Vis labiau Lietuvoje populiarėjantį šiaurietiškąjį vaikščiojimą olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė atrado prieš porą metų, kai draugė jai gimtadienio proga padovanojo lazdas. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio arba, kitaip sakant, iš pirmo pasivaikščiojimo. Nebūtų man padovanoję lazdų, galbūt nieko nebūtų įvykę“, – prisipažįsta buvusi slidininkė.
Baigusi sportinę karjerą, V.Vencienė mėgo pabėgioti. Tačiau ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau dėl dylančių kelių sąnarių: „Atėjo laikas, kai bėgioti nebegaliu, nors ir labai norėčiau. Sentimentai slidinėjimui liko, bet metai lekia ir daro savo. Dėl savo kūno ir geros savijautos dabar užsiimu šiaurietiškuoju vaikščiojimu.“
Vaikščiojant paprastai, dirba tik kojos. Šiaurietiškasis vaikščiojimas, kaip pasakoja Vida, įdarbina ir rankas, ir nugaros raumenis. „Be to, lazdos neleidžia eiti koja už kojos – eini tam tikru ritmu ir iš tikrųjų jauti didelį pasitenkinimą. Tai ir malonus laisvalaikio leidimo būdas, ir kartu didelė nauda kūnui.“
Taip jau porą metų kartą ar du kartus per savaitę Vida su drauge, įtraukusia ją į šį užsiėmimą, eina pasivaikščioti. Šeštadienį ar sekmadienį šiaurietiškasis vaikščiojimas olimpinei čempionei – svarbus užsiėmimas. V.Vencienė mano, kad jos su drauge per valandą ar truputėlį daugiau įveikia apie 8–9 kilometrus.
„Turime savo ratą – anksčiau bėgdavome, bet kadangi metai bėgioti nebeleidžia, dabar tuo pačiu ratu marširuojame su lazdomis. Mūsų susitikimo taškas – Filaretų gatvė, nusileidžiame ir pro Bistryčios gatvę, apie Saulės slėnį apsukam ratą.“ Net ir šią žiemą, kuri Lietuvos olimpinės misijos Vankuveryje vadovei buvo labai užimta, sportininkė rado laiko savo naujajam pomėgiui.
 |
| V.Vencienė su lazdomis |
Antakalnio miškuose, po kuriuos ratus suka olimpinė čempionė, sportuojančių žmonių veidai šmėžuoja daugmaž tie patys. „Venciene, kas tau? Gal slides pamiršai?“ – draugiškai patraukia per dantį garsiąją slidininkę sutikti pažįstami. „Juokingiausia buvo, kai mums bemarširuojant skambino Daina Gudzinevičiūtė ir paklausė, ką aš išdirbinėju su tomis lazdomis. Pasirodo, jos vyras, dirbantis policijoje, jau kelintą kartą matė mane vaikščiojančią ir nesuprato, ką aš veikiu“, – juokiasi moteris.
Dažniausiai Vidai draugiją sudaro draugė. Tačiau ir likusi be draugijos ji nepatingi išeiti į trasą. Beje, šiaurietiškuoju vaikščiojimu Vida užkrėtė ir savo dukrą Dominyką. „Venciui nelabai ir siūliau, nes mūsų laisvalaikiai labai skirtingi. Bet Dominyka vaikšto“.
V.Vencienė prisipažįsta, kad jos šiaurietiškojo vaikščiojimo technika nėra tobula. „Su tomis lazdomis stengiuosi atsispirti kaip su slidinėjimo lazdomis. Matyt, tai jau įaugę į pasąmonę. Tačiau vis tiek labai džiaugiuosi, nes mano kūno raumenys dirba. Reikėtų pasidomėti vaikščiojimo technika, kad tai daryčiau taisyklingai – turiu ir instrukciją, bet vis nėra laiko“, – šypsosi Vida.
Praėjusiais metais per Olimpinę dieną Vingio parke šiaurietiškojo vaikščiojimo technikos mokė Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Algimantas Jucevičius. Taisyklingai vaikščioti mokėsi Vida, šiaurietiškąjį vaikščiojimą išbandė ir olimpinė plaukimo čempionė Lina Kačiušytė. „Linai labai patiko, taip pat patiko kolegėms iš LTOK. Lina iš manęs juokėsi, kad lekiu kaip su slidėmis. Bet aš pati neturiu kantrybės mokytis technikos. Kai man sako, kad einu netaisyklingai, labai greitai supykstu ir metu“, – prisipažįsta Vida.
Neseniai V.Vencienė senąsias savo lazdas iškeitė į naujas. „Visai kitas reikalas – naujos “Leki„ lazdos lengvos, nepalyginsi su mano ankstesnėmis. Su “Leki„ lazdomis vaikščioti – vienas malonumas“, – tikina moteris.
 |
| V.Vencienė vaikšioja po Antakalnio miškus |
V.Vencienė pastebi, kad šiaurietiškasis vaikščiojimas Lietuvoje tampa vis populiaresnis. Prieš kelerius metus prasikalę pirmieji daigeliai žaliuoja vis vešliau – pavienių entuziastų gretas pildo vis didesnis šiaurietiškojo vaikščiojimo mėgėjų būrys. „Juokauju, kad man jau klubą reikia kurti – vis daugiau draugių užsiima šiuo sportu. Manau, kad mūsų metų moterims tai fantastiškas užsiėmimas.“
V.Vencienė prisimena, kai dar būdama sportininkė išeidavo pabėgioti miesto gatvėmis: „Žiemos ir pavasario vakarai trumpi, tad stengdavausi bėgti gatvėmis. Ne vieną kartą esu sulaukusi „komplimentų“ – beprote ir panašiai pavadindavo. Bet tai buvo prieš 15–20 metų, o šiandien bėgiojantys žmonės nieko nebestebina. Vis daugiau žmonių ieško sau mielo užsiėmimo – kas važinėja dviračiu, kas bėgioja, o kas atranda šiaurietiškąjį vaikščiojimą. Puiku, kad žmonės investuoja į save – tai išties didelė ir gera investicija“, – įsitikinusi olimpinė čempionė.
