Nuo pat Dano Pozniako, Kęstučio Smirnovo ir Remigijaus Morkevičiaus laikų šalyje nematėme tokio kovos menų talento. Paskutinį kartą profesionaliame kovinio sporto lygyje čempioną turėjome dar 1932 metais, kai pasaulio bokso čempionu tapo lietuvių kilmės Juozas Žukauskas (dar žinomas kaip Jackas Sharkey). Praėjus beveik šimtmečiui vėl turime žmogų, galintį tapti geriausiu pasaulyje.
Tūkstančiai profesionalių kovotojų per gyvenimą taip ir nepakyla iki pasaulinio lygio. Jiems kova dėl savo sporto šakos pasaulio čempiono vardo taip ir lieka nepasiekiama svajone. Tuo tarpu S.Maslobojevas tokio šanso sulaukė, kryptingai iki jo eidamas kovotojas užtruko net septyniolika gyvenimo metų!
Suprasti akimirksniu
- Šeštadienį „Glory“ organizacijos metų renginyje „Collision 4“ vakaro vinimi bus kikbokso legendų Badro Hari ir Alistairo Overeemo kova.
- Prieš pagrindinį vakaro mūšį bus kovojama net dėl keturių titulų.S.Maslobojevas ir Tarikas Khbabezas kovos dėl šiuo metu laisvo pussunkio svorio kategorijos čempiono titulo.
Niekada nevėlu paimti gyvenimą į savo rankas
Jei manote, kad Sergejus yra vienas tų auksinių berniukų, kurie tokį aukštą lygį pasiekia, nes pradeda treniruotis nuo pat ankstyvo amžiaus ir, turėdami išskirtines sąlygas, nieko netrukdomi save išlavina – klystate.
S.Maslobojevo pavyzdys yra išskirtinis tuo, kad jis toks pat žmogus kaip ir kiekvienas iš mūsų, su sunkumais, nesėkmėmis ir problemomis. Neatsitiktinai auksiniai berniukai paprastai kovos menuose nieko nepasiekia. Juk tai beprotiškai sunki, dažnai net ir vadinama pačia vienišiausia sporto šaka žemėje. Kur tu tik vienas pats, nieko nepadedamas žygiuoji iš vieno mūšio į kitą.
Kovos menai – tai pati vienišiausia sporto šaka žemėje
Pats Sergejus praeityje sakė savo paskyroje youtube kanale: „Tai nėra komandinis sportas, išėjęs į ringą tu lieki tik vienas pats, niekas tau ten neišties pagalbos rankos, niekas tavęs ten neprižiūrės, esi tik tu ir tas kitas žmogus.“
Kaip ir dažnas iš mūsų, dėl finansinių priežasčių Sergejus kurį laiką blaškėsi ne savo „rogėse“ – kovojo profesionalaus bokso ar mišrių kovos menų (MMA) turnyruose. Nes paprasčiausiai jie kur kas pelningesni, tačiau jis save galėjo visiškai atskleisti tik šioms sporto šakoms giminingame kikbokse.
Koviniame sporte (įskaitant ir kikboksą) bėda yra ta, kad kol pasieki aukščiausią lygį, iš kovų labai mažai uždirbi. Čia nėra komandos, su kuria pasirašytum kontraktą ir ji tave, kol treniruotumeisi, išlaikytų kas mėnesį mokėdama atlyginimą. Čia turi pats kaip nors išgyventi iš nedidelio, periodiškai už dalyvavimą kovose mokamo honoraro.
Pats Sergejus yra pasakojęs, kad kol paauglystėje bendraklasiai vasaromis pramogaudavo vakarėliuose, jis dirbdavo ir vakarais visas suplukęs po darbo dar eidavo į treniruotes. Jam nerūpėjo, ką apie jį visą murziną, tiesiai iš darbo atėjusį manė kiti vaikinai. Jis tik nesidairydamas į kitus ėjo savo tikslo link. Vis dėlto karjeros pradžioje tai nedavė norimų vaisių.
Sergejus jaunystėje pateko į tokius pačius finansinius spąstus kaip ir dauguma kitų kovotojų. Jis yra daug kartų sakęs, kad, kai jam buvo 21-eri, beveik nieko neuždirbdamas iš kovų, buvo visai metęs sportą ir dirbdavo statybose Norvegijoje. Periodiškai grįžęs į Lietuvą jis rūkė ir su draugais slampinėdavo po barus girtaudamas. Kaip ir galbūt kai kurie iš mūsų. Jis nebuvo niekuo unikalus, jį išskyrė tik vienas netikėtas likimo posūkis ir svarbus paties priimtas sprendimas.
Dar dirbdamas Norvegijoje jis kartą netikėtai gavo gyvenimo šansą kautis su legendiniu MMA kovotoju – Jeffu Monsonu. To kovų vakaro metu jis beviltiškai pralaimėjo. Žinoma, tada Sergejus buvo pakviestas dalyvauti visai prieš pat kovą ir net nežinojo, kas bus jo priešininkas. Bet supratęs, kad gyvenimas jam siunčia šansus, o jis jų neišnaudoja, priėmė sąmoningą sprendimą mesti darbą užsienyje ir vaikytis savo gyvenimo svajonės. Nepriklausomai nuo to, ką reikės iškęsti.
Pats Sergejus interviu savo kanale net yra prasitaręs: „Tvirtai nusprendžiau, kad nenoriu pilko gyvenimo, noriu nugyventi čempiono gyvenimą ir tapti tuo, kuo dar nėra buvęs niekas kitas Lietuvoje.“
Nenoriu pilko gyvenimo, noriu nugyventi čempiono gyvenimą
Karjerą Sergejus pradėjo dalyvaudamas mišrių kovos menų (MMA) varžybose. Jis svajojo tapti pasaulio čempionu toje sporto šakoje, tačiau neturėdamas išskirtinių imtynininko sugebėjimų, karjeros pradžioje vis pralaimėdavo kovoms persikėlus ant žemės (parteryje). Vėliau sekė profesionalus boksas, tačiau supratęs, kad tokiu būdu eliminuoja stiprią savo arsenalo dalį – kojas. Nusprendė pasukti į geriausiai jo sugebėjimus atitinkantį kikboksą.
Kikbokse S.Maslobojevas užtruko net dvylika metų, kol nuo 2007 m. pradėtos karjeros buvo pakviestas į pasaulio kikbokso arenoje dominuojančią „Glory“ organizaciją. Dar treji metai čia, per kuriuos buvo kovota tik tris kartus, kadangi jo karjera buvo pertraukta dėl COVID-19 pandemijos, kurios metu kovos nebuvo rengiamos.
Ir štai lemtingas, visą Sergejaus gyvenimą lauktas turnyras pagaliau atėjo. Pirma kova dėl profesionalų pasaulio čempionų titulo. Pralaimėjus daugiau tokia proga gali ir nepasitaikyti, dažnai yra tik vienas toks šansas gyvenime. Sportininkas dešimtis metų treniruojasi, kol ateina „viskas arba nieko“ laikas. Tai tik dar labiau padidina šios kovos svarbą.
Ar turėsime pirmąjį nepriklausomos Lietuvos istorijoje profesionalaus kovinio sporto pasaulio čempioną? Atsakymas paaiškės jau netrukus, „Glory Collision 4“ turnyro metu.
