„Mano treneris Dmitrijus Aleksandrovas man sakė, kad užlipęs ant tatamio turi jausti lyg čia tavo žemė ir tu esi šeimininkas“, – sakė V.Gudauskas.
Taip karatė meistras ir padarė. Jis Europos čempionato aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje varžovus įveikė nokautais.
Kaip pasakojo sportininkas, jo tikslas visada buvo iškovoti aukso medalį suaugusiųjų varžybose. Jaunių ir jaunimo klasėje Europos čempionu jis jau buvo, tačiau tai negarantuoja teisės vadintis tikru čempionu. Triumfas tarp suaugusiųjų pagaliau išpildė seną svajonę.
Nenoriu girtis, tačiau žiūrėdamas vaizdo įrašus mačiau, kad atlikau veiksmus, kuriuos net ne visada pavykdavo atlikti per treniruotes.
– Kas pirmasis jus po finalo pavadino čempionu?
– Niekas nepavadino. Priėjau prie federacijos garbės prezidento ir rinktinės vadovo Romo Vitkausko ir paklausiau, ar galų gale galiu save vadinti Europos čempionu. Sakė, kad galiu.
Šiose varžybose savimi nelabai tikėjau, tačiau tikėjo kiti. Pirmą kartą kovojau ne dėl savanaudiškų paskatų, o ir dėl kitų. Turiu savo mokinius, norėjau jų nenuvilti, būti pavyzdžiu, kad jie galėtų manimi didžiuotis. Nenorėjau grįžęs teisintis, kodėl buvau antras ar trečias. Dabar grįžau kaip čempionas ir nieko niekam nereikia pasakoti ar teisintis – nėra ką pridurti. Galiu tylėti ir džiaugtis.
– Prieš varžovus Europos pirmenybėse pasiekėte net kelis nokautus dar pirmuose raunduose. Čia toks jūsų stilius?
– Tik Mindaugas Povilionis ir Orestas Procas sugebėdavo aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje, pusfinalyje laimėti nokautais. Man jie buvo pavyzdžiai, niekada negalvojau jiems prilygti universalumu ar aštrumu.
Pasikartosiu, ką sakiau. Nors treneris nesutiko su mano žodžiais, bet aš manau, kad tai buvo mano diena. Kažkur pasisekė, kažkur sugebėjau tinkamu metu smūgiuoti į tinkamą vietą, manimi visi labai tikėjo, buvau geros formos.
Išėjęs ant tatamio kovoti kiekvieną kartą, net ir finale, varžovo akyse pastebėdavau, kad jis savimi pasitiki kur kas mažiau, mačiau net baimę. Nors nesu mėgėjas žiūrėti į akis, tačiau tai pastebėdavau per akimirką.
Tai man buvo stimulas judėti pirmyn. Aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje pelnyti nokautai buvo dėl mano didesnės motyvacijos nei varžovų.
– Sakote, kad tinkamu metu smūgiavote į tinkamą vietą. Galbūt tai tiesiog įrodo pasiektą tam tikrą meistriškumą?
– Negaliu ginčytis, galbūt esu apdovanotas ir talentu, kaip mano brolis (Valdemaro brolis Darius yra dukart Europos čempionas – aut. past.).
Nenorėjau grįžęs teisintis, kodėl buvau antras ar trečias. Dabar grįžau kaip čempionas ir nieko niekam nereikia pasakoti ar teisintis – nėra ką pridurti.
– Turite tikslą aplenkti brolį?
– Anksčiau tokį tikslą turėjau, bet dabar nemanau, kad daugkartinio Europos čempiono titulas yra pats svarbiausias veiksnys. Manau, kad aš su juo jau susilyginau, nes niekas žmogaus nevadina dukart ar triskart Europos čempionu – tu tiesiog esi Europos čempionas.
Kad pasiekčiau daugiau, reikia užimti geresnę vietą pasaulio čempionate – jo geriausia vieta buvo šeštoji. Galbūt man ir pavyks pasirodyti geriau.
– Jums svarbu ne medalių ar taurių skaičius, o pats pasiekimas?
