukurti pakankamą infrastruktūros kiekį. Temų daug, bet pastaruosius tris ciklus, kiek man teko prisidėti dirbant Vilniaus savivaldybėje, sportas yra garbingoje vietoje.
– Nacionalinis stadionas jau daug metų opi tema, o jūsų pirmtakai teikė pažadus: Artūras Zuokas 2014 m. žadėjo, kad naujas stadionas bus pastatytas po kelerių metų, Remigijus Šimašius žadėjo stadiono statybų pabaigą 2023 metais.
Ar jūs turite pažadą per savo kadenciją pastatyti stadioną?
– Matyt, niekas per daug tais pažadais nebetiki. Tiesiog reikia tyliai dirbti ir tą darbą padaryti.
Faktas, kad stadioną galėjome turėti prieš gerą dešimtmetį, 2008 metais buvo bandymas, bet baigėsi skandalais ir sustojimais. Nuo 2014 metų vėl viskas buvo reanimuojama daugiafunkciu kompleksu ir Europos Sąjungos parama, bet vėl buvo užstrigimų, teismų ir nereikalingų procesų. Dabar turbūt ne laikas kapstytis pro praeitį ir ieškoti kaltų. Mes dabar dirbame kitoje situacijoje, o aš turiu tikslą nedalinti pažadų, bet padaryti viską, kad stadionas atsirastų. Kol nėra apčiuopiamų rezultatų, kol žmonės nematys stovinčių konstrukcijų, tol daug šnekėti apie tai nenorėsiu.
– Ar nebuvo svarstymų iš viso atsisakyti stadiono, kai jo statybos vėl įstrigo ties pamatų poliais, Lietuvos futbolo rinktinė pradėjo žaisti naujame stadione Kaune, Vilniaus „Žalgiris“ retai užpildo 5 tūkst. vietų seną LFF stadioną, o už tokią kainą galima būtų pastatyti daug kitokios sporto infrastruktūros?
– Girdžiu pasvarstymus, kad gal Vilniui nereikia stadiono, gal futbolui užtektų Kauno, bet politinis sprendimas yra aiškus – Vilniui reikia aukštos klasės šiuolaikiško stadiono – tai yra būtina. Aišku, jei sugretinsime ir svarstysime, jog gal geriau vietoj stadiono investuoti į valstybės gynybą, atrodo logiškai, bet nenoriu gretinti skirtingų dalykų.
Tas daiktas jau seniai turėjo būti sostinėje ir tikrai yra reikalingas. Visi patarimai, – statykime kitaip ar statykime kažką kita, – dalinami lengva ranka, bet reikia suprasti, kad nei meras, nei miesto taryba negali taip numesti pradėtų projektų į šalį, – turime galiojančias sutartis, priimtus sprendimus.
Šis projektas pradėtas 2014 metais, tad prie jo dirba jau trečias meras ir trečia Vyriausybė, o tai rodo, kad eina per skirtingas politines jėgas, kurioms suteikiamas visuomenės pasitikėjimas.
Man teko perimti pirmtakų palikimą, galbūt pradžioje buvo padaryta klaidų konstruojant visą mechanizmą, bet dabar nėra taip, kad savo kieme statytum kažkokį daiktą. Yra galiojantys sprendimai, pareigos ir atsakomybės. Šioje šviesoje mes ir dirbame.
Kol vyksta derybos, mes nenorime pagarsinti sprendimų, bet tikslas, bent kol aš esu meru, nepasikeis – Vilniuje turėtų būti stadionas.
– Ką manote apie Artūro Zuoko naują pasiūlymą atskirti Vilniaus daugiafunkcio sporto komplekso projektus (į kurį įėjo ne tik Nacionalinis stadionas, bet ir dar 15 sporto objektų, muziejus, bendruomenės centras, biblioteka, vaikų darželis ir t.t) ir skelbti atskirą rangos konkursą Nacionaliniam stadionui?
