Rugpjūčio 10 d. Rio de Žaneiro žaidynės prasideda Londono olimpiados prizininkui Evaldui Petrauskui. Svorio kategorijos iki 64 kg pirmajame etape 24 metų lietuvis kovos su penkeriais metais vyresniu indu Manojumi Kumaru.
Indijos atletui tai irgi antroji olimpiada – Londone jis pateko į svorio kategorijos iki 64 kg aštuntfinalį. E.Petrauskas prieš ketverius metus olimpinę bronzą iškovojo svorio kategorijoje iki 60 kg.
„Su juo nesu boksavęsis, bet mačiau, kaip jis kovoja. Kaip ir dauguma mano varžovų, jis aukštesnis, jo rankos ilgesnės. Kažkokio išskirtinumo nėra. Bet olimpinėse žaidynėse visi boksininkai yra aukšto lygio“, – teigė E.Petrauskas.
Sportininkui pritarė ir jo treneris Vladimiras Bajevas: „Čia visi lygūs. Todėl ištraukus burtus negali sakyti, geri varžovai ar prasti. Reikia kovoti iš visų jėgų, kito kelio nėra. Nes visas tas ketverių metų darbas rengiantis olimpinėms žaidynėms turi pasiteisinti. Ypač sunkūs buvo pastarieji dveji metai, kai vyko olimpinė atranka. Krūvis buvo milžiniškas, nes, atsiradus profesionalų lygoms, teko kovoti ir mėgėjų, ir profesionalų ringe.“
Mėgėjų ir profesionalų bokso skirtumai vertė nuolat keisti treniruočių metodus. „Profesionalų varžybose vyksta šeši arba aštuoni raundai, mėgėjų – tik trys. Todėl reikia visiškai kitokio pasirengimo. Profesionalų kovose reikia daugiau ištvermės, gali neskubėti penkis raundus ir viską išspręsti šeštame. O olimpinėse varžybose viską lemia greitis“, – paaiškino V.Bajevas.
E.Petrauskas – jau antras Lietuvos boksininkas, kopsiantis į Rio de Žaneiro olimpinį ringą. Svorio kategorijoje iki 69 kg pirmą kovą jau laimėjo Eimantas Stanionis, palaužęs kiną Wei Liu.
Teisėjavimas visą laiką į didesnių šalių pusę pakrypsta. O mums, mažytėms šalims, reikia kovoti, reikia parodyti, kad laimime, ir ne bet kaip, o įžūliai, ne vienu kitu tašku.
– Evaldai, koks tavo pirmos kovos planas?, – paklausėme E.Petrausko.
– Planas – kuo stipriau kovoti. Dabar teisėjavimas kitoks, už tikslius smūgius negauni taškų, teisėjai sprendžia, kas gražiau, geriau boksuojasi. Turi būti pranašesnis.
– Prieš ketverius metus Londone debiutavai olimpinėse žaidynėse. Dabar tai jau antra tavo olimpiada. Ar yra skirtumas?
– Yra. Tada buvau jaunas, visai kitoks mąstymas buvo. Olimpiada atrodė paprastos varžybos. Patekau, nes turėjau patekti. O dabar vietą olimpiadoje reikėjo labai sunkiai išsikovoti, labai daug vargau, kankino traumos.
– Londone, sakykime tiesiai šviesiai, buvai nuteisėjautas pusfinalyje. Sklinda kalbos, kad ir Rio de Žaneire gali būti panašių dalykų. Ką apie tai manai?
– Nuteisėjautas, nenuteisėjautas. Čia kiti sprendžia, aš negaliu taip sakyti. Pralaimėjau, tai pralaimėjau. Reikia akivaizdžiai laimėti. O kai vyksta apylygė kova, tai teisėjai ir nusprendžia. Teisėjavimas visą laiką į didesnių šalių pusę pakrypsta. O mums, mažytėms šalims, reikia kovoti, reikia parodyti, kad laimime, ir ne bet kaip, o įžūliai, ne vienu kitu tašku.
Kas randa, kas neranda, aš tai visąlaik randu sau pavalgyti, man visiškai pakanka.
– Tai galima tikėtis fejerverkų?
– Visko galima tikėtis. Aš stengsiuosi daryti viską, ką mes su treneriu suplanavę, kam ruošėmės. Stengsiuosi įgyvendinti visus trenerio lūkesčius, savo lūkesčius.
– Ar daug svorio reikėjo mesti prieš svėrimą?
– Visada reikia kovoti su svoriu, vieną kitą kilogramą numesti.
– Treneris minėjo, kad olimpiniame kaimelyje pakankamai menkas maisto pasirinkimas.
– Kas randa, kas neranda, aš tai visąlaik randu sau pavalgyti, man visiškai pakanka. Vaisiai labai skanūs, nežinau net kaip vadinasi, įdomūs labai.
