Gintaro Cubulskio ir Arvydo Bučiaus bučinys ir šampanas, pokštelėjęs ant trenerio Artūro Juškėno šiam dalijant interviu, buvo preliudija į Klaipėdos „Dragūno“ šventę.
Klaipėdos rankininkai devintą kartą per pastaruosius dešimt metų tapo Lietuvos čempionais, laimėję trečiąjį finalo mūšį 23:22, o kartu ir seriją 3-0 prieš Vilniaus „Šviesą“.
Tačiau šampano purslams išgaravus „Dragūnas“ grįš į kasdienybę, kuri nėra tokia paprasta stipriausiai šalies rankinio komandai.
Apie audringą sezoną 15min kalbėjosi su Klaipėdos komandos treneriu A.Juškėnu.
– Treneri, kuo šis devintasis titulas jums skiriasi nuo prieš tai laimėtų aštuonių?
– Tai buvo įdomus sezonas. Šiemet švenčiame klubo 20 metų sukaktį ir norėjome driokstelėti. Buvome sutaupę daugiau pinigų, visus juos išleidome ir surinkome puikią sudėtį. Tačiau mums koją pakišo Luko Vanago trauma.
Europoje (antrajame pagal pajėgumą EHF taurės turnyre) tikėjomės praeiti daugiau etapų, nes po lygios nusileidome varžovams (Islandijos klubui „Selffos“), kurie paskui pasiekė trečią atrankos ratą.
Traumos, nesėkmė Europoje, atsiradę pykčiai komandoje – visa tai pavyko išspręsti tik apie Naujuosius metus. Tai buvo vidiniai demonai, kurie mus kamavo.
Tačiau Lietuvos taurės finalą pasiekėme geros sportinės formos ir ją laimėjome. Baltijos lygoje nelabai realu patekti į finalą, tačiau galimybė užimti trečią vietą buvo – tik vieno įvarčio pritrūko, kad būtume treti, o ne ketvirti.
Lietuvoje pralaimėjome tik Supertaurę, bet galiausiai laimėjome šalies čempionatą.
Žmonėms, kurie yra toliau nuo rankinio, gal atrodo, kad laimėjome lengvai, tačiau tai buvo trys skirtingos dvikovos, o paskutinė ypač gerai parodė, kad buvo labai sunku.
– Finale žaidusi Vilniaus „Šviesa“ priartėjo prie jūsų lygiu?
– Ji kasmet artėja, kasmet žengia didelius žingsnius į priekį. Dalyvavimas EHF Iššūkio taurės varžybose jai buvo labai naudingas, Vilniaus komanda eina teisingu keliu.
– Kame tada buvo „Dragūno“ stiprybė finale?
– Vis dėlto mes esame praėję daugiau finalų. Žaidėjai turi daugiau patirties. Be to, mūsų sudėties rotacija platesnė – galime keisti 15 žaidėjų, o kuris jų tądien geriau sužais, nežino net Dievas.
– Dar treneris labiau patyręs, ar ne?
– Treneris iš viso yra žvaigždė (juokiasi). Jei rimtai, mes šiek tiek dažniau treniruojamės sezono metu, turime galimybes rengti ir rytines treniruotes, per jas galime skirti daugiau pratimų jėgai. „Šviesoje“ žaidžia daugiau dirbantys rankininkai, o pas mus yra daugiau studentų. Jie gali daugiau treniruotis, o kai daugiau treniruojiesi, daugiau ir laimi.
– Kodėl sezono metu buvote užleidęs trenerio pareigas Gintarui Cibulskiui?
– Tai ir buvo vidiniai konfliktai. Vieni žaidėjai sužvaigždėja, man pačiam nesėkmė Europoje buvo didelis smūgis. Tas perleidimas buvo dalinis, nes tai buvo ne pasitraukimas, o kova su vidiniais demonais. Dalyvaudavau varžybose ir treniruotėse, kurias vesdavo Gintaras. Jis pats pavargo aktyviai sportuoti ir norėtų daugiau dirbti treneriu, mažiau pats sportuoti. Buvome sutarę, kad porą mėnesių pratybas ves jis.
Tada visiems buvo gerai – mes pakeitėme treniruotes, pratimus. O aš pats jau kelerius metus norėjau daugiau laiko skirti klubo direktoriaus pareigoms, nes reikia ieškoti finansų komandai. Dirbti ir direktoriumi, ir treneriu – amžius nebe tas (juokiasi).
Kol kas vis dar rinkausi trenerio duoną, bet kasmet manau, kad jau reikėtų daugiau dėmesio skirti vadybai.
– Kokiu biudžetu operuoja „Dragūnas“?
– Pastaruosius kelerius metus vis sugebėdavome kažkiek sutaupyti, nes planavome daugiau turėti per tuos metams, per kuriuos svajojome driokstelėti. Po 3-4 metų planavome, kad šį sezoną ir driokstelėsime.
Turėjome net 19 apmokamų žaidėjų – mums tai yra daug. Aišku, atlyginimai nėra dideli, tai labiau maistpinigiai, butų nuoma.
