Netikėta pažintis Varšuvoje
Jo ten neturėjo būti.
Dabar 25 metų E.Sečinskis yra viską griaunanti jėga karatė pasaulyje, jau dvejus metus galintis didžiuotis planetos čempiono titulu ir medaliais Europos pirmenybėse.
Bet 2015 metais jis nepateko į Lietuvos rinktinę ir į Europos pirmenybes Varšuvoje sugalvojo nukeliauti kaip žiūrovas.
E.Sečinskis nepažinojo Gerdos Pekarskaitės, trejais metais jaunesnės karatė kovotojos, bet tai nebuvo keista – ji tuo metu su tėvais gyveno Švedijoje, o Lenkijos sostinėje varžėsi skandinavų šalies komandos sudėtyje.
Po varžybų tradiciniame uždarymo renginyje, kuriame įprastai karatė jau nebebūna svarbiausia pokalbių tema, E.Sečinskis sutiko savo gerą bičiulį kovotoją iš Švedijos. Lietuvis buvo gerokai aptalžęs švedą ant tatamio, bet draugystei tai nė kiek netrukdė.
„Kovos įkarštyje jis atrodo labai malonus ir draugiškas. Pirmiausia, tai mane ir sužavėjo: mušdamas kitus jis paskui iš jų gauna dovanų draugystę. Šis bruožas mane ir pakerėjo“, – pasakojo G.Pekarskytė, tada priėjusi prie besikalbančių vyrų.
Mušdamas kitus jis paskui iš jų gauna dovanų draugystę
Ji Edgardą buvo įsiminusi varžybose anksčiau, bet pats E.Sečinskis tautietės nepažinojo.
Iš pradžių jis net nesuprato, kad tai yra lietuvė.
„Vėliau ji pasakė, kad žinojo mane, o man tuo metu buvo toks: „Vau!“, – pažintimi su Švedijai atstovavusia lietuve stebėjosi E.Sečinskis.
Per varžybas moka padėti vienas kitam
Iki 2015 metų jų keliai per pratybas nebuvo susidūrę, nes E.Sečinskis augo Vilniuje, kur iš pradžių jis lankė kitas sporto šakas – pati pirmoji pažintis su karate buvo trumpa.
Būdamas septynerių metų per nekontaktinio karatė treniruotę jis stipriai užvažiavo kitam vaikiui per šonkaulius ir pats buvo pasitraukęs iš kovos menų iki pat dvylikos metų.
Lankęs futbolą, krepšinį ir šachmatus, E.Sečinskis sugrįžo į karatė, tik jau pilno kontakto ir tapo vienu geriausių kiokušin kovotojų 85-95 kg kategorijoje ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – 2015 metais taip vadinamoje karatė olimpiadoje, kurioje kovojama be svorio kategorijų, užėmė septintą vietą.
„Karatė kiekvienas savaip unikalus, vis kitoks varžybose. Kaskart reikia ruoštis kitaip – ir pačiam, ir prieš varžovą, – tai, kas jį labiausiai žavi karatė planetoje, apibūdino E.Sečinskis. – Dar ir atmosfera – tai ne šiaip sau sporto klubas – tai būdas pajausti vidinę ramybę.“
G.Pekarskaitė 2010 metais kartu su tėvais iškeliavo į Švediją ir sportavo ten.
55-65 kg svorio kategorijoje Švedijoje lygiaverčių partnerių nebuvo daug, kitaip nei Lietuvoje, kur konkurenciją sudarė Europos čempionės Rita Pivoriūnaitė ir Rūta Brazdžionytė.
Sulaukusi 18-os, praėjus pirmiems metams po draugystės per atstumą su E.Sečinskiu, Gerda persikėlė gyventi į Lietuvą dėl meilės ir sportinių perspektyvų.
Nors pratybose jie susitinka nedažnai – nebent per fizinio rengimo pratimus, bendras pomėgis porą dar labiau sutvirtino.
„Dažnai pakalbame apie tai, kad abiem karatė – tai gyvenimo būdas. Domimės, žiūrime varžybas. Jei antroji pusė būtų nesusijusi, vargu ar jai būtų įdomu stebėti į mėlynes, dietas, prieš varžybas kylančią įtampą, – sakė G.Pekarskaitė. – Lengviau, kai kartu išgyveni ir supranti, kai sieki bendro tikslo.
Aišku, yra ir minusų. Kai prieš varžybas abiem įtampa sukyla, kartais gerai pabūti skirtinguose būsto kampuose.“
E.Sečinskis mano, kad kampai jau yra nušlifuoti. „Abu ne pirmą kartą varžybose, vienas kitą puikiai pažįstame, žinome kada pajuokauti, kada nuvesti mintis į šalį, o kada palaikyti vienas kitą. Vienas kitą gerai pažįstame ir jaučiame paramą“, – apie ketverius metus trunkančią draugystę sakė jis.
Europos čempionate – aukščiausios ambicijos
Abu karatė kovotojai panirę į mokslus.
G.Pekarskaitė nuotoliniu būdu studijuoja Švedijos universitete švedų kalbą ir dėsto ją privačiai Vilniuje.
E.Sečinskis sportą derina su darbais ir studijomis – treniruodamas kitus „Saulės ženklo“ klube Vilniuje E.Sečinskis šį mėnesį siekia pabaigti ir sporto industrijos vadybos magistro baigiamąjį darbą Mykolo Romerio universitete.
„Velniškai sunkus laikotarpis. Mokslas ir sportas dabar vienas kitą blaško, bet bandau suderinti. Tikiuosi ir laimėti, ir pabaigti magistro studijas“, – čempioniškų ambicijų prieš Europos čempionatą neslėpė E.Sečinskis.
„Namų sienos turėtų padėti, – vylėsi G.Pekarskaitė. – Jaučiuosi sklandžiai pasirengusi. Aišku, daug lems burtai, bet didžiausias mano tikslas – medalis.“
Siekdami savų tikslų jie seks ir vienas kito kovas.
„Kai pats lipi ant tatamio, baimės nėra, nes pats esi pasirengęs, tiki savimi. O štai žiūrint artimą žmogų kovojant, kartais norisi išbėgti ir trenkti varžovui, kad tik padėčiau Edgardui, – sakė G.Pekarskaitė. – Žinau, kad skamba nelogiškai, bet norisi padėti mylimajam.“
