Ji sunkiai treniravosi penkerius metus, būdama viena rungties favoričių pirmavo po dviejų rungčių ir buvo labai arti aukso medalio, tačiau viską sugriovė užsispyręs nepaklusnus žirgas.
Jis net nenorėjo vykti į Tokiją, tačiau turėjo startuoti varžybose, ant jo nugaros atsidūrė moteris, kuri daužėsi ir verkė, o jis tiesiog norėjo būti paprastas arklys.
Po Annikos Schleu dramos Tokijuje dvi interneto platybėse sugretintos mintys siūlo du skirtingus požiūrius.
Labai skirtingai žaidynės dėl žirgų pasirodymo baigėsi ir elitiniams šiuolaikinės penkiakovės meistrams.
Jojimas seniai vadinamas sunkiausiai nuspėjama šiuolaikinės penkiakovės rungčių, galinti nublokšti iš kovos dėl medalių arba pakelti iki favoritų.
Žirgas buvo sugriovęs Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės viltis 2016 m. Rio de Žaneire, o likus mėnesiui iki Tokijo žaidynių kritus su žirgu jai buvo skilęs šonkaulis. Tačiau Tokijuje būtent per jojimo rungtį 37 metų vilnietė grįžo į kovą dėl olimpinio medalio.
Ji tebuvo 27-a po fechtavimo ir plaukimo, tačiau per jojimą tik L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Gintarė Venčkauskaitė tarp 36-ių atlečių surinko maksimalią taškų sumą (po 300) ir taip iš aukų virto medžiotojomis prieš savo stipriausią bėgimo-šaudymo rungtį.
Visa Lietuva džiūgavo dėl L.Asadauskaitės iškovoto sidabro, bet kitą dieną jau užjautėme Justiną Kinderį dėl išsprūdusio medalio – burtai lėmė tokį žirgą vardu „On the Top“, kurį bandydamas suvaldyti 34 metų penkiakovininkas smuko iš 4 vietos į 16-ąją.
Dar giliau ne tik rikiuotėje, bet ir psichologiškai krito Annika Schleu, dėl žirgo praradusi aukso medalį, taip pat sulaukusi gyvūnų teisių gynėjų kritikos lavinos dėl savo ir trenerės veiksmų.
Apie penkiakovininkų nuotykius su žirgais Tokijuje 15min kalbėjosi su mūsų šalies atletams Tokijuje padėjusiu jojimo treneriu Vytautu Paznanskiu.
– Vytautai, kaip manote, prie kokios dalies Lauros Asadauskaitės medalio prisidėjote?
– Gal viską paaiškinsiu taip: aš pradėjau dirbti su Lietuvos penkiakovininkais po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Daug kalbėjomės su Lauros vyru Andrejumi Zadneprovskiu, kaip dirbsime, Laura išsirinko vieną žirgą iš penkiakovininkams skirtų žirgų, Širvintų rajone privačioje teritorijoje dirbome porą metų.
Paskui jie nutarė, kad važinėti į Širvintas užima per daug laiko. Tad ji pradėjo joti Bendorėliuose, o aš prisidedu prie jos per varžybas. Kartu praeiname jojimo maršrutus, daug dirbame psichologiškai, padarome pramankštą.
Gintarė Venčkauskaitė daugiausia treniruojasi Kaune, o aš visu krūviu dirbu su kitais penkiakovininkais – Justinu Kinderiu ir Ieva Serapinaite, kuri šiemet tapo Europos čempionė.
– Po Lauros sidabrinio starto parašėte instagrame: „Šiandien buvau ne treneris, o psichologas“. Kokius patarimus davėte Laurai prieš jojimą?
– Pirmiausia reikėjo sutvarkyti galvą. Laura per apšilimą stresavo. Žirgas iš pradžių jai nepatiko, o aš vis bandžiau jai įteigti, kad žirgą burtais gavome kone tobulą.
Reikėjo atkurti pasitikėjimą. Apšilimas vyko sunkiai. Matėsi, kad Laura įsitempusi, trūksta tikėjimo. Tačiau po apšilimo iki pasirodymų aikštės yra gana ilgas kelias, per tuos 150 metrų mes gerai pasikalbėjome.
Sakiau jai, kad iš anksto prastai nusiteikusi negali sugadinti viso penkerių metų įdirbio ir potencialo. Sakiau, kad jei viską padarysi, kaip nutarėme, turėsi 300 taškų ir bus valio.
