Tarptautiniam „Collision Fights“ turnyrui besiruošiantis sunkiasvoris neslepia, kad pasiruošimas kovai su latviu Vadimu Jurshiu vyksta pagal planą, kurį atidžiai dėlioja „Sparta Gym“ treneris Andrius Šipaila.
– Nuolat yra pabrėžiama, kad „niekam nežinomas Julius Mocka“ veržiasi į kovotojų olimpą. Ar tikrai jau toks niekam nežinomas? Lietuvoje tikrai apie jus žinojo ir prieš didžiąsias pergales?
– Iš tikro, nežinau, kodėl taip žurnalistai sugalvojo, man pačiam šiek tiek kelia šypsena toks pasakymas. Jaučiuosi kaip koks komiksų herojus, atsirado iš niekur ir pradėjo daryti tvarką (juokiasi). Šiame sporte daugiau ar mažiau esu jau apie 12 metų, spėta patirti visko: ir šilto, ir šalto, ir džiaugsmo, ir liūdesio ašarų.
Nemažas sportininko kelias nueitas iki šios dienos, daug pamokų išmokta, nemažai įvairių titulų laimėta. Tik, aišku, tuomet matydavo ir žinodavo tik tie, kurie su tuo sportu susiję labiau ,ir juo domisi šiek tiek daugiau. Dabar tas ratas žmonių dėka galimybės kovoti didžiausiose Lietuvos koviniuose renginiuose prasiplėtė.
– Kaip manai, ar kovotojai serga žvaigždžių liga?
– Nemanau, kad ši sporto šaka kažkuo skiriasi nuo kitų šiuo klausimu, visur pasitaiko visko. Ypač, kai per vieną naktį tampi visiems labai įdomus ir atsiranda begalės draugų, žinomumas slidus dalykas, todėl manau nesunku pasiklysti gyvenime jo gavus. Bet dažnai žmonės painioja du dalykus: susireikšminimą ir laikymąsi atokiau visų tų vienadienių pažinčių ar tų, kurie atsimena tik tada, kai kažką laimi.
Juk kai tau sekasi ir tau gerai, visi nori būti kartu, bet manau svarbiausia tuomet nekilti į žvaigždes, o išlikti žemai ant žemės, su tais, kurie tave mylėjo, buvo kartu ir tavim tikėjo, kai tu buvai niekam neįdomus, kai tau buvo sunku ir kurie matė, kiek tu įdėjai pastangų ir darbo dėl rezultato.
– Nemažai savo gyvenimo buvote paskyręs regbiui – kaip patekai į jo gniaužtus?
– Regbis visada buvo ir yra mano gyvenime vienokiu ar kitokiu būdu, tai nuostabus ir įdomus žaidimas. Džiugu matyti, kad jo lygis Lietuvoje smarkiai kyla, ir tie žmonės, su kuriais būdamas paauglys lakstei vienoje aikštelėje, dabar tęsia savo karjerą profesionaliame lygyje užsienio komandose, manau jie yra tikri šaunuoliai, jog taip toli „prasimušė“.
O į regbį patekau, kai draugai paprašė padėti vienose rungtynėse, nes jiems trūko žaidėjo, tuo metu jie lankė regbį, o aš jau užsiiminėjau Muaythai. Kadangi per savo debiutines rungtynes labai žaidimo nesugadinau, o komandai vadovavo puikus ir atsidavęs savo darbui treneris, kuris nenorėjo manęs paleisti, taip ir įsitraukiau.
– Kaip jūsų atsirado gyvenime kovos menai?
– Kovos menai atsirado netikėtai, buvau išbandęs tuo metu daug ką, ir niekas neprilipo, tuomet vienas pažįstamas pasiūlė ateiti pabandyti kikboksą, tuomet nelabai žinojau, kas ten ir kaip. Težinojau, kad tai yra kovos menas. Pirmos patirtys nebuvo labai malonios, nes nieko nemokėjau ir nuo ilgiau lankančių gaudavau į kaulus, bet gal tai ir įtraukė. Norėjau išmokti visko ir pranokti juos.
– Kokios buvo pirmosios patirtys ringe?
– Žiauriai juokingos, labai daug panikos, streso, mažai technikos ar taktikos (juokiasi). Iš tikro neseniai peržiūrėjau savo pirmąją gyvenimo kovą, ji vyko pagal Muaythai taisykles, labai juokinga viskas, tuomet pasiunčiau varžovą į 5 ar 6 nokdaunus, laksčiau akis išdegęs.
– Neretai, manau, sulauki klausimo, kokia yra sėkmės formulė, tačiau aš paklausiu, ar pas kovotojus tokia yra? Nuo ko priklauso rezultatas ringe?
– Manau, kaip ir visur, auksinės taisyklės yra panašios: 110 proc. atsidavimas ir meilė savo daromam dalykui, nesiblaškymas. Tu turi tuo tiesiog gyventi. Žinoma, čia reikalinga