Stilingasis Henrikas nepraranda noro pašmaikštauti. Į ringą šeštadienio vakarą jis lipa skambant Joe Cockerio dainai „You Can Leave Your Hat On“. Tik nuskambėjus gongui, publika ima palaikyti lietuvį: „Henri, Henri!“. Atsargiai, ramiai, tiksliai ir užtikrintai, – taip kovą pradėjo Henrikas. Taip ją ir užbaigė. Galingas smūgis koja trečiajame raunde į veidą ir graikas krinta. Krinta ir ilgai nesikelia. Henrikas pasidžiaugia ir padėkoja priešininkui.
Išlipęs iš ringo jis papuola į gerbėjų sūkurį. Iš jo išsivaduoja negreit. Basomis žingsniuodamas persirengimo kambario link, jis girdi sveikinimo ir palaikymo šūksnius. Netrukus jo rankose atsiduria dukrytė, su mama, Henriko žmona, nepraleidžianti nė vienos tėčio kovos.
„Pergalę, žinoma, skiriu dukrytei. Emiliukai, sakyk visiems „ačiū“. Tėčiui „bum, bum“ darė?“, – pakliuvęs į žurnalistų rankas, progą pabendrauti su mažąja ištaiko ramus kaip belgas H.Vikšraitis.
Jis prisipažino, kad kova su graiku Andreasu Mavropopoulos buvo įtempta – truko beveik visus tris raundus. Tačiau pasisekė atlikti technišką nokautą, kuris patiko publikai.
„Džiaugiuosi, kad Lietuva liko nenugalėta. Džiaugiuosi, kad atėjusi Emilytė mato tik tėčio pergales“, – šyptelėjo H.Vikšraitis.
Sudėtos dabar žandikaulyje trys titano plokštelės, bet jaučiuosi gerai.
Iš tikro, lietuviai nepralaimėjo prieš priešininkus iš užsienio nė vienos lapkričio 17 dieną vykusios kovos. Pats Henrikas į ringą sugrįžo po itin sudėtingos traumos – žandikaulio lūžio. Paklaustas, ar šeima noriai išleido jį vėl kovoti, jis atsakė, kad šeima visuomet jį palaiko.
„Ir pats nesu toks jau kvailas. Į ringą stengiuosi eiti tik tuomet, kai gerai jaučiuosi, kai esu pasiruošęs. Širdis jau buvo pasiilgusi to. Tikiuosi, kad ir žiūrovai manęs jau buvo pasiilgę. Sudėtos dabar žandikaulyje trys titano plokštelės, bet jaučiuosi gerai. Varžovas nieko blogo nepadarė. Treniruotėse man stipriau kolegos užmeta nei per varžybas“, – pašmaikštavo H.Vikšraitis.
Jis prisipažino jautęs šiokią tokią papildomą baimę prieš šią kovą – saugojo žandikaulį.
„Laikiau ranką aukščiau. Stengiausi laikyti tolimesnę distanciją. Mečiau ne kartą tą koją. Pavyko atlikti paprastą kombinacinį smūgį. Mačiau, kad graikas nuleido ranką žemyn ir buvo „bum“, kaip Emiliukas sako. Daug prakaito dėl to išliejau treniruotėse. Dėl to kentėjo mano dukra, žmona, kad aš vis išeinu į salę, kad nuolat piktas. Bet toks saldus tas pergalės džiaugsmas. Viską atperka. Vis dėlto, aš kovotojas. Ką be to daryčiau?“, – pasidžiaugė H.Vikšraitis.