Nesakiau garsiai, bet mintyse pagalvojau, kad surinkus tiek taškų, jau šviestųsi medalis. Taip ir buvo.
Mačiau iš Lauros veido, kad į startą ji žengė susikaupusi ir tikėdama savimi. Ji jojo tikrai kone tobulai, be psichologinių klaidų.
Su Gintare Venčkauskaite buvo truputį paprasčiau. Ji per apšilimą nuo pirmojo šuolio patikėjo savimi. Iš viso galime atlikti penkis šuolius per apšilimą, viskas pavyko gerai ir ji su pasitikėjimo užtaisu ir nujojo į aikštę, kur viską atliko gerai. Buvo viena pusklaidė, bet tada jau ir kumelaitė pagelbėjo.
Sakyčiau, kad abi mūsų penkiakovininkės sujojo 100 procentų, taip kaip gali. Juk tobulų raitelių iš penkiakovininkų paversti nelabai ir gali. Paprasčiausiai nėra tam laiko, jie turi treniruotis kitose rungtyse. Jei itin daug dirbs ant žirgo, raumenys užsirūgštins, sukils pieno rūgštis ir jie negalės plaukti bei bėgti.
Turint tai galvoje, šįkart joms pavyko iššauti jojime šimtu procentų. Tada atsirado šviesa tunelio gale. Laura turi vadinamąjį žudikės instinktą – kai jau mato varžoves arti, būtinai jas suvalgys, ką ji ir padarė.
– Ar Lauros ir Gintarės duomenys jojimui panašiai tinkami?
– Gintarė truputį aukštesnė, bet Laura turi daugiau patirties. Žvelgiant iš raitelio pozicijos, abiem joms kai ko trūksta, bet reikia prisitaikyti su turimu įgūdžių bagažu.
Tokijuje tai pavyko, nors būna ir kitaip. Gintarei šiemet per Europos čempionatą Žemutiniame Naugarde nepavyko likti susitelkusiai. Tarsi užsklanda užėjo, o tada kažką padaryti yra sunku: bum bum ir Gintarė liko su nuliu rungtyje.
Tokijuje jos viską padarė šimtu procentų, bet negali sakyti, kad dabar jau jos joja idealiai.
– Kaip Laurai pavyko nusimesti psichologinę įtampą, žinant, kad likus mėnesiui iki žaidynių ji krito per treniruotę Riešėje su žirgu, jai skilo šonkaulis?
– Žinoma, kad pasąmonėje tai jautėsi. Juk ir fizinė trauma liko šiokia tokia.
Fizinis skausmas ir psichologinė baimė, kad vėl gali kas nors atsitikti, turėjo veikti. Bet iki starto ji sugebėjo galvą padaryti švarią. Aikštėje ji jojo be barjerų pasąmonėje – ne per daug savisaugos, bet labai tiksliai, pagal susitarimus – juk buvome ne kartą praėję kliūčių maršrutą, kiek mums leido, aptardami kiekvieną smulkmeną. Kaip treneris likau labai patenkintas, kad Laura viską padarė taip, kaip buvome suprogramavę galvoje.
– Justinui Kinderiui tai nepavyko. Burtais teko toks žirgas, kad jis jau per apšilimą suprato, kad bus labai prastai: žirgas stojosi ant dviejų kojų, iš žirgo burnos sklido putos. Kas nutiko, jūsų akimis, ten?
– Visada svarbūs burtai. Po fechtavimo visi 36 sportininkai su savo palydomis susigrūdę nedideliame vestibiulyje laukėme. Paaiškėjo, kad Justinui teko žirgas, kurio nebuvo moterų varžybose. Tai buvo rezervinis žirgas, o tai iškart vertė nerimauti.
Išsitraukiau užrašus iš žirgų bandymo – likus kelioms dienoms iki startų žirgai būna atrenkami, bet per bandymus ant jų joja geri raiteliai – jie didesni profesionalai už penkiakovininkus, be to, pažįsta tuos žirgus, tad tikslios informacijos nepamatysi. Vis dėlto įžvelgiau ir užsirašiau: „To žirgo zovada yra labai galinga, dėl galingo atšuoliavimo nėra atsargus, vadinasi, šokdamas per kliūtį jis pernelyg nesusisaugo, o muša per ją. Nesutvarkyta burna, sunku suvaldyti.“ Žodžiu, nieko optimistiško.