– Mano tikslas visada buvo tapti čempionu suaugusiųjų klasėje – pagaliau tai įgyvendinau. Jau esu Europos čempionas, tikiuosi, kad tapsiu ir Lietuvos čempionu.
– Motyvacijos trūkumo dabar nebus?
– Man jos trūko ir prieš šį čempionatą. Po Lietuvos čempionato dabartinis treneris Dmitrijus Aleksandrovas man sakė, kad užlipęs ant tatamio turi jausti lyg čia tavo žemė ir tu esi šeimininkas.
Europos čempionato pirmoje kovoje tik palietęs tatamį su kairės kojos pirštukais jaučiau, kad kažkas ne taip. Dar niekada gyvenime taip nebuvau jautęsis. Pirmą kovą laimėjau nokautu, nebuvau nei traumuotas, nei pavargęs ir supratau, kad kažkas šiandien kitaip, kažkas gerai.
Išėjęs ant tatamio kovoti kiekvieną kartą, net ir finale, varžovo akyse pastebėdavau, kad jis savimi pasitiki kur kas mažiau, mačiau net baimę.
– Ar brolis jums turėjo daug įtakos karjeros pradžioje?
– Taip, pradėjau karatė lankyti pas brolį ir pirmus kelerius metus jis daug prisidėjo. Iš pradžių galvojau lankyti krepšinį, tačiau pradėjau sportuoti karatė. O ką aš pradedu – tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime – visada užbaigiu. Net jeigu man nepatinka – pabaigiu. Net serialą, kuris man nepatinka, visada pabaigiu žiūrėti.
– Kokios yra jūsų stipriosios pusės ant tatamio?
– Pasikartosiu, kad Europos čempionate buvau visai kitas kovotojas. Visada kovodavau ištverme, ja labai pasikliaudavau. Šįkart buvo labai aštrūs smūgiai, platus technikos arsenalas, atrodė, kad čia ne Valdemaras kovoja.
Nenoriu girtis, tačiau žiūrėdamas vaizdo įrašus mačiau, kad atlikau veiksmus, kuriuos net ne visada pavykdavo atlikti per treniruotes. Tie nokautai man atnešė labai daug džiaugsmo.
Galėčiau išskirti savo charakterį, smūgių aštrumą ir universalumą. Visada dirbdavau ugdydamas ištvermę, tačiau šįkart man jos neprireikė. Visas kovas laimėjau per pagrindinį laiką.
– Buvo čempionatų, kai buvo ne jūsų diena?
– Taip, pavyzdžiui 2015 metų Lietuvos čempionatas. Buvo visai ne mano diena, kolegos ir draugai sakė, kad buvau ne savimi. Jau pirmoje kovoje labai pavargau, gavau ir traumų, sunkiai laimėjau. Antroje kovoje buvo tas pats, pergalės tik po pratęsimų ir svėrimų.
O ką aš pradedu – tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime – visada užbaigiu. Net jeigu man nepatinka – pabaigiu.
Į finalą išėjau su 19 metų labai perspektyviu jaunuoliu Juru Sokolovu ir finale per pagrindinį laiką buvo užfiksuotos lygiosios. Pratęsimo metu jis mane tiesiog sudaužė.
– Galime sakyti, kad esate lyg Molotovo kokteilis – galite imti ir sprogti?
– Tikrai taip. Nesu kaip fenomenas iš Bulgarijos Valerijus Dmitrovas, kuris nuolat laimi. Per artimiausias varžybas bus matyti, ar vėl bus gera diena. Ne vienas sportininkas yra sakęs, kad varžybose labai priklauso, tavo ar ne tavo diena.
– Pernai teko padirbėti su Jeanu-Claude'u Van Damme'u. Kokį įspūdį paliko?
– Milžinišką – tai tikras sporto meistras. Jis labai daug išmano apie tampymo, kovos pritaikymo techniką. Likau tikrai sužavėtas. Jis galėtų būti puikus treneris, ne kiokušin karatė, bet kovinio sporto.
