2011 metais E.Kavaliauskas bronzos medalį pelnė pasaulio čempionate. Šiemet ant apdovanojimų pakylos geriausias Lietuvos boksininkas pabandys užlipti Londono olimpinėse žaidynėse.
E.Kavaliauskas neslepia – jo galvoje sukasi mintys ir apie profesionalų boksą. Įgyvendinęs olimpinę svajonę jis neatsisakytų jėgų išmėginti ir profesionaliame ringe. Būtent apie apie profesionalų boksą bei mėgėjų bokso situaciją Lietuvoje su E.Kavaliausku kalbėjosi 15min.lt.
– Egidijau, koks tavo požiūris į profesionalų boksą?
– Jis boksininkams neša didelę naudą (šypsosi). Perėjimas iš mėgėjų į profesionalus yra pakankamai sudėtingas, bet mano požiūris į profesionalų boksą yra teigiamas. Galbūt net labiau patinka nei mėgėjų.
– Turi planų vieną dieną pereiti į profesionalų gretas?
 |
| Egidijus Kavaliauskas (dešinėje) |
– Tai yra svajonė. Nežinau, kada tai gali įvykti, bet tikiuosi, kad vieną dieną ją įgyvendinsiu.
– Nuo ko tai gali priklausyti?
– Žiūrėsime, kaip pasiseks Londono olimpinėse žaidynėse ir kokios bus perspektyvos po to. Ar bus Lietuvoje atsižvelgta į boksą, nes dabar sporto šaka yra gana sudėtingoje situacijoje. Neturime normalios, šildomos salės treniruotėms, jau nekalbant apie bendrą finansų trūkumą.
– Su kokiomis problemomis boksininkai susiduria pereidami iš mėgėjų į profesionalų boksą?
– Manau, sunkiausia priprasti prie raundų skaičiaus, nes profesionaliame bokse jų yra gerokai daugiau – pradedant keturiais, baigiant dvylika. Kai visą gyvenimą kovoji tris, ar kaip anksčiau – du raundus, priprasti prie dvylikos raundų nėra taip paprasta. Kartais atrodo, kad neįmanoma boksuotis dvylikos raundų, bet profesionalai atlaiko būtent tokius krūvius. Profesionalų pasiruošimas daug sunkesnis. Mes taip pat daug dirbame, bet profesionalai, manau, fiziškai dar stipresni. Reikia tam pasiruošti.
Nežinau, kada tai gali įvykti, bet tikiuosi, kad vieną dieną pereisiu į profesionalų boksą.
– Vyrauja nuomonė, kad mėgėjų boksas pastaruoju metu prarado savo žavesį, nes virto labiau taškų rinkimo varžybomis, o ne tikru boksu. Ką apie tai manai?
– Iš dalies tai tiesa, bet reikia suprasti, kad tai mėgėjų boksas. Buvo bandyta priartinti jį prie profesionalų. Pradėta skaičiuoti tik stiprius smūgius, bet tada boksas tapo nepanašus į boksą. Sportininkai pakeldavo rankas, kad nepraleistų smūgių ir stumdė vienas kitą. Jokio mušimo. Praėjusiame pasaulio čempionate vėl pakeitė taškų skaičiavimo sistemą. Ėmė skaičiuoti daugiau taškų ir boksas tapo gražesnis. Atsirado daugiau akcentuotų smūgių ir nokdaudnų, netgi nokautų. Grįžo noras daugiau atakuoti, boksas tapo įvairesnis.
– Ar gali palyginti bokso populiarumą Lietuvoje dabar ir tuomet, kai pradėjai sportuoti?
– Kai pradėjau sportuoti, populiarumas buvo didensis, salės buvo pilnos boksininkų. Atsimenu pirmą Algirdo Šociko turnyrą, kurį stebėjau būdamas 13 metų. Kauno halė buvo pilna žmonių. Tai buvo kažkas tokio! Po to viskas sėdo, sėdo, sėdo... Sumažėjo boksininkų. Kita vertus, pastaruoju metu vėl jaučiamas pakilimas. Boksas dar gyvuoja, ir praėjusių metų Lietuvos čempionatas tai irodė. Žmonių į finalus buvo atėję daug, palaikymas buvo didelis. Gal tai reiškia, kad situacija tik gerės? Matau ir daugiau vaikų, ateinančių į bokso treniruotes. Reiškia, boksas vis dar įdomus.
– Dėl kokių priežasčių tas nuosmukis buvo?
– Manau, dėl finansinių problemų. Kol esi jaunas, boksuojiesi, gyveni pas tėvus, gauni stipendiją, kurios užtenka. Kai ateina tas amžius, kai reikia šeima išlaikyti, stipendijos neužtenka, imi ieškoti darbo. O tada jau nelieka laiko treniruotėms. Tokie žemiški dalykai, manau, labai skaudžiai atsiliepė boksui.
– Jauti, kad pasiekei karjeros piką, ar vis dėlto pasaulio čempionato bronza nėra aukščiausia riba, kurią mėgėjų bokse gali pasiekti?
– Galvoju, kad dar nepasiekiau. Galbūt Londono olimpiadoje tą piką pasieksiu, o galbūt ir vėliau. Mėgėjų bokse branda pasiekiama sulaukus 26-27 metų, tad mano forma gali būti dar geresnė nei 2011-aisiais. Sieksiu to.