Tačiau mano pareiga – neperduoti savo susirūpinimo Justinui. Neeskalavome šios temos, tik pasiguodėme, kad prieš Justą tuo žirgu turėjo joti vengras Robertas Kasza – vienas geriausiai jojančių penkiakovininkų. Pagalvojome: gerai, išvysime, ką jis parodys su tuo žirgu.
Justas liko tribūnoje žiūrėti varžybų ir pasikartoti jojimo maršruto, o aš nuėjau į apšilimo zoną stebėti vengro. Mačiau, kaip kelis kartus žirgas atsistojo ant dviejų kojų piestu. Mačiau, kad drama artėja.
Tačiau viltis miršta paskutinė. Kai Robertas Kasza išėjo iš aikštės, priėjau prie jo. Jis pasakė apie žirgą: „nekas, nekas“. Jojime turime tam tikrą žargoną, tai pagal jį – žirgo vairo kolonėlė užkalkėjusi, suvaldyti sunku. Jei spaudi koja, jis tada pasirenka variantą žerti kartis kanopomis. Jei bandai saugotis, žirgas sukasi ir šastelėti į šalį. Netrukus tai pamatė ir pats Justas.
Kai užlipo ant žirgo, jam tarsi pavyko surasti tam tiktrą kontaktą, bet prasidėjus šuoliams arklelis griebėsi savo. Apšilimas nebuvo sklandus, pažymėtas žirgo kaprizais. Todėl apie psichologinį Justino stabilumą buvo sunku ir kalbėti. Į aikštę jis žengė būsenos, kurioje nenorėčiau matyti raitelių.
– Jis kalbėjo, kad žengė ramus, susitaikęs su mintimi, kad nieko gero nebebus.
– Gal nesusitaikęs, bet pasirengęs priimti likimo smūgį. Taip ir buvo, nors jojant Justas viską darė gerai.
Galbūt suveikė faktorius, kad žirgas numušė pirmą kliūtį. Justas jojo gerai, spaudė kojomis, bet žirgas: „barkšt“. Pasąmonėje iškart užsidega 7 taškų bauda. Galbūt jei pirmą kliūtį būtų pavykę įveikti nekliudžius, ir toliau būtų geriau. Bet čia tik prielaida.
Po posūkio pasitikus antrą kliūtį žirgas jau nebešoko. Justas paskui man sakė, kad prie kliūties ant žemės kampe stovi maža piramidė, ant kurios yra kliūties numeris. Jis pagamintas iš šlifuotos gludintos plastmasės, tad suveikė kaip saulės atšvaitas. Justas svarstė, kad gal dėl to žirgą taip stipriai nunešė į kairę pusę. Saulė slenka, tad spindi vis kitaip. Tačiau vengras jojo prieš pusvalandį ir jį irgi prieš tą kliūtį mestelėjo į kairę. Tad gal ir nė dėl atšvaito.
Bet kuriuo atveju, labai skaudu, nes Justo karjera jau nekyla aukštyn. Jam labai norėjosi pabaigti karjerą su medaliu. Na gerai, jei ne ant garbės pakylos, tai užėmus aukštą vietą. Dėl žirgo jam nepavyko to padaryti, bet gal tai privers jį dar pakentėti trejus metus iki Paryžiaus?
Aišku, 34 metų atleto organizmas nebe tas – traumos atsiliepia. Nors vakar kalbėjau su juo – jis jau grįžo psichologiškai į save ir išvažiavo pailsėti į pajūrį. Įdomu, kokį sprendimą priims dėl ateities, – tęsti karjerą, ar ne. Bet kuriuo atveju, jis liks sporte, tik nežinia kokiame vaidmenyje. Justinas yra tikras karys. Ir varžovai apie jį sako: „Warrior“.
Jis yra tikras eruditas, visuomet viską apmąstantis žmogus, labai gili asmenybė.
– Atrodė, kad Tokijo žaidynėse, vykusiose be žiūrovų tribūnose, bus kiek ramiau žirgams. Rio de Žaneire juos galėjo trikdyti žiūrovų ovacijos ar atodūsiai, bet ir ramioje aplinkoje Tokijuje keturi penkiakovininkai ir šešios penkiakovininkės liko be taškų jojimo rungtyje.
