Belgrade vykusiame Senojo žemyno bokso čempionate A.Starovoitova pateko į pusfinalį, tačiau jame nusprendė nekovoti su Rusijos boksininke Nune Asatriana.
Bronzą Lietuvos atstovė užsitikrino dar ketvirtfinalyje, kai be didesnio vargo 5-0 (29:28, 29:28, 29:28, 30:27, 29:28) įveikė ispanę Sheilą Martinez Perez.
Prieš tai aštuntfinalyje A.Starovoitova taip pat 5-0 (30:27, 30:27, 29:28, 30:27, 30:27) sumušė kroatę Deą Bolancą.
Siekdama išreikšti palaikymą Ukrainai 31-erių lietuvė ne tik nelipo į ringą kovai prieš rusę, bet ir atsisakė dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje.
Nune Asatrian iš Timaševsko turėjo būti Lietuvos boksininkės varžovė. Ši rusė turi kontraktą su šalies armija, priklauso CSKA klubui.
A.Starovoitova Europos čempionato bronzine prizininke tapo antrą kartą karjeroje – prieš tai medalį ji buvo užsikabinusi 2022-aisiais.
Lietuvos bokso rinktinės treneris Vidas Bružas pasakojo, jog sprendimas nesikauti su šalių agresorių atstovais buvo priimtas dar prieš turnyrą.
„Iš pačių sportininkų toks pasiūlymas išėjo. Žinojome, kad, jei burtai taip lems – su rusais ir baltarusiais nesiboksuosime“, – teigė treneris.
V.Bružas pasakojo pernelyg aštrių reakcijų iš tarptautinės bendruomenės dėl šio sprendimo nesulaukęs.
„Aišku, jiems nepatinka tokie dalykai, bet kažkaip nereagavo, neeskalavo, – patikino V.Bružas. – Nusistatymo nebuvo, nesimatė. Chaoso jie nenorėjo ir, kad to nebūtų, jie tyliai ir ramiai priėmė tokį mūsų sprendimą.“
Anksčiau identišku sprendimu nesikauti su ruse pagarsėjo ir kita Lietuvos boksininkė Gabrielė Stonkutė. Šįkart 23-ejų sportininkei Europos čempionatas nesusiklostė – ji krito ketvirtfinalyje prieš Serbijos atstovę, o treneris V.Bružas drąsiai tokį teisėjų sprendimą vadino „pavogta pergale“.
„Dėl Anos pergalės visi labai džiaugiamės, labai palaikėme, – pasakojo G.Stonkutė. – Tą pačią dieną abi boksavomės, žiūrėjau jos kovą, nervinausi labiau nei prieš savo kovą. Mes važiavome žinodami, kad dalyvaujame, tačiau nesiboksuojame su rusais ir baltarusiais. Sprendimas buvo priimtas anksčiau. Niekas nesikeitė, niekas neprieštaravo.“
Oro uoste nusileidusi bronzinė Europos čempionato prizininkė A.Starovoitova sulaukė gausybės sveikinimų, o vėliau pasidalino mintimis su žiniasklaida.
– Tai antras jūsų Europos čempionato medalis. Ar šis yra kitoks nei ankstesnis?
– Skiriasi. Pirmas ir vizualiai buvo gražesnis, su deimančiuku. Na, moterims deimantai patinka. Šis medalis įsimintinesnis, nes daug buvo pasiruošimo, dalyvavo šiame Europos čempionate rusai ir baltarusiai. Patys žinote, mes žinome, aš žinau – mes važiavome nusprendę, jog nesiboksuosime su agresorių šalių atstovais. Buvo Europos atrankos turnyras ir visi nusprendėme su treneriu, kad važiuojame, bet tikrai nesiboksuojame.
Aš pati pasisiūliau nelipti ant pakylos. Ne ta emocinė būsena, ne tas laikas, kai vyksta karas. Aš, mes, visa Lietuva, bokso bendruomenė taip nusprendėme. Nereikia tuo didžiuotis, tiesiog palaikome Ukrainą, nes vyksta negeri dalykai. Emocijų labai daug. Manau, kad padarėme tai, ką turėjome. Čia mažiausia, ką iš savo pusės galime padaryti – parodyti taip, kad palaikome Ukrainą.
– Ar nesulaukėte neigiamų reakcijų iš rusų sportininkų, o galbūt buvo atvirkštinės reakcijos iš Ukrainos atstovų?
– Man kažkaip vienodai. Aš buvau su superine komanda, mano emocijos buvo visai kitur. Gavau milžinišką palaikymą, tačiau apie tai negalvojau. Mintys buvo bokse, aš nuėjau iki medalio. Pasakysiu taip: ar tai būtų buvusi pirma kova, ar finalinė, ar kaip dabar – bet kokiu atveju nebūčiau ėjusi kovoti. Ar be medalio, ar su juo kalbėčiau taip pat. Daug kas dabar rašys – tegul rašo ką nori. Svarbu, kad medalis ant mano kaklo ir esu su gera komanda.