– Tai yra iš lengva ranka dalinamų pasiūlymų, bet mes turime pravestą konkursą, kuriame sutarta dėl viso komplekso. Taip lengvai neišimsi pavienių dalių ir jų neatsisakysi, nes tai reikštų, kad viskas projektas baigiamas ir viską reikia pradėti nuo pradžių: visi teritorijų planavimo ir projektavimo sprendimai, statybos, – tai truktų bent kelerius metus į priekį.
Dabar nenoriu spekuliuoti siūlomais variantais, bet tikslas lieka turėti stadioną, o geriausia, – per kuo trumpesnį laiką. Koks bus sprendimas, dar pamatysime, bet viską privalu daryti pagal galiojančius teisės aktus, nes skirstome viešuosius pinigus.
Aš girdžiu patarimus ir pasiūlymus, suprantu jų kilmę ar siekį viską supaprastinti, bet, deja, ne viskas taip yra lengva, kaip gali iš šalies atrodyti.
– Viskas įstrigo, kai „BaltCap“ viešu pareiškimu paskelbė apie problemas ir tai, jog fondo patirtus nuostolius padengs pati, o dideli nuostoliai susidarė dėl fondo „BaltCap Infrastructure Fund“ (BInF) partnerio Šarūno Stepukonio, su kuriuo nutraukta sutartis ir dėl kurio galimai padarytos finansinės žalos įmonė kreipėsi į teisėsaugą.
Kokios jums yra žinomos „BaltCap bėdos? Ar jos kilo dėl Šarūno Stepukonio aistros lošimams?
– Aš nekomentuosiu, nes tai yra „BaltCap“ vidinės bėdos su jų darbuotojais. Mes turime aiškų patvirtinimą iš „BaltCap“, kad tos problemos nėra susijusius su stadiono įmone.
„BaltCap“ finansuoja projektą, o vykdo jų bendrovė Vilniaus daugiafunkcis kompleksas.
Suprasti akimirksniu
- Bendra 25 metų trukmės koncesijos sutarties vertė siekia 280 mln. eurų. Be beveik 160 mln. eurų savivaldybės ir ministerijos įsipareigojimų, dar apie 120 mln. eurų pajamų per visą sutarties laiką koncesininkas turėtų gauti už suteiktas paslaugas.
- Koncesijos sutartis numato, kad „BaltCap“ nuosavu ir pasiskolintu kapitalu finansuos projektavimo, teritorijos parengimo, statybos ir kitus darbus per visą statybos laikotarpį, kuris turėtų trukti dvejus metus ir kainuoti daugiau nei 100 mln. eurų.
- „BaltCap“ skelbia, kad jau yra išleidusi 8,1 mln. eurų.
- Pirmasis mokėjimas iš Vilniaus miesto savivaldybės bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos turės būti atliktas tik po galutinio visų objektų priimtinumo patvirtinimo ir pradėjus Nacionalinio stadiono parko veiklą (buvo numatyta 2025 m. pabaigoje).
Kita vertus, savivaldybė ir valstybė nėra sumokėjusi nė cento šiai įmonei, nes sutartyje įmokos numatytos po darbų pabaigos. Tad savivaldybė ar valstybė jokių nuostolių negalėjo patirti. O kas vyksta viduje – jų ir teisėsaugos reikalas.
Mano tikslas, kad sutarties įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė koncesininkas būtų vykdomi, į tai ir telkiamės. O spekuliacijos nėra susijusios su mumis.
– O gal susijusios, nes „BaltCap“ nori keisti žaidimo taisykles ir siekia kainų indeksavimo, dėl ko dabar ir vyksta derybos?
– Tai nėra netikėtas prašymas. Visos nuostatos, kurias bandome aktyvuoti ir dėl kurių dabar dirbame, yra fiksuotos sutartyje, sudarytoje 2021, įsigaliojusioje 2022 metais. Sutarties nuostatos aktyvuojamos dėl šių priežasčių: infliacijos, kuri išaugo dėl Rusijos sukelto karo, dėl COVID situacijos. Nuo tada, kai šis koncesininkas atėjo ir įsigaliojo sutartis, praėjo beveik dveji metai, tad sutartis numatė tam tikras aplinkybes.