– Per žirgų bandymus panikos nebuvo. Buvo atrinktas 31 žirgas, teisėjai paskirsto juos moterų ir vyrų varžyboms.
Išvydęs tuos žirgus, užsirašiau taip: 10 puikių žirgų, 10 tokių, kurių nesinorėtų gauti mūsų sportininkai, tarp jų ir buvo „On the Top“, – pretenzingu vardu žirgas, tekęs Justinui Kinderiui. Likę 11 buvo tokie, kaip sujosi – neprasti žirgai, kurie tavęs negelbės, bet jei josi tvarkingai, – viskas bus gerai.
Man atrodė, kad žirgai – neblogi, darbiniai. Be to, juk vis tikiesi, kad burtais tau neteks žirgas iš paskutinio dešimtuko.
Tačiau pradėjus joti, pamatėme, kad tarp jų yra žirgų su pažeista psichika, kaip sako raiteliai, su atimta dūšia. O tai jau rimta bėda. Kai žirgas neturi „dūšios“, kai nenori šokti pats, tada jau sudėtinga ką nors gero nuveikti.
– Kai po jojimo Justino Kinderio paklausė, ką sakė treneris, penkiakovininkas atsakė, kad tai nebuvo mandagūs žodžiai žirgui.
– Aš gal koneveikiau ne patį žirgą, kiek faktą, kad vėl teko nesėkmingi burtai. Prieš tai pasaulio čempionate Egipte Justinui buvo kliuvęs žirgas, kad sportininkas vos užsiraitė ant jo – arabų veislės, sugadinta psichika. Ir tada buvo baisu, ir tada jis liko toli nuo medalio. Po Egipto sakiau, kad burtų nesėkmes jau išeikvojome. Tačiau Tokijuje vėl atsitiko taip pat.
– Dar buvo ir Rio de Žaneiro žaidynės, kur žirgas nubloškė Justiną.
– Tačiau Rio de Žaneire suklydo pats Justinas. 2016 metais Brazilijoje Laurai teko prastas žirgas, į aikštę jis žengė drebėdamas. O Justino atveju Rio įvyko techninė klaida – jis prarado pusiausvyrą ir atsidūrė ant žemės.
Tokijuje negaliu nė kiek kaltinti Justo, tik likimą ir nesėkmingus burtus, lėmusius mums prastą žirgą. Aš juk dirbu su Justu ir žinau, kiek daug per pastaruosius kelerius metus jis patobulėjo, kiek įgijo suvokimo. Jis ir pats sakė, kad pastaruoju metu jojime jam atsivėrė akys. Per pastarąjį penkmetį buvo daug gerų startų, kai burtais ištraukęs vidutinį žirgą be dramatiškų trūkumų, jis rinkdavo daug taškų. Po Rio de Žaneiro nesėkmės jojant ištiko tik Egipte ir Tokijuje.
– Dar prasčiau Tokijuje baigėsi vokietei Annikai Schleu, kuri pirmavo po dviejų rungčių, bet jojimas jai prasidėjo ir baigėsi ašaromis. Kaip viskas atrodė jūsų akimis?
– Baisi drama. Penkiakovės varžybose yra taisyklė, kad galima pakeisti žirgą, bet tik dviem atvejais. Pirmas – jei tavo žirgas šlubas ar traumuotas. Antras – jei prieš tai jojusiam raiteliui žirgas per maršrutą sustojo keturis kartus. Prieš A.Schleu jojo rusė Gulnaz Gubajdulina. Ji tikrai neprasta jojikė, bet jai žirgas sustojo tris kartus, kol galiausiai užsispyrė ir nepajudėjo iš vietos. Vokiečiai norėjo pakeisti žirgą, bet teisėjai jiems atsakė, kad neturi teisės, nes prieš tai įvyko tik trys sustojimai.
Tad Annikai Schleu teko joti iš anksto garantuotai žinant, kad nėra šansų. Įjojusi į stadioną, aptvarėlyje laukdama, kol baigs joti kita varžybų dalyvė, ji jau raudojo visu balsu. Visiems viskas buvo aišku.
– Ką manote apie kilusį šurmulį, kai žirgą steku raginusią Vokietijos penkiakovininkę internete užsipuolė gyvūnų teisių gynėjai, o A.Schleu trenerė buvo išvaryta iš olimpinių žaidynių?
