– Aiste, karatė sportuojate daugiau nei 10 metų. Tačiau atrodote labai švelni ir maloni asmenybė. Kaip tokia mergina pasirinko, atrodytų, jai iš pirmo žvilgsnio netinkantį kovinį sportą?
– Jau pradinėse klasėse mėgau sportuoti. Žinoma, kaip įprasta mergaitėms, pirmiausiai lankiau šokius. Tada 3 klasėje pas mus atėjo „Budora“ įkūrėjas Donatas Imbras, kuris pasakė, kad mūsų mokykloje pradedamos organizuoti kiokušin karatė treniruotės. Išdalino skrajutes ir pakvietė išbandyti. Iškart užsidegiau noru lankyti karatė. Namuose mane užtarė tėtis, kuris jaunystėje taip pat yra sportavęs šį kovos meną. Tad jis ir nuvedė į pirmąją treniruotę, nuėjo į tėvų susirinkimą ir taip prasidėjo mano kelias, kuris vis dar tęsiasi.
Žinoma, buvo tokie stereotipai, kad šis sportas netinka mergaitėms, kad jis grubus. Mano grupėje buvo labai daug mergaičių, su kuriomis pradėjome kartu sportuoti, tačiau jų tėvų požiūris buvo toks, kad ne mergaitėms krumpliais mosuoti, kad rankos nebebus moteriškos, todėl jos ir nustojo lankyti. Mano tėvai mane visada palaikė ir drąsino. Aš net ir šiandien susiduriu su stereotipais. Dažnai nepažįstami žmonės klausia, ką sportuoju: šokius, tinklinį ar dar kažką. Kai pasakau, kad karatė, jie dažnai nustemba. Po truputį stengiuosi keisti visų požiūrį į merginas ir karatė.
– Ar nebuvo kilusi mintis mesti karatė ir išbandyti ką nors kitą?
– Karatė niekada nebuvau metusi. Žinoma, kaip ir visiems vaikams, ateina krizių, taip buvo ir man. Kažkur po 3-ejų metų treniruočių tėvams pavasarį pareiškiau, kad man atsibodo. Jie tada pasiūlė pabaigti sezoną, o po vasaros, jei nenorėsiu, galėsiu nelankyti. Aišku, kad po vasaros taip buvau pasiilgusi treniruočių, draugų ir trenerių, kad tokios minties likę nebebuvo. Niekada iš karatė nepasitraukiau, tačiau kartais šias treniruotes papildydavau kitomis sporto šakomis, kad būčiau dar stipresnė karatistė.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias? Ar iškart viskas sekėsi gerai?
– Kaip treneris dabar sako, pačioje pradžioje buvau labai silpna ir gležna mergaitė, kuri tikrai nežadėjo didelių sportinių pasiekimų ir neatrodė, kad ilgai užsibūsiu šiame sporte, tačiau didelis susižavėjimas karatė ir sunkus darbas treniruotėse davė savo vaisių. Pirmiausia, kaip viena iš mano stipriųjų pusių, pasirodė, lankstumas, kuris čia yra labai reikalingas. Vėliau prisidėjo kojų smūgiai, kurie man labai patinka iki šiol. Galiausiai papildomomis treniruotėmis praplėčiau savo techniką ir veiksmų arsenalą.
Tačiau atsisukusi atgal, negaliu pasakyti, kad man iškart sekėsi. Pirmąsias savo varžybas pralaimėjau ir to net nesupratau. Man tai pasakė tik nulipus nuo tatamio. Tada likau stebėti kitų kovų, nes šis sportas man labai patiko. Pralaimėjimus keitė pergalės, o pergales pralaimėjimai. Reikėjo daug ir sunkiai treniruotis.
Paaugus labai daug pergalių išplėšdavau smūgiais į galvą paskutinėmis sekundėmis, kai varžovė jau šiek tiek atsipalaiduoja ir nesitiki. Tai tarsi buvo mano vizitinė kortelė. Tokiu būdu pasiekiau ir kol kas didžiausias savo pergales Lietuvos bei Europos čempionatuose.
– Ar turite oponenčių, su kuriomis dažnai tenka kautis ar kurios yra jums ne tokios parankios?
– Kovodama jaunučių ir jaunių amžiaus kategorijose, turėjau tokių oponenčių. Perėjus į suaugusiųjų kategoriją, jų sumažėjo – dėl svorių kategorijų įvairovės. Dabar didžiausia ir dažniausia mano oponentė yra iš tos pačios karatė mokyklos „Budora“ – 2 kartus Europos čempione tapusi Magdalena Gustaitytė.
Galima sakyti, kad esame ir neparankios varžovės viena kitai, nes žinome, ką mokame geriausiai, ką mėgstame ir ko nemėgstame. Ji visada nesudėtingai išvengs mano mėgstamiausių veiksmų, nes visa tai jau matė treniruotėse. Tad turime labai pasistengti, kad nustebintume viena kitą. Žinoma, dėl to pati kova tampa tik įdomesnė ir gražesnė.
– Ar sunku jaunam kovotojui pereiti iš vienos kategorijos į kitą ar nereikia persilaužti?
– Man labiausiai jautėsi perėjimas iš jaunučių į jaunius. Tada dar tik sueina 16 metų ir esi pakankamai jaunas sportininkas. Didžiausias skirtumas yra tas, kad reikia nusiimti apsaugines liemenes ir oponento smūgius jau sugeria kūnas, o ne apsaugos. To labai baiminausi ir nerimavau, kaip čia bus. Žinoma, po kelių varžybų ta baimė praeina ir įpranti. Pereinant į suaugusius reikia nusiimti apsauginį šalmą. Tačiau to net labai laukiau, nes nuo tada galima atlikti pilno kontakto smūgius ir parodyti visas mokamas technikas.