Aišku, šiame laike atrodo, kad viskas sutampa, bet „BaltCap“ fondas yra didelis, jie turi daugiau projektų nei šis stadionas, o problemos yra vidinės. Mes atidžiai nagrinėjame indeksavimo sąlygas, visos sąmatos analizuojamos bei vertinamos ekspertų. Galiausiai sprendžia savivaldybė kartu su ministerija, sutartis yra trišalė, prižiūrima valstybės priežiūros institucijų. O asmeninės atskirų asmenų problemos ar kažkokie tyrimai neturi įtakos sprendimams.
– Tačiau tai svarbu sprendžiant pasitikėjimo partneriais klausimą.
– Mes turime sutartį ir ji nėra apie asmeniškumus ar jausmus. Yra įsipareigojimai, kurie aiškiai pasako apie aiškų objektų kiekį nustatytoje teritorijoje, tai yra išvystyti visą kompleksą. Kai koncesininkas išvysto visą projektą, savivaldybė ir ministerija jam sumoka pinigus. Nieko asmeniško, tik sutartis ir jos vykdymas, emocinių klausimų nėra.
– Kiek įmanomas variantas, kad „BaltCap“ galėtų pasitraukti iš sandorio ir galėtų ateiti kiti investuotojai?
– Kai sprendimai bus priimti, mes juos paviešinsime. Dabar visas klausimas procese.
– Kada tikitės atsakymų?
– Mūsų noras yra kuo greičiau išsklaidyti neaiškumus ir judėti pirmyn, tikiuosi, kad per artimiausias savaites ar mėnesį galėsime pasakyti, kur judame.
– Kiek gali keistis viso komplekso kaina?
– Negaliu pasakyti. Nespekuliuosiu, nes tai gali apaugti kitais dalykais, tad pasakysime, kai bus skaičiavimai. Kol kas tikrai nežinau, nes ekspertai dar dirba, o skaičiavimai nėra paprasta aritmetika – yra įvairios formulės, skaičiuojamos sąmatos ir pajamos. Kai gausime galutines išvadas, jos bus pristatytos.
– Ar proceso eigoje gali keistis stadione numatytų vietų skaičius (dabar 15 tūkst., yra siūlymų didinti iki 18 tūkst.)?
– Sutartyje yra galimybė, kad projektas gali būti keičiamas, bet tai būtų traktuojama kaip papildomi darbai, už kuriuos būtų papildomai sumokama. Kol kas tie sprendimai nėra priimti. Kol kas lieka numatomos 15 tūkst. vietų.
– Jei projektas toliau judėtų, ar komplekse gali būti pastatyta didelė, 5 tūkst. vietų krepšinio salė?
– Tokių sprendimų nėra priimta. Variantai buvo svarstyti, bet tik pradiniame lygmenyje, o sprendimų nebuvo priimta. Kol kas sporto kompleksas yra toks, koks suplanuotas pagal sutartį, t.y. be pakeitimų.
– Svarstote, kas būtų geriau – 5 tūkst. salė ar daugiau mažesnių krepšinio ir kitų sporto šakų aikštelių?
– Vilniuje trūksta ir to, ir to. Kol kas turime tokį projektą, koks yra fiksuotas. Dar sunku pasakyti, ar bus pakeitimų.
– Kur ilgalaikėje perspektyvoje, pavyzdžiui, po penkerių metų, įsivaizduojate žaidžiant didžiausius Vilniaus sporto klubus: „Rytą“, „Wolves“, Vilniaus „Žalgirį“?
– Tai priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia, nuo infrastruktūros – šiandien jos pasirinkimas yra minimalus, o kai kur neegzistuoja, jei kalbėtume apie futbolą ir vienintelį LFF stadioną. Kitas dalykas, kiek patys sporto klubai sugeba pritraukti sirgalių į savo varžybas – svarbi ir komercinė pusė.
Tačiau miestas nereguliuoja, kur turėtų žaisti klubai, tai jų reikalas, jų sprendimai. Mūsų tikslas – turėti didesnę pasiūlą, kad profesionalus, mėgėjiškas ir jaunimo sportas galėtų vystytis.