– Ana, jus rinktinė yra išsirinkusi simboline komandos kapitone. Jūs vienintelė grįžtate su medaliu, lyg turėjote ir papildomą pareigą atlikti.
– Žinote, kaip buvo? Pasakė, kad kapitonė turi parodyti pavyzdį arba bus nušalinta (šypsosi). Stengiausi!
– Dvi kovos šiame Europos čempionate, tačiau veikiausiai antroji buvo ypatingesnė, nes vyko prieš ispanę, kuriai nusileidote atrankoje. Kiek buvo saldus revanšas?
– Pirma kova visad sunkiausia. Kai ėjau kovoti su kroate, buvo sunku įveikti save ir atsipalaiduoti kovos metu. Tačiau antra kova buvo sunkesnė, nes tai buvo revanšas. Mačiau, kad priešininkė žiūri, prieš kovą mane nuteikia. Atidirbome pagal planą, kalbėjome su treneriu, kad viskas yra mūsų galvose. Pabuvau su savimi, su savo mintimis, nusiteikiau. Ir kažkuriuo metu pajaučiau, kad aš laimiu, tuomet dar labiau atsipalaidavau, mačiau, kad priešininkė jau leidžias, leidžias...
– Medalis yra ne tik apdovanojimas šiame čempionate, bet kartu ir bilietas iš Lietuvos į Tailandą, teks vykti dar į vieną pasaulio olimpinės atrankos turnyrą. Ar tai pridėjo pasitikėjimo savimi, kad ir pačiai, ir kitiems rinktinės nariams visgi pavyks pasiimti kelialapį į Paryžių?
– Medalis duoda ir pasitikėjimo, ir atsakomybės. Dabar važiavau atgal ir galvoju: „Ana, tu juk dirbi trenere, dabar reikės su darbu galvoti, vaikai, kaip čia kas...“ Daug atsakomybės. Esu patenkinta, kad turiu sąlygas išvykti, gavau dar vieną šansą vykti į pasaulinį atrankos turnyrą. Metai tik skaičius – pasakysiu taip. Boksuokitės ir mylėkite boksą. Linkiu ne tik sau, bet ir komanda labiau tikėti savimi, atsipalaiduoti kovos metu. Mes labai norime laimėti, tačiau tuo pat metu pamirštame, kaip gerai galime boksuotis.
– Po sprendimo nesikauti su ruse sureagavo ir Lietuvos prezidentas. Kokia buvo jūsų reakcija?
– Pasakysiu atvirai – to net nemačiau. Atsiribojau, norėjau pailsėti, žinojau, kad gal daug bus rašančių, skambinančių. Man brolis atsiuntė nuotrauką. Faina, malonu. Bet tik tiek. Aš myliu boksą, darau, ką myliu, moku ir mėgstu. Nuo to niekas nesikeičia, bet malonu.
– Nedalyvavote apdovanojimų ceremonijoje. Kaip galiausiai buvo įteiktas medalis?
– Kiek žinau, medaliai turėjo būti pagaminti 26 dieną, bet vėliau susitarė, kad man įteiks jį anksčiau. Įteikė, užkabino, paspaudė ranką. Labai džiaugiuosi. Tai buvo geriau nei stovėti ant pakylos. Tikrai. Malonumas didžiulis. Bet kokiu atveju ten manęs nebūtų buvę. Laimė viduje didesnė, kai supranti, kad atidavei visą savo širdį. Negalvojau, kas būtų, jei būtų – pirma, antra vieta. Nesvarbu. Aš laiminga, kad esu trečia.
– Nebuvo reakcijų iš tarptautinės organizacijos? Vis dėlto jie patys leidžia dalyvauti varžybose šalių agresorių atstovams, o štai yra lietuvė, kuri principingai atsisako.
– Ne, ne. O kas gali boksininką įkalbėti? Pasakė „ne“ ir šventa.
– Rusė, prieš kurią atsisakėte kovoti, priklauso ir karinėms struktūroms, CSKA klubui. Yra pačios galvoje atsakymas, kodėl šiame sporto pasaulyje tokiems sportininkams atsiranda vietos tarptautinėje arenoje?
– Tikrai? Net nežinojau to. Nežinau net ką atsakyti... Tikrai nežinau. Bet čia mažiausiai, ką mes galėjome padaryti. O ką kas galvoja – ir taip visi galvos. Visi kalba mums už nugaros. Tai reiškia, kad esame priekyje.
