– Kokia pergalė lėmė patekimą į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
– Turkijoje vyko atranka į olimpines žaidynes, kur pirmieji trys geriausiai pasirodę boksininkai iškovoja kelialapius į olimpiadą. Pavyko tapti atrankos nugalėtoju ir kelialapis – jau mano rankose.
Šis sezonas buvo labai sudėtingas ir varginantis, nes teko daug kovoti. Po Europos olimpinės atrankos pavyko šiek tiek pailsėti. Tiesa, per atranką patyriau peties traumą, tad po jos teko sveikti. Atsigauti po traumos padėjo olimpinės rinktinės gydytojai. Dabar jaučiuosi daug geriau.
– Kur treniruojatės visus metus?
– Treniruojuosi Lietuvoje, tačiau kai ruošiuosi svarbioms varžyboms, vykstu į užsienį, nes čia man trūksta treniruočių partnerių. Rusija, Kuba turi daug gerų sportininkų, kurie gali treniruotis vieni su kitais, nes yra panašaus pajėgumo, o Lietuvoje, deja, daug lygiaverčių sportininkų neturiu, tad esame priversti vykti į kitas šalis.
Prieš Rio buvau išvykęs į dviejų savaičių stovyklą Šefildo mieste (Didžioji Britanija), kur treniravausi su viena stipriausių Europoje Didžiosios Britanijos olimpine rinktine, taip pat buvo atvykę bulgarai, indai ir švedai. Visi šie sportininkai taip pat vyks į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
– Kada išvykstate į Braziliją?
– Turėsiu apie savaitę laiko adaptuotis, kadangi pirmoji olimpinė kova manęs laukia rugpjūčio 7 arba 8 dieną, o į Rio de Žaneirą atvyksiu liepos 31 dieną. Rugpjūčio 4 dieną bus traukiami burtai, kurie nulems, su kuo susitiksiu pirmųjų kovų metu. Iš tokių tolimų kelionių ši man bus pirmoji, nesu iki šiol taip toli skridęs nei į varžybas, nei į stovyklą, tad tai bus įdomi patirtis. Įprastai aš labai greitai adaptuojuosi prie laiko ir klimato pokyčių, tad, manau, kad ir šį kartą neturėtų kilti didelių problemų.
– Galbūt yra konkurentas, su kuriuo olimpinėse žaidynėse susitikimo norėtumėt išvengti?
– Tokio varžovo neturiu — visi yra įveikiami. Stipriausias bokso mokyklas galėčiau įvardinti kubiečių ir rusų, tačiau net ir jei teks susitikti su šių šalių atstovais, tikrai nenusiminsiu, nes į olimpiadą patenka patys stipriausi ir visi čia eina kovoti. Taip pat ir aš.
– Koks buvo jūsų kelias į boksą?
– Kai buvau aštuonerių, mama mane nuvedė į Rytų kovos meno, kudo, treniruotes. Ten man puikiai sekėsi, tapau daugelio varžybų nugalėtoju ir patyriau tik keletą pralaimėjimų. Kadangi savo amžiaus grupėje turėjau labai mažai man lygių varžovų, nebuvo pakankamai motyvacijos toliau sportuoti, kadangi kaskart buvau tikras, jog laimėsiu.
Vėliau mamos draugas mane nuvedė į boksą. Čia buvo jau kitaip — iš pradžių buvo sunku, dažnai gaudavau „į kaulus“, kadangi sportininkai buvo gana aukšto lygmens. Tačiau gana greitai adaptavausi, po keleto mėnesių treniruočių tapau Lietuvos jaunučių čempionu, po poros metų išvykau į Europos jaunių čempionatą, kur tapau prizininku. Nuo pat pradžių mano treneriu buvo Vidas Bružas, kuris mane treniruoja iki šiol.
– Kokie jūsų santykiai su treneriu?
– Su treneriu sutariame labai gerai, galiu pasakyti, kad esame draugai. Ne tik kartu treniruojamės, bet ir motyvuojame vienas kitą. Jam taip pat kartais būna sunku prieš svarbias varžybas, tad man tenka jį nuraminti, nes jis labai už mane išgyvena, kartasi net labiau nei aš pats. Puikiai sutariame ir gražiai bendraujame.
– Kas lemia sėkmę sporte?
– Labai daug jėgų įdedu treniruotėse, stengiuosi. Į jas einu, kad tobulėčiau ir iš savęs išspausčiau maksimumą. Esu tikrai valingas, mane sunku palaužti. Tikriausiai, nemažai lemia ir fiziniai duomenys.
– Ar motyvacijos siekti tolimesnės karjeros visada užteko?
– Tikrai yra buvę tokių momentų, kai nuleisdavau rankas, dažniausiai tada, kai varžybose teisėjai nesąžiningai teisėjavo, akivaizdžiai mano pelnytą pergalę atiduodavo varžovui. Taip man yra atsitikę ne kartą dalyvaujant Europos čempionatuose — tada būdavo išties liūdna. Pajutus tokią neteisybę, tikrai norėdavosi mesti sportą, tačiau netrukus ir vėl atsirasdavo pasiryžimas bei užsispyrimas toliau siekti pergalių. Nesąžiningo teisėjavimo problema egzistuoja todėl, kad esame maža valstybė, tokie politiniai aspektai dažni bokse.
– Ne tik sportuojate, bet ir studijuojate Lietuvos sporto universitete. Kaip pavyksta suderinti sportą ir studijas?
– Lietuvos sporto universitetą, kaip ir daugelis sportininkų, pasirinkau dėl čia sudaromų puikių sąlygų studijuoti ir tęsti savo sportininko karjerą. Šiemet baigiau trečiąjį studijų programos Treniravimo sistemos kursą. Man asmeniškai studijuoti ir sportuoti yra sudėtinga, kadangi labai dažnai tenka vykti treniruotis ar dalyvauti varžybose užsienyje. Turiu nuolat vytis savo bendrakursius. Tačiau labai džiaugiuosi, kad daug žinių, susijusių su mano studijuojama programa, gaunu iš praktikos, sportuodamas, tad man būna lengviau perprasti ir teoriją.
– Kokių rezultatų tikitės olimpiadoje?
– Nežinau, ko iš manęs tikisi kiti, bet aš tikiuosi medalio. Mūsų sportas sudėtingas dėl jau mano minėto teisėjų šališkumo, taip pat daug kas priklauso nuo sėkmės – kaip tą dieną seksis, ar iš lovos išlipsiu ta koja, ar gerai jausiuos. Lems daugelis aplinkybių, todėl prognozuoti sudėtinga. Aš trokštu medalio ir atiduosiu visas jėgas, kad tai padaryčiau. Padarysiu viską, ką galiu, ir tai yra svarbiausia.
