„Terminatoriaus“ pravardę turintis pasvalietis yra iškovojęs 27 pergales, patyręs 5 pralaimėjimus ir vieną kartą dvikovą baigė lygiosiomis.
31-rių boksininkas 58 procentus savo kovų baigia nokautais ir pasakoja, kad jausmas, kuomet varžovas krenta ir supranti, jog viskas yra baigta – neapsakomas.
– Kaip prasidėjo jūsų bokso kelias?
– Buvau 5-oje klasėje, klasiokas pradėjo lankyti boksą, po kurio laiko ir pats susidomėjau, norėjau pamėginti. Pats buvau judrus, padūkęs vaikas. Nuėjau į salę ir užsikabinau. Nuo to laiko ir esu likęs bokse. Klasiokas po mėnesio metė treniruotes, o aš pasilikau.
– Kaip manote, kas lemia, kad vieni meta tą užsiėmimą, o kiti pasilieka?
– Atsakingumas galbūt. Pas mane nebuvo taip, kaip daro kiti, kad palanko vieną sporto šaką, tada kitą. Aš atėjau į boksą, pradėjau sportuoti. Atsakingumą jaučiau tam sportui. Nenorėjau numesti ir eiti kažkur kitur. Siekiau tikslo, pergalių.
– Kuo patraukė pats boksas?
– Galbūt tuo, kad nėra monotonijos. Viskas susideda iš daug dalykų: ir bėgimas, ir judrieji žaidimai, fizinės jėgos lavinimas. Nėra kaip, pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje, kur ateini ir bėgi, bėgi... Čia iš daug ko susideda, tai duoda įvairovės.
– Kas yra svarbiausia šioje sporto šakoje?
– Fizinė jėga, reakcija, rankų nenuleidimas, tikslo siekimas.
– Galima suprasti, kad bokse labai svarbu ir psichologiniai dalykai?
– Taip, tai yra labai svarbu. Niekas neateina paprastai.
– Ar nebuvo jūsų karjeroje momento, kai sakėte „viskas, man gana“?
– Ne, šito nebuvo. Buvo, kad po treniruočių pavargsti, atsibosta, nori poilsio. Tačiau tada pailsi ir po kurio laiko vėl darai. Į kraują įauga noras kažką pasiekti.
Pas mane nebuvo taip, kaip daro kiti, kad palanko vieną sporto šaką, tada kitą. Aš atėjau į boksą, pradėjau sportuoti. Atsakingumą jaučiau tam sportui.
– Galbūt prisimenate savo pirmą kovą?
– Pirmoje oficialesnėje savo kovoje, kaip sakoma, „gavau malkų“. Nebuvo lengva kova, bet tai manęs neišmušė iš vėžių. Kovojau su patyrusiu boksininku, o aš naujokas buvau.
– Dabar jūsų pergalių-pralaimėjimų santykis nėra blogas. Kokios asmeninės savybės nulėmė, kad pradėjęs nesėkme pasiektumėte gerą rezultatą?
– Tie patys psichologiniai dalykai: nenuleidau rankų, ėjau tolyn. Ne tas „kietas“, kuris guli. „Kietas“ tas, kuris atsistoja ir eina tolyn. Pralaimėjau, bet ėjau tolyn ir siekiau pergalių. Tikiuosi jų dar daug iškovoti ir ateityje.
– Gal turite įsimintiniausią kovą?
– Nėra taip, kad kažkuri būtų smagiausia. Kiekviena pergalė yra saldi ir maloni. Tos kovos visos vienaip ar kitaip buvo sunkios.
– Koks apima jausmas, kai sunkioje kovoje pavyksta nokautuoti varžovą?
– Jausmas toks, kad „va, aš padariau! Jau paėjo“. Net nežinau, kaip pasakyti paprastai. Tiesiog jauti, kad atsipirko visas sunkus darbas.
– Yra dviejų rūšių kovotojai: vieni, kai sužino varžovą, jį išsianalizuoja, o kiti išvis nesidomi juo. Kaip darote jūs?
– Minimaliai pasidomiu varžovu. Nenoriu nusistatyti kovos taktikų ir įtikinti savęs, kad jis kovos taip ir ne kitaip. Bijau save „užciklinti“, kad viskas vyks būtent taip. Tada gali būti, kad užlipsi į ringą ir niekas nesigaus. Pažiūriu daugmaž kaip jis kovoja, bet labai nesigilinu.
– Ką veiktumėte dabar, jei tada 5-oje klasėje nebūtumėte nuėjęs į bokso treniruotes?
– Oi, net neįsivaizduoju. Tikriausiai, kad kažkur užsienyje būčiau. Todėl dabar jokių minusų nematau būdamas sporte.
Dėl IBF titulo Virgilijus Stapulionis kausis jau rugpjūčio 26-ąją Menų fabrike „Loftas“. Iš viso turnyre numatoma apie 10 kovų. Apie jas ir bilietų platinimą bus pranešta kiek vėliau.