Iš Europos ir pasaulio čempionatų Lietuvos imtynininkai šiemet parsivežė šešis medalius.
Pasaulio graikų-romėnų čempionate bronzos medalį iškovojo Edgaras Venckaitis (svorio kategorija iki 66 kg), pasaulio jaunimo graikų-romėnų čempionate sidabro medaliu džiaugėsi Mantas Knystautas (iki 120 kg), bronzos – Danutė Domikaitytė (iki 67 kg). M. Knystautas antras buvo ir Europos jaunimo čempionate, sidabro medalį čia taip pat iškovojo ir Kristupas Šleiva (iki 55 kg). Prie šios „klasikų“ draugijos prisišliejo vienas laisvųjų imtynių atstovas – Europos jaunių čempionate trečiąją vietą užėmė Laurynas Damidavičius (iki 85 kg).
Itin sėkmingai Lietuvos graikų-romėnų imtynininkai dalyvavo pasaulio kariškių čempionate, kur iškovojo net keturis medalius. Ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio lipo Aleksandras Kazakevičius (iki 80 kg) ir Mindaugas Mizgaitis (iki 130 kg), bronzos apdovanojimai įteikti Valdemarui Venckaičiui (iki 75 kg) ir Laimučiui Adomaičiui (iki 85 kg).
Vienas svarbiausių mano darbų buvo sutvarkyti finansus. Visos lėšos dabar nukreiptos į sportą, keliones, stovyklas, apkarpytos išlaidos. Su sportininkais į keliones važiavo tik treneriai – jokių vadovų.
Sezoną imtynininkai baigė trankiai – pasaulio čempionato medalis, dar keturi medaliai, iškovoti pasaulio kariškių čempionate. Koks buvo šis sezonas imtynininkams apskritai? – paklausėme V. Mizgaičio.
Neskaitant pasaulio kariškių čempionato, visų amžiaus grupių pasaulio ir Europos čempionatuose šiemet iškovoti šeši medaliai. Tai labai sėkmingi metai – ne visada tokie būna. Bet svarbiausia yra olimpinės žaidynės, ten link ir einame – po truputį auga sportininkų lygis, šiemet atsiskleidė E. Venckaitis, per kariškių čempionatą ir jo brolis Valdemaras parodė, kad dar turi parako. Viskas prieš akis.
– Kyla mūsų sportininkų lygis, o gal kitos šalys ilsisi prieš kitąmet prasidėsiančią olimpinę atranką?
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir visi bus teisūs. Bet gal tik kelios Azijos šalys gali leisti sau tokius eksperimentus – Kinija, Japonija, Korėja. O kiti ką turi, tą turi – nieko nauja. Paprasčiausiai sistemingas darbas po truputį atveda į pergales.
– Iš kariškių čempionato grįžote net su keturiais medaliais. Gal šio čempionato lygis žemesnis?
– Kaip gali būti žemesnis, jeigu, pavyzdžiui, sunkiasvorių kategorijoje trečiąją vietą užėmė šių metų pasaulio čempionato prizininkas ir Londono olimpinių žaidynių vicečempionas. Kai kurie mūsų sportininkai buvo nepatenkinti pasirodymu pasaulio čempionate – grįžome su vienu medaliu, nors visada važiuojame tikėdamiesi kelių. Kam nepasisekė pasaulio čempionate, atsigriebė kariškių čempionate. Imtynės susideda iš labai daug veiksnių – ir teisėjavimas, ir burtai, ir kiti dalykai. Nuo Pekino olimpinių žaidynių turime komandą – 4–5 žmonės gali kovoti dėl medalių, o kaip pasiseka, taip pasiseka. Jeigu vienas važiuos, tai beveik 100 proc. tikimybė, kad liks be medalio. Šįkart pasaulio čempionate laimėjo E. Venckaitis – kas galėjo pagalvoti, kad azerbaidžanietis pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas, išeis ir per 17 sek. pralaimės E. Venckaičiui? O E. Venckaitis tam buvo pasiruošęs ir laimėjo. Niekas niekur nesusilpnėjo – visų lygis po truputį kyla ir mūsų taip pat. Džiaugiuosi, kad spėjame koja kojon.
– Nemažai medalių parvežė jaunimas.
– D. Domikaitytės medalis buvo planuotas – būtinai turėjo parvežti. O apskritai pasaulio čempionate planavome iškovoti tris medalius, bet Europos čempionato prizininkas K. Šleiva į pasaulio čempionatą nevažiavo – su svoriu buvo problemų, nenorėjome kankinti. Nepasisekė praėjusių metų pasaulio ir Europos čempionatų prizininkui Romui Fridrikui, kuris iš pasaulio čempionato grįžo be medalio. Tad, vieną vertus, rezultatais esu patenkintas, bet visada norisi daugiau. Ir tam buvo galimybių. Nepasisekė. Kitąkart pasiseks.
Kol kas viskas einasi taip, kaip turi būti, kaip bus toliau, matysime. Mūsų sporto šaka specifinė. Jaunus žmones išlaikyti labai sunku – jie jaučiasi nereikalingi, sunku finansiškai. Imtynininkui reikia ir 8–10 metų, kol pasiekia rezultatų. Visus tuos metus jis turi dirbti nuo ryto iki vakaro, kai kurie turi ir šeimas, reikia jas išlaikyti, reikia mokytis. Iš tikrųjų mūsų rezultatai turėtų būti prastesni. Bet mes bandome laikytis, labai daug yra entuziastų, nors tas entuziazmas gali ir baigtis. Tokios tad bėdos.
