„King of the Cage“ (KOTC) pagrindinė vakaro dvikova buvo atkakli ir nuožmi. 80 profesionalių kovų savo sąskaitoje turintis amerikietis bandė pričiupti kur kas mažiau patirties (17 dvikovų) įgijusį lietuvį į savo geležinius gniaužtus, bet šis vis išsisukdavo, o išsisukdavęs tiksliai smūgiuodavo. Ne tik tiksliai, bet ir efektingai – apsisukdamas aplink save: tai koja, tai ranka. Kova užsitęsė 25 minutes. Nugalėjo atidumas ir greitis. Rokas už savo varžovą buvo kur kas aktyvesnis ir greitesnis. Šį lietuvio pranašumą prieš kovą pripažino ir pats T.Lopezas.
15min žurnalistė pakalbino naująjį KOTC čempiono diržo nugalėtoją, kurį galima pavadinti tikrų tikriausiu lietuviškuoju Rokiu, vos tik jam išlipus iš narvo. Mėlynė paakyje, įdrėksta nosis, nubrozdintos kojos atskleidžia, kad viskas klojosi ne taip jau lengvai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
– Rokai, jūsų šiandienos darbo nepavyko nuveikti nei E.Valavičiui, nei T.Pakutinskui. Ką turite tokio, ko neturi pirmtakai, kad sugebėjote paguldyti ant menčių iki tol lietuviams buvusį neįveikiamą amerikietį?
– Savo chėbrą, padėjusią ruoštis, – mokinukus sporto klube „Vėjas“. Padėjo ir tai, kad buvau svorio daugiau nusimetęs. Prieš tris savaites kovojau Slovakijoje. Ir kovojau svorio kategorijoje iki 93 kg (šįkart kovota svorio kategorijoje virš 100 kg – aut. past.). Tad buvau šiek tiek greitesnis už Tony Lopezą. Pergalę dovanojo būtent greitis ir distancijos laikymas.
Save laikau ypatingu kovotoju, kaip mėgstu pajuokauti. Visą gyvenimą ruošiausi be trenerio. Ir dabar neturiu jokio štabo.
– Užteko laiko pasiruošti šiai dvikovai?
– Save laikau ypatingu kovotoju, kaip mėgstu pajuokauti. Visą gyvenimą ruošiausi be trenerio. Ir dabar neturiu jokio štabo. Tiesiog šešerius metus dirbu bokso treneriu Prienų sporto mokykloje, o klube „Vėjas“ mokau MMA subtilybių. Todėl ir sakau, kad mane ruošia mano vaikiukai – mokiniai. Mokausi iš savo mokinių. Su amerikiečiu tai dirba visa komanda: atskiri fizinio parengimo, imtynių, grablingo ir kovos technikos treneriai, o aš esu viskas viename. Dėl to truputį didžiuojuosi savimi. Kuo užsiimu gyvenime be treniravimo ir kovų ringe? Nuo 19 metų dirbu apsaugos darbuotoju. Kas ketvirtą parą namuose nemiegu (nusijuokia).
Atvirai pasakius, nesiruošiau šiai kovai. Dėl dvikovos Slovakijoje, kur grūmiausi su 26-erių metų vyruku. Pirmąsias 3 minutes buvo labai sunku: jis jaunas, stiprus, norintis laimėti. Tris raundus įnirtingai kovėmės, bet laimėjo patirtis (nusijuokia). Taigi dėl šios kovos buvau numetęs daug svorio, reikėjo atsistatymo. Bandžiau stipriau pasitreniruoti, pamačiau, kad jėgų visiškai nebeturiu. Tad labiau ilsėjausi nei ruošiausi kovai su amerikiečiu.
– Kelinta tai jūsų pergalė iš eilės?
– Ketvirta. Ar džiugu nutraukti varžovo 8 pergalių seriją? Nelabai. Gaila vyro (nusišypso).
– Tai, kas šiandien vyko Kauno sporto halės narve, – jums parankus kovos stilius?
– Toks lakstymas ant kojų, greiti smūgiai – mano kovos stilius. Bet jei jaučiu, kad varžovas kiek silpnesnis – mėgstu suimti jį. Imtyniauti taip pat neblogai sekasi.
– Varžovas pateikė kokių staigmenų?
Ar džiugu nutraukti varžovo 8 pergalių seriją? Nelabai. Gaila vyro
– Labai kieti jo kaulai. Kojos nuo smūgiu dabar mano visos „gūzinės“. Bus daug mėlynių. Štai ir paaky turiu. Nosis iškabinta? Matyt, per ilgi amerikiečio nagai buvo. Šiaip jo patirtis kur kas solidesnė. Protingas, intelektualus kovotojas.
– Kovos metu prie ringo šūksniais jus palaikė maži vaikai. Ar girdėjote jų taktinius patarimus?
– Girdėjau. Visa halė sirgo, dėl to labai džiugu. Bet tuo pačiu ir nervina, nes negali atsipalaiduoti – turi palaikyt ritmą. Palaikymas iš dalies kuria kovotojams įtampą.
– Po kovos T.Lopezas nebuvo patenkintas teisėjų sprendimu. Ar persimetėte vienas su kitu keliais žodžiais?
– Jis tikrai nelaimėjo. Gal paskutinis raundas buvo jo, bet prieš tai buvę keturi – tikrai mano. Po kovos Tony teigė, jog mūsų dvikova buvo gera. Jog esu geras kovotojas. Aš jam tą patį pasakiau.
– Bus revanšas?
– Aš sutiksiu. Jei į Ameriką pakvies. Nesuku dėl to galvos.
– Šeima stebi jūsų kovas? Kaip paminėsite pergalę kartu?
– Ne, neleidžiu. Žmona nevažiuoja – namie laukia. Į kovas žiūriu labiau kaip į darbą. Tad ir to šventimo didelio nebūna. Turiu du vaikus. Dukrai jau 17 metų. Tai ji vis zyzia, kad treniruoti pradėčiau. Pažadėjau, tik laiko mažoka.
– Kokie artimiausi planai? Numatyta kita kova?
– Ne. Aš atsipūtęs. Jeigu duoda pakovoti, pagalvoju ir kovoju.
