„Į Lietuvą grįžau tik sausio 12–ąją, mėnesį nebuvau Lietuvoje, sportavau, todėl viskas buvo labai netikėta. Nusileidus lėktuvui paskambino vienas žurnalistas ir pasakė, kad laimėjau. Pats tame procese nedalyvavau, viskas išėjo ekspromtu: maloniai ir netikėtai“, – sako D. Imbras.
Prieš penkerius metus savo kiokušin karatė klubą įkūrusio 31–erių sportininko planuose – karjeros pabaiga, o pasaulio ir Europos čempiono titulai, anot D. Imbro, geriausias būdas išeiti su trenksmu.
– Geriausias tarp neolimpiečių. Kiek Jums svarbus šis įvertinimmas?
– Tai yra rezultatas ir liudijimas, kad tai ką darau, darau gerai ir einu teisingu keliu. Žinoma, gerą žinią visada smagu gauti, bet priėmiau tai kaip informaciją ir žmonių įvertinimą, kad viskas yra tvarkoje.
– Jūsų nuomone, ar reikia atskirti olimpines ir neolimpines sporto šakas?
– Aš galvoju, kad tiek olimpiečiai, tiek neolimpiečiai patys, kaip sportininkai niekuo nesiskiria. Mes sportuojame taip pat, tiek pat, tokiomis pat sąlygomis, nors pas mus finansinis rėmimas yra žymiai silpnesnis, bet ieškome būdų kaip išsisukti. Iš sportinės pusės, manau, kad būtų objektyviau jei viskas būtų apibendrinama, nes sportas tai vienas ir jokio skirtumo ar tai olimpinis, ar ne olimpinis, karatė ar krepšinis. Bet čia jau politiniai, biurokratiniai dalykai, aš daug negaliu komentuoti.
– Norėtumėte, kad Jūsų auklėtiniai kada nors būtų olimpinės sporto šakos atstovais?
– Olimpiada toks renginys, į kurį susirenka įvairių sporto šakų atstovai iš viso pasaulio. Mes turime karatė Olimpiadą, kur suvažiuoja geriausi pasaulio karatistai, tačiau ji savo masiškumu niekada neprilygs tradicinėms Olimpinėms žaidynėms. Mūsų pasaulinė federacija ta linkme stipriai dirba, po truputį stumiamės į priekį ir aš tikiu, kad mano auklėtiniai vis tik taps olimpiečiais. Manau, tam prireiks nei daug, nei mažai apie 20 metų.
– Ką pats būtumėte išrinkęs geriausiu metų sportininku?
– Reikėtų pagalvoti.. Aš manau, kad potencialiausia šiuo metu yra Simona Krupeckaitė. Daugelis myli krepšininkus, bet aš galvoju, kad krepšinis su tokiu rėmimu, kokį turi Lietuvoje, neturi teisės užimti žemesnės vietos, nei užima dabar. Su visa pagarba Virgilijui Aleknai, aš linkiu jam greičiau garbingai išeitį į pensiją. O potencialiausia medalininkė Olimpiadoje yra Simona. Nemanau, kad prieš kokius penkerius metus daug kas galėjo pasakyti kas yra Simona. Džiaugiuosi už ją, šių metų rezultatais ir manau, kad jie yra teisingi.
– Pats domitės kitų sporto šakų aktualijomis ar skaitote tik kovos menų naujienas?
– Domiuosi. Kai tik prisėdu namie prie interneto, tai pirmasis puslapis, kurį atsidarau, yra „sportas.info“. Daugiau ar mažiau žinau visus Lietuvos sportininkus, todėl įdomu kaip jie gyvena. Susitinkame pagerbimuose, sporto salėse ar sporto dispanseriuose pas gydytojus, turime apie ką pasikalbėti. Sporto gyvenime esu pakankamai aktyvus.
– O kokios sporto šakos labiausiai domina?
– Lengvoji atletika, dviračiai, futbolas, krepšinis turbūt mažiausiai.
– Keista tai girdėti iš lietuvio.
– Kad ten viskas aišku. Kaip jau sakiau, sporto šaka, kuri gauna tokį rėmimą, neturi teisės užimti žemesnę vietą, nei užėmė pasaulio čempionate Turkijoje. Taip, aš žiūriu rungtynes, stebiu rinktinės rezultatus, pasižiūriu Lietuvos krepšinio lygos ataskaitas, bet tam skiriu mažiausiai dėmesio, nes manau, kad yra ir kitų, įdomesnių dalykų.
– Ką svarbaus suplanavote šiems metams?
– Dalyvausiu balandį Vilniuje vyksiančiame Europos čempionate, o spalį – pasaulio čempionate Tokijuje. Ir tada jau išeisiu į pensiją.
– Kokius tikslus sau keliate Europos ir pasaulio pirmenybėse?
– Laimėti. Labai gerbiu tuos sportininkus, kurie išeina į pensiją pakelta galva ir man labai gaila žiūrėti į tuos žmones, kurie atėjus laikui palikti sportą pamiršta įlipti į tą traukinį. Aš labai stipriai dirbu su sporto gydytojais ir įvairių sričių specialistais ir labai tikiuosi, kad šie metai man bus patys geriausi. Noriu su trenksmu išeiti iš aktyvaus sporto.
– Baigęs karjerą toliau dirbsite su vaikais?
– Taip. Pasitraukimo ir savirealizacijos kelių aš turiu, todėl pakankamai ramiai į tai žiūriu. Į karatė žiūriu, kaip į gyvenimo būdą visam gyvenimui. Neturiu trauktis iš pačio sporto, kaip dalyvis ar kaip administratorius aš tikrai jame būsiu, tik kaip sportininkas išeinu į pensiją.