– Man tai – marazmas. Aš šimtu procentų esu sportininkės pusėje. Annika nedarė nieko neleistina. Žirgas užsispyrė, tad sportininkė panaudojo lazdelę, vadinamąją steką. Ji pliaukštelėjo tvarkingai, paragino pentinais, bet žirgas nereagavo.
Trenerė Kim Raisner, laukusi gardelyje, kaip tik buvo toje vietoje, kur vyko žirgo užsispyrimas. Žirgui atsirėmus į tvorą ji ištiesė ranką ir palietė žirgo kumpį. Ji nemušė, bet kritikos sulaukė dėl to, kad šaukė „duok jam, duok“. Dėl to ir kilo sumaištis.
Mano nuomone, gyvūnų globėjai dažnai puola bet ką ir bet kaip. Tai jie puola žvėriškai, neretai keiksmažodžiais ir panašiai. Tai – diletantai, kurie yra ne tik prieš sportą. Jie yra prieš viską.
Aš nemanau, kad žirgai čia labai skriaudžiami. Žinoma, būna visko. Tačiau tai nėra globalinė problema, kuriai spręsti reikėtų keisti pasaulį.
Manyčiau, kad labiau verta pagalvoti, galbūt žaidynėse penkiakovininkams kliūtys yra per aukštos. 1,20 m – tarsi nuobliuota. Nuo pirmos kliūties sportininkų laukė aukštos plačios kliūtys, sudėtingas maršrutas su mįslėmis. O penkiakovininkai ne visi moka spręsti mįsles – jų pasirengimo lygis ne toks, kad viską išgliaudytų.
– Daugkartinė Vokietijos jojimo olimpinė prizininkė Isabell Werth, kalbėdama apie penkiakovininkės būdą raginti žirgą, sakė: „Tai neturi nieko bendra su jojimo sportu.“
– Tokių dalykų būna ir jojime. Ir aukščiausio lygio raiteliams pasitaiko, kad įspiria žirgas. Aišku, retai, bet būna, kad išjojus žirgas nebejuda iš vietos, piestu stojasi. Raitelis prašo, bado, bando, bet žirgas nejuda iš vietos.
Didžiajame sporte, konkūre, žirgai kartais dirba ties psichologinio krūvio riba. Būna kartais, kad gyslelė nutrūksta. „Pokšt“ ir net elitinis žirgas dingsta iš sporto bent metams. Jam reikia psichologiškai atsistatyti, pailsėti, – jį išveža į ganyklas, kur nors į kalnus, kur jis metus nieko nedaro, tik ilsisi.
Taip būna ir žmonėms. Kai persidirba, persitempia psichologiškai ir nieko nebegali padaryti – nuvažiuoja stogas ir viskas.
– Prieš kelerius metus yra tekę rašyti istoriją apie žirgo, kuriuo ilgokai treniravosi Laura Asadauskaitė, likimą. Tada senas žirgas buvo parduodamas aukcione, jam grėsė patekti į mėsmalę, bet atsirado ūkininkas, kuris pasiryžo nupirkti žirgą ir pasirūpinti jo ramia senatve. Tada žirgą aukcionui ruošę Lietuvos olimpinio sporto centro atstovai teigė, kad tai buvo traumų pažeistas žirgas. Ar jie patiria panašiai tiek traumų, kaip ir sportininkai?
– Aš buvau tos istorijos liudininkas, nes tuo metu dirbau su Laura. Tai buvo žirgas, vardu Geras. Pažinojau ir žirgo motiną. Žirgas buvo pradėtas Vokietijoje, į Lietuvą jis atkeliavo motinos pilve. Tai buvo seniai, o per ilgą amžių jo sveikata negerėjo. Jam jau buvo 16 metų, plaučiai nebuvo sveiki. Mes rengdavome treniruotes jį patausodami, tačiau mikrotraumos kaip aktyviam sportininkui – kuo toliau į karjeros gilumą, tuo daugiau skaudulių ir bėdų.
Žirgui viskas vyko natūraliai, gal per daug išpūsta viskas buvo. Natūraliai atėjo laikas, kai jis nebegalėjo atlikti savo funkcijų ir tarnauti Laurai. Tada jis buvo grąžintas į penkiakovininkų arklidę, o iš ten pakilo šaršalas. Mes žinojome, kaip viskas buvo, o kažkam reikėjo bangų.
