Stojo nemenka sumaištis ant Subačiaus kalno, nuo kurio atsiveria rudeniška Vilniaus panorama. Automobilį vidury kelio palikęs policijos pareigūnas, prišokęs prie maratone savanoriaujančio jaunuolio, pažėrė daugybę retorinių klausimų: „Kas čia per buferiukas? Aš nieko neįkertu! Tai pro kur čia jie bėgs? Nuo kur man kelią tvert?“ Pabūgęs jaunuolis tvirtai delne spaudė raciją ir gūžčiojo pečiais. „Nieko nežinau, aš tik ryšininkas,“ – teisinosi jis. Tolumoje, prie Katedros, buvo girdėti: „Trys, du, vienas... Bėgam!“
Prireikė gero pusvalandžio, kol alternatyviais maršrutais pralėkus visomis neužtvertomis sostinės gatvėmis, su kolega įsikūrėme Žvėryne. Iš čia buvo patogu stebėti ką tik startavusį maratoną. Pirmieji – sparčiausieji – pralėkė žaibišku greičiu. Jų tarpe, savaime suprantama, dauguma buvo profesionalūs bėgikai, pasirūpinę termoapranga ir skuodžiantys pastoviu tempu, tvarkingai dėliodami kojas ir ritmiškai mojuodami rankomis. Bet net ir profesionalų tarpe pasitaikė akį traukiančių sporto aistruolių: juodais, lateksiniais šortais apsitempusi mergina dūsavo it porno žvaigždė, o jai įkandin lėkė senas, sudžiūvęs senukas, rodės, bet kurią akimirką galintis iškosėti plaučius. Po kelių akimirkų pasipylė dar margesnė pirmojo rato bėgikų paletė: įraudęs, vidutinio amžiaus vyras pasiutėliškai spjaudėsi, o iš paskos bėgančių merginų grupė linksmai aptarinėjo kažkokį filmą. Vieni bėgikai mojavo fotoaparato objektyvui, kiti piktai nužiūrinėjo, treti oriai kėlė du pirštus į viršų. Šis ženklas reiškia taiką arba pergalę. Įdomu, kuris žodis labiau tiks ketvirtajam maratono ratui apibūdinti?
Kai išsisklaidė į priekį išsiveržusiųjų prakaitas, artinosi nauja fiziologinių skysčių ir feromonų banga: Vytauto gatvė ėmė drebėti artėjant milžiniškai atsiliekančių, bet sportišką tempą palaikančių bėgikų miniai. Šių žmonių būta visokio plauko: nuo žilabarzdžių senukų iki įraudusių jaunuolių. Vienas, nekukliu alaus pilvuku išsiskyręs bėgikas, liūdnu žvilgsniu palydėjo „Žvėryno smuklę“. Greta jo skuodė pro sukąstus dantis švokščiantis kolega. Jo liūto tatuiruotė ant dešinės rankos bicepso, rodės, iš nuovargio pakeitė spalvą. Vienas, vos neparvirtęs jaunuolis, kad ir kaip tai neįmanomai skamba, šlepsėjo ištiestais keliais ir sudėjęs rankas taip, kad iš tolo atrodė kaip nulietas tiranozauras Reksas.
Kai gausi minia nudundėjo tolyn, pasipylė paskutiniai, pavieniai veteranai. Šiame būryje dominavo sunkioji svorio kategorija. Kai išsisklaidė ir šie, teko rymoti laukiant antrojo rato. Su kolega nusprendėme netrypčioti vietoje ir šiek tiek pasivaikščioti po Žvėryną. Mūsų nelaimei, Traidenio gatvėje šiek tiek užtrukome: negalėjome atsistebėti pilį primenančiu namu su skaisčiai rožiniais langais, durimis ir kolonomis. Atrodė, kad bet kurią akimirką balkone pasirodys Barbė su rytinės kavos puodeliu. Ši architektūrinė staigmena buvo verta kelių kadrų.
Kai sugrįžome į Vytauto gatvę, kuria driekėsi maratono trasa, pamatėme skystus bėgikų srautelius. Širdis nusirito į kulnus. „Nejau per tą barbių namą pražiopsojome antrąjį ratą? – sušukau apimta panikos ir pamojau ranka į šalia stovėjusį vyriškį su didele meškere. – Eime paklausti to žvejo, ar šie žmonės bėga pirmi!“ Priėjus prie kamufliažines kelnes dėvinčio vyro, paaiškėjo, jog jis ne žvejas, o maratoną kuruojantis savanoris. Pasirodo, kad jis laikė ne meškerę, o raciją su milžiniška antena. Vyras mus nuramino: pavieniai žmonės, kuriuos ką tik matėme, buvo į priekį išsiveržę antrojo rato bėgikai.
Antrajame rate žmonių minia jau nebuvo tokia tiršta, o bėgikų kontingentas įgijo dar ryškesnį kontrastą: vieni, lekuodami it bokseriai, vos vilko kojas, kiti šnopavo sportiškai ir vienodu ritmu. Pro šalį prabėgo linksmai čiauškanti ir vienodais marškinėliais pasipuošusių vaikinų grupė, iš kurių vienas kvatojo skardžiau net už uoliausią Riešės žirgyno ristūną. Susidarė įspūdis, kad bėgti antrąjį „Vilniaus maratonas 2012“ ratą jaunuoliams lengviau nei du pirštus apšlapinti.
Pastebėjome, jog maratono trasoje buvo gausu lydinčiųjų dviratininkų, kurie morališkai palaikė savo „išrinktuosius“ ir prisidėjo prie jaukios atmosferos kūrimo: guodė ir šnekino, smalsiai žvilgčiojo į laikrodį, o reikiamą akimirką parūpindavo vandens. Mažai trūko, kad kritiniu momentu psichologinę pagalbą teikę dviratininkai išsitrauktų Šventąjį Raštą ir cituotų: „Būk tvirtas! Laikykis ramiai! Tenedreba tavo širdis...“
Stebint visus maratono dalyvius, į galvą beldėsi tik viena mintis: reikia gerbti ir palaikyti šiuos entuziastus, sugalvojusius ankstyvą sekmadienio rytą praleisti šiek tiek kitaip.