Taip pat kartu su treneriu Donatu Imbru kiekvienais metais ruošiamės Europos ir Lietuvos čempionatams užsienyje. Rudenį vykstame net į kelias užsienio šalis, kur jau kovojau suaugusiųjų kategorijoje. Lietuvos čempionatas vyksta po naujų metų, tad čia ant tatamio žengiau jau turėdama nemažai suaugusiųjų varžybų patirties.
– Esate kovojusi ir narve. Kaip atsidūrėte jame?
– Dėl jo ir daugelio kitų dalykų turiu būti dėkinga savo tėčiui. Jis visada labai rūpinosi manimi ir mano sportine karjera, tad vieną dieną nusprendė, kad man reikia dar geriau kovoti kojomis ir išsiuntė į taekwondo treniruotes. Šią sporto šaką lankiau 3 metus, dalyvaudavau ir turnyruose. Pradžioje buvo labai sunku nenaudoti rankų ir pasikliauti tik kojomis, tačiau vėliau įpratau ir net tapau Lietuvos moksleivių čempione.
Analogiška situacija buvo ir su boksu. Nusprendėme, kad reikia stiprinti rankas, tad pasukau į bokso treniruotes. Ten vėl reikėjo įveikti save ir nenaudoti taip mėgstamų kojų smūgių. Bokse taip pat reikėjo persilaužti ir smūgiuoti rankomis į galvą. Pradžioje smūgiuodavau visada šalia, tačiau treneriai bardavo, kad taikyčiau į nosį. Tada teko ir pačiai gauti. Tikrai nėra malonus jausmas. Karatė į nosį gaunama labai retai, nes neleidžiami rankų smūgiai į galvą. Po persilaužymo ir čia pavyko užlipti ant nugalėtojų pakylos ir tapti Lietuvos bokso 16-18 metų amžiaus grupėje iki 60 kilogramų čempione.
Galiausiai buvau nusprendusi sujungti kojas ir rankas bei pradėjau lankyti kikbokso ir Muay Thai treniruotes. Kova narve ir vyko pagal Muay Thai taisykles. Tą kovą man taip pat pavyko laimėti.
– Kuri kova Jums yra įsimintiniausia ir palikusi didžiausią įspūdį?
– Turiu tokią kovą. Turbūt daugelis pagalvotų, kad tai galėtų būti Europos ar Lietuvos čempionato finalai, tačiau – ne. Mano kova, kurios niekada nepamiršiu, įvyko prieš kelerius metus. Tai buvo pirmoji kova perėjus iš jaunučių į jaunius. Labai jaudinausi ir sunkiai treniravausi jai ruošdamasi.
Prasidėjus kovai ir atlikus mėgstamą smūgį koja į galvą, pirmavau. Tada nusprendžiau, kad reikia dar kartą susmūgiuoti ir užbaigti kovą. Taip ir padariau. Deja, mano smūgis buvo per stiprus ir oponentė nuo jo apsvaigo. Jauniuose dar negalima daryti pilno kontakto smūgių, o, tik prilietus šalmą, reikia atitraukti koją atgal. Žinoma, aš buvau diskvalifikuota. Taip smarkiai verkusi dar nebuvau. Maniau, kad veltui nuėjo ir visas mano įdirbis, ir Europos čempionatas, ir visas sportas. Dabar jau su šypsena tai prisimenu ir suprantu, kad sporte visko būna, bet ta kova man tikrai įsirėžė į atmintį.
– Ar turite sportininkų autoritetų, kuriais žavitės ir sekate?
– Mano abu autoritetai šiuo metu jau aktyviai nesportuoja. Tarp vyrų kovotojų mane visada žavėjo treneris Donatas Imbras, o tarp moterų labai patiko Margarita Čiplytė. Man imponavo jos kovos būdas. Ji labai daug ir gražiai dirba kojomis, daro daug aukštų smūgių, suktukų. Taip pat ji labai moteriška, gražios figūros, žavi. Visada į ją lygiavausi. Galbūt todėl ir mano stilius šiek tiek panašus. Man labai patinka kovoti kojomis. Manau, kad kova turi būti graži ir patikti žiūrovams. Dėl to verta pasistengti.
– Kas Jus motyvuoja vis dar kilti, treniruotis, siekti sportinių aukštumų, juk turbūt rutina laikui bėgant vis tiek jaučiasi?
– Rutina ir didžiausi krūviai atsiranda ruošiantis varžyboms. Tada būna dvi treniruotės per dieną. Tarp jų vedi treniruotę vaikams. Tada gyvenimas būna tiesiog sportavimas, valgymas ir miegojimas. Žinoma, kai nereikia ruoštis varžyboms, tada viskas pasikeičia ir tampa paprasčiau.
Tačiau mane motyvuoja keletas dalykų. Pirmiausia visada norėjau patekti į pasaulio čempionatą ir turėti juodą diržą. Juodą diržą jau pasiekiau, o pasaulio čempionate dar nesudalyvavau. Man tai tarsi olimpiada, kuri yra kiekvieno sportininko svajonė.
Žinoma, motyvuoja ir mano karatė mokiniai, kurie yra užsidegę noru kažką išmokti, perimti iš manęs. Po tokių treniruočių grįžtu laiminga, kad jiems daviau kažką gero.
Galiausiai nepasiduoti įkvepia ir kiti pavyzdžiai. Labai žaviuosi savo auklėtinių tėvais, kurie jau būdami 30-40 metų, turėdami šeimas, darbus ir labai daug įsipareigojimų, randa laiko pradėti sportuoti karatė ir kartu su savo vaikais siekti užsibrėžtų diržų.