– Kaip vertinate mūsų penkiakovininkų dabartines sąlygas jojimui?
– Jie lanko žirgyną Kairėnuose, bet pats ten nebūnu. Žinoma, aikštynai nepernelyg atitinka poreikį.
Elitiniai penkiakovininkai, kaip Laura, Gintarė, Ieva ar Justinas, dirba kiek kitomis sąlygomis nei kiti. Jiems išieškome kuo patogesnes sąlygas.
Pavyzdžiui, mes nuomojame kiekvienai treniruotei privatų žirgą, treniruojamės Elenos ir Gintaro Makarauskų žirgyne, Širvintų rajone, kur yra geras maniežas, geros buities sąlygos. Mano auklėtiniai – Justas ir Ieva yra patenkinti. Aišku, reikia pavažiuoti, bet 25 km už Vilniaus – ir esi arklidėje.
Norėčiau paminėti, kad ir Tokijuje sportininkams ir treneriams buvo sukurtos labai geros sąlygos. Delegacijos vadovai – Einius Petkus ir Agnė Vanagienė su kolektyvu bet kurią kilusią problemą sprendė labai operatyviai, buvome apsupti neįkyraus nuolatinio rūpesčio, jautėmės kaip draugiškoje šeimoje.
– Pats esate kūręs jojimo trasą, kai Vilniuje vyko šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalas. Kiek skiriasi trasos, kodėl Tokijuje ji buvo tokia sudėtinga?
– Tokijuje ją kūrė mano mokytojas Olafas Peterssonas, pas kurį pats praėjau dvejus kursus ir laikiau egzaminą. Kaip oficialiam asmeniui jam šios žaidynės buvo jau septintosios. Jis dvi olimpiadas statė ne penkiakovininkams, o jojikams maršrutus, dar keturias žaidynes buvo techniniu delegatu, kuris vertina dizainerio sukurtą maršrutą. Žirgų sporte tai žmogus iš didžiosios raidės. Žirgų sportas yra jam ir verslas, nes kliūtys pagamintos jo bendrovės. Kalbėjau su juo Tokijuje, sakiau jam, kad trasa veikiausiai per sudėtinga. Bet Olafas irgi teisus. Jis sakė: „Juk tai yra olimpinės žaidynės, čia negali statyti paprastai, čia reikia išaiškinti stipriausius.“
Vis tik, mano nuomone, penkiakovininkams tai buvo ultra iššūkis. Tuo labiau džiugu, kad mūsų sportininkės susitvarkė maksimaliai. Mes buvome išgliaudę kiekvieną maršruto pėdą ir viską padarė kaip reikiant. Aišku, ir žirgai buvo geri.
– Ir tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės prezidentas Klausas Schormannas po A.Schleu skandalo teigė, kad žirgai buvo puikūs. Tačiau netrukus jau pasigirdo pranešimų, kai penkiakovė peržiūrės taisykles. Ar turėtumėte patarimų, kuria kryptimi pasukti jojimo rungtį?
– Jie svarsto, kaip išjungti nevilties atvejus, kitaip tariant, nori sumažinti loterijos tikimybę. Kaip tai padarys, – nežinau. Galbūt bus du mėginimai, du skirtingi žirgai? Bet tai jau tik mano pasvarstymai, reikia laukti sprendimų.
O galbūt maršrutai taps paprastesni. Manau, kad galbūt verta sumažinti kliūčių aukštį.
Tačiau laukiama naujo formato – varžybas ketinama rengti nebe per dvi dienas, o viską greitai atlikti per pusantros ar dvi valandas. Tada jojimas bus pirmoji rungtis, paskui penkiakovininkai plauks, fechtuosis ir galiausiai bėgs bei šaudys. Varžybos bus labai intensyvios ir kitokios.
Galbūt kai kuriems mūsų atletams naujas formatas tiks labiau – pavyzdžiui, Ievai Serapinaitei turėtų tikti dėl palankesnio bėgimo. Laurai tinka bet koks formatas. Nors ji nebe jaunikaitė sporte, ji vis tiek lyderių lyderė. Kaip tiks kitiems – nežinau. Tačiau bus kitaip.