– Prie graikų-romėnų imtynininkų pergalių jau pripratome. Kada pradės džiuginti pergalėmis laisvųjų imtynių atstovai?
– Juda ir jie, kiek gali būti nuošalyje? Šiemet jaunas vaikinukas L. Damidavičius iš Vilkaviškio užėmė trečiąją vietą Europos jaunių čempionate. Kalbėjomės su treneriais, bandysime jį išsaugoti ir ant tos bangos gal ir „laisvūnai“ atsistos. Dar keli vaikinukai yra, galintys sėkmingai startuoti, manau, kad jie neprapuls, užaugs. Tik viskam reikia laiko ir trupučio dėmesio bei pagalbos.
– Kitais metais prasideda atranka į olimpines žaidynes...
– Atranka vyks pasaulio čempionato ir dar kelių turnyrų metu. Iš viso į žaidynes vyks tik apie 20 kiekvienos svorio kategorijos imtynininkų. Vienoje svorio kategorijoje šaliai gali atstovauti tik vienas sportininkas. Pavyzdžiui, L. Adomaitis ir A. Kazakevičius kovoja toje pačioje olimpinėje svorio kategorijoje, tad vienas jų žaidynėse turės nedalyvauti, nors abu gali pretenduoti į aukštas vietas. Todėl vien jau patekimas į žaidynes mums yra rezultatas. Štai praėjusį kartą Mindaugas Ežerskis buvo antras Europoje, tačiau į olimpines žaidynes nepateko. Atranka baisi.
Iš viso galvojame apie penkias vietas žaidynėse, o jeigu Dievas duos, gal ir 6–7.
Pasaulio čempionatas vyks JAV. Kitais metais jame dalyvaus ir D. Domikaitytė. Planuojame, kad vyks graikų-romėnų imtynininkai, ir bandysime iki kitų metų rudens paruošti vieną laisvųjų imtynių atstovą, galintį pretenduoti į žaidynes. Iš viso galvojame apie penkias vietas žaidynėse, o jeigu Dievas duos, gal ir 6–7... Bet paprastai būna taip: reikia, kad atrankoje dalyvautų septyni imtynininkai, tada keturi pateks...
– Šiemet pasikeitė ir imtynių taisyklės.
– Pasikeitė taisyklių traktavimas, imtynes bandoma padaryti intensyvesnes. Bet sportininkai prie pakeitimų labai greitai pripranta. Varžybose svarbu rezultatas, bet norisi, kad būtų ir gražu, kad cirko elementų būtų, bet jie paprastai neprigyja. Iš esmės niekas nepasikeitė, intensyvumo gal ir daugiau. Bet atsirado daugiau teisėjavimo problemų – daug subjektyvių dalykų. Ir mes nuo to nukentėjome. Gal dar bus bandoma keisti ką nors iki olimpinių žaidynių.
Svorio kategorijų pakoregavimas reikšmės neturi – žinojome, kad taip bus. Gaila, tik kad L. Adomaitis ir A. Kazakevičius į vieną kategoriją pateko. Matysime, gal A. Kazakevičius numes svorio, jeigu nelabai daug reikės, tada dar vieną kategoriją įtrauksime. Jeigu neišeis, šie sportininkai konkuruos vienoje kategorijoje.
Lygis aukštas, juokų negalime krėsti, reikia labai daug atiduoti.
– Ar imtynes padeda populiarinti tokie renginiai, kaip A. Kazakevičiaus dalyvavimas šou projekte?
– Neturime tiek laiko, kad galėtume atitrūkti nuo juodo kasdienio darbo. Aleksandras dirbo, šaunuolis, bet televizijos projektas jį išmušė iš vėžių. Imtynininkai turi ieškoti partnerių, nes kovodami tarpusavy niekada netobulės – reikia išvažiuoti, reikia, kad pas mus atvažiuotų.
O A. Kazakevičius tuo metu negalėjo niekur išvažiuoti, susidarė gana ilgas laiko tarpas, jis sustojo. Pasaulio čempionate Aleksandras neblogai pasirodė, bet tikrai galėjo laimėti ir mes tikėjomės, kad medalis bus. Tokie dalykai lyg padeda, bet ir išmuša iš pusiausvyros. Nebent baigus sportuoti galima dalyvauti tokiuose projektuose. Mūsų sporto specifika tokia, kad reikia triskart per dieną ir dešimt metų iš eilės treniruotis, o jeigu grafiką sulaužai – dar prisideda. Lygis aukštas, juokų negalime krėsti, reikia labai daug atiduoti.
– Ne visi metai, kai sėdite LIF prezidento kėdėje. Kokia ji?
– Nelabai minkšta. Darbų ir savų užtenka. Aš toks kompromisinis prezidentas: nenorėjome, kad į valdžią ateitų populistai, tad su savo autoritetu ir svoriu pabandžiau aš. Pats ilgai neplanuoju būti, mano planai trumpi – kad visi susidraugautų ir surėmę pečius toliau dirbtų. Turi būti geras generalinis sekretorius, o prezidentais gali visi būti.
Vienas svarbiausių mano darbų buvo sutvarkyti finansus. Visos lėšos dabar nukreiptos į sportą, keliones, stovyklas, apkarpytos išlaidos. Su sportininkais į keliones važiavo tik treneriai – jokių vadovų. Jeigu vadovas nori kur nors važiuoti, tai turi daryti už savo pinigus. Visi labai dirbo, palaikė mane ir, manau, išgyvensime.
– Jūs pats dar einate imtynių?
– Jau nebe. Krepšinį žaidžiu.