– Ar esate girdėjęs kalbas, kad Gediminas Žiemelis galėtų bandyti parduoti „Avia Solutions Group“ areną?
– Ne, nesu.
– Ar savivaldybė svarstytų variantą įsigyti ASG areną, kaip anksčiau nupirko „Jeep“ salę? Tada nereikėtų naujos salės Nacionalinio stadiono komplekse.
– Matote, mano noras būtų, kad savivaldybei nereiktų statyti ir išleisti taip viešuosius pinigus. Bet realybė yra kita, verslui nėra finansinio intereso investuoti į sporto infrastuktūrą, nes daug labiau apsimoka sklype pastatyti daugiabutį namą ar verslo centrą – atsiperkamumas didesnis. Tuo Vilnius nėra išskirtinis, panašiai yra visame pasaulyje, tad miestai investuoja į sporto infrastuktūrą. Tačiau tai nereiškia, kad absoliučiai visa sporto infrastuktūra turi būti miesto rankose. Tam tikrus objektus, minimalią bazę, miestas palaiko, bet dar labiau mes skatiname privačias iniciatyvas.
Geriausias pavyzdys, kai nedideli baseinai atsiranda sporto klubuose, jie pastatyti privačiomis iniciatyvomis ir išsilaiko bei iš dalies užpildo socialinį poreikį. Visko nesupirksime, bet užtikrinti minimalią infrastruktūrą yra mūsų funkcija.
– Ar savivaldybę domina galimybė įsigyti LFF stadioną, kurį Lietuvos futbolo federacija stato ant prekystalio?
– Šis klausimas keltas jau prieš metus. Tuometinio mero R.Šimašiaus ir mano pozicija buvo aiški ir ji nepasikeitė: miestas investuoja į daugiafunkcio sporto komplekso statybas, ten mes matome hub'ą: futbolo stadioną su visais aikštynais ir sporto aikštėmis. Miestas taip pat investuoja į mokyklų aikščių atnaujinimą, artėjame prie viso tinklo įtvirtinimo – jei bus per šiuos metus padaryta, ką planuojame, bus sutvarkyti 77 stadionai prie mokslo įstaigų – į tai ir krypsta miesto dėmesys.
O tai, ką daro Lietuvos futbolo federacija, man yra sunkiai suvokiama: jos interesas turėtų būti išsaugoti tą stadioną, jį modernizuoti ir palikti futbolo veiklai. Vien tai, kad federacija persikėlė į Kauną, nėra priežastis futbolo federacijai užsiimti sandoriais ir bandyti pasipelnyti iš šios vietos.
Aš tokios pozicijos nesuprantu, bet galiu pabrėžti, kad miestas neketina investuoti pinigų į LFF stadiono įsigijimą.
– Kokie jūsų santykiai su pagrindinių Vilniaus sporto klubų vadovais?
– Nežinau, kaip tas santykis apibrėžiamas. Esame kai kurių viešųjų įstaigų dalininkai, vienur santykis natūraliai glaudesnis, nes esame klubo valdysenos sudėtyje, su kitais santykis mažesnis. Iš esmės, palaikome tokį santykį, kokio reikia – negaliu pasakyti nieko bloga.
– Ar gali keistis miesto aukšto meistriškumo klubų finansavimo modelis?
Suprasti akimirksniu
- Pagal 2022–2024 m. patvirtintą finansavimą, Vilnius skiria 10,5 mln. eurų 18 klubų;
- Daugiausiai skiriama Vilniaus „Ryto“ krepšinio komandai – 2022–2024 m. „Rytas“ finansuojamas 4,361 mln. eurų. Tai yra po 1,45 mln. eurų kasmet.
- Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui per trejus metus numatyta 3,149 mln. eurų parama, t. y. po 1,05 mln. eurų kasmet;
- Trečioje vietoje – Vilniaus „Kibirkšties“ moterų krepšinio ekipa. Ji sulauks 922 tūkst. eurų per trejus metus, kasmet po 307 tūkst. eurų.