Visas biudžetas svyravo apie 150-180 tūkst. eurų, bet norint pasiekti daugiau tarptautinėje arenoje, šį skaičių reikėtų padidinti bent du kartus. Padidinus tik šiek tiek, didelio kokybės šuolio nebūtų – rezultatas liktų toks pats, tik žaidėjai galbūt geriau jaustųsi.
O šiai minutei aš jaučiuosi prastai, nes esu įsitikinęs, kad mano žaidėjai nusipelnė daugiau.
– Kokios galimybės pagerinti finansinę padėtį?
– Kasmet aktyviai ieškome rėmėjo, bet vis tiek esame priklausomi kone vien nuo miesto savivaldybės paramos. Jei miestas nusisuktų, iš viso būtų riesta.
Kasmetinės pastangos surasti didesnį rėmėją neduoda vaisių – vadinasi, arba per mažai darome, arba paremti norinčių žmonių yra per mažai. Labai gaila, nes esame kovinga komanda, esame pajėgūs parodyti gerą rankinį.
Gaila, kad tai mažai kas mato. Nacionalinis transliuotojas irgi galėtų labiau populiarinti sporto šakas, o ne dirbti komerciniu pagrindu. Kodėl Lietuvos tinklinio finalas negali būti transliuojamas? Kodėl rankinio finalas nerodomas? Jei televizija vadina save nekomercine, kodėl iš mūsų prašo 5 tūkst. eurų? Rankiniui tai yra nepakeliami pinigai.
Mes stengiamės ir bandome, bet per 20 metų rimto privataus rėmėjo nesuradome.
– Kodėl Klaipėdoje, kur yra stambių kompanijų, taip sunku rasti solidų rėmėją?
– Net Estijos mažesnių miestelių įmonės ar parduotuvės suteikia paramą savo rankinio klubams – verslas jaučia pareigą paremti savo sportą. Lietuvoje tokio požiūrio beveik nėra.
Klaipėdoje turime didžiulį uostą, dideles įmones, bet gauti ir tūkstančio ar penkių tūkstančių eurų paramą yra kone neįmanoma. Galbūt išsiverstume be vieno didelio rėmėjo, užtektų 20-30 rėmėjų, kurie galėtų suteikti po kelis tūkstančius eurų. Verslo įmonei tai nebūtų didelė auka.
Tačiau nėra tokio požiūrio, o gal poreikio. Be krepšinio, nieko nenorima matyti. Aš pats tikrai nesu prieš krepšinį, nes manau, kad su krepšinio pagalba pasikeitė miesto vadovų požiūris į sportą.
– Ką vis dėlto darysite kitą sezoną – būsite direktoriumi ar treneriu?
– Nežinau. Šią minutę dar nėra laikas apsispręsti, nes galime sau leisti švęsti kelias dienas ir laukti lygos sezono uždarymo.
Tada ateis laikas sprendimams, o jų reikės priimti, nes bent šeši žaidėjai paliks komandą – jie baigs studijas. Kol žmogus studentauja, esu jiems įdomus, nes galiu pasiūlyti gyvenamąją vietą ir sąlygas pavalgyti. Baigus studijas kiekvienam reikia kabintis į gyvenimą, galvoti apie šeimą. Manau, kad dauguma bandys įsitvirtinti užsienyje, kažkas gydysis traumas. Tai yra normalu, nes kasmet mus palieka keli žaidėjai. Tiesa, šįkart pokyčiai drastiški, nes šeši žaidėjai yra daug.
Reikės nusimatyti gaires – labiau atjauninti sudėtį, ar remtis labiau patyrusiais žaidėjais. Dar bus laiko apmąstymams.
– Sakėte, kad dabar metas šventei – kokia ji?
– Vėl mesiu akmenį į mūsų šalies verslą. Kasmet laikėmės tradicijos, iškovojus čempionų titulą užsakyti autobusą, kuriuo galėtume pralėkti per miestą ir parodyti klaipėdiečiams, kad laimėjome čempionatą.
Tačiau trečiosios serijos rungtynės nebuvo lemiamos, o pradėti švęsti anksčiau laiko, užsisakyti autobusą, konfeti ar čempioniškus marškinėlius, – negalima. Kažkada taip jau esame padarę – teko tenkintis sidabro medaliais.
Tik laimėję titulą galime pradėti organizuoti, ką ir pabandėme padaryti trečiadienį – sutikome su bet kokios sąlygomis, kad mus išvežtų ir galėtume pasidžiaugti su miestiečiais. Bet nepavyko. Teko pasėdėti paprastai. Gal pavyks pašvęsti kitą dieną.
– Aikštėje atrodėte visai linksmai.
– Buvo daug visko, bet šiaip – ramiau. Kai pirmaisiais metais tapome čempionais, visa Klaipėda sužinojo apie tai. Dabar truputį ramiau.
Vyriškas bučinys? Tai jų tradicija, jie kaskart taip daro. Mūsų komandoje humoras yra ne antroje vietoje. Gebėjimas juokauti dažnai būna pirmas. Tai viena priežasčių, kodėl mums smagu būti kartu tiek metų ir laimėti.