- VšĮ Vilniaus rankinio centrui, t.y. Lietuvos vyrų rankinio čempionui Vilniaus „Šviesos“ klubui – 404 tūkst. eurų, po 134,5 tūkst. eurų per metus.
- Toliau rikiuojasi „Capital Badminton Club“ – vyrų badmintonui skirta 181,1 tūkst. eurų (po 60,3 tūkst. kasmet), o moterų – 159,9 tūkst. eurų (53,3 tūkst. kasmet).
- 226 tūkst. eurų – po 75 tūkst. kasmet atriekta „Vilniaus“ moterų futbolo klubui;
- Po 133 tūkst. (44,3 tūkst. kasmet) tenka Vilniaus regbio akademijai ir ledo ritulio klubui „Hockey Punks“.
– Manau, kad pats principas nesikeis, nes jis pasiteisino: trejų metų rėmimo etapas profesionaliems klubams leidžia jausti finansinį stabilumą, ypač kai ekonominė padėtis neapibrėžta, o verslas gali pasitraukti iš rėmėjų gretų ar nutikti didesnės negandos, tokios kaip pandemija.
Šiuo metu 18 profesionalių sporto klubų yra laimėję konkursus ir gauna finansavimą. Tai tęsime, bet kokios bus sąlygos, ar didinsime finansavimą (dabar trejiems metams yra 10,5 mln. eurų), ar ką nors keisime, sunku pasakyti. Matyt, šią vasarą priimsime sprendimą, bet iš esmės tęsime, nes be miesto paramos didžioji dalis iš tų 18-os sportų klubų sužlugtų arba jiems būtų itin sunku pasiekti rezultatus.
– Ar gali keistis finansavimo sistema, kai didžiausia parama skiriama „Ryto“, „Žalgirio“ ir „Kibirkšties“ komandoms?
– Gerai, kad šioje sistemoje yra kriterijai. Nebėra taip, kaip anksčiau, kai labiau buvo skirstomi pinigai pagal „patinka“ ar „nepatinka“. Esame aiškiai apibrėžę konkurso sąlygas, kriterijus, visi sporto klubai gali pretenduoti į sporto pinigus. Yra miestui svarbių dalykų – klubai turi būti išvystę jaunimo programas, turėti santykį su bendruomenėmis, reprezentuotų miestą pergalėmis ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Tai bus trečias ciklas tokios tvarkos, esminės detalės neturėtų keistis.
– Viena iš taisyklių būdavo tokia, kad į miesto paramą gali pretenduoti tik vienas tos sporto šakos klubas (vienas vyrų, vienas moterų). Taip likdavo nepatenkinti kai kurie klubai, kurie nesulaukdavo jokios paramos. Kaip žvelgiate į šią situaciją?
– Visiems pinigų visada neužteks, visada liks nepatenkintų. Ką mes padarėme šiemet besibaigiančiu ciklu, – kad šia programa pasinaudotų kuo daugiau klubų, tegu ir skirtingų sporto šakų, kurios gal nebūtinai populiarios, bet irgi svarbios miestui, nes yra olimpinės arba augančios. Šis pritaikymas leido paremti 18 klubų. Tai – teigiamas dalykas. Be to, suprantant, kad komerciškai moterų sportas yra mažiau patrauklus ir rėmėjus pritraukti sudėtingiau, tai pasiteisino sprendimas skirti paramą moterų komandoms.
– Tai ar galėtų į miesto paramą pretenduoti „Wolves“ krepšinio klubas? Klubo savininkas yra žadėjęs išlaikyti komandą privačiomis lėšomis, bet klubas prašė Alytaus savivaldybės paramos?
– Bet kuriuo atveju yra galimybė teikti paraišką. O kas laimės, tai paaiškės konkurso metu pritaikant formulę.
Pastaba: Tai buvo pirmoji interviu su V.Benkunsku dalis. Antrąją, apie naujus sporto objektus Vilniuje, kviečiame skaityti antradienį.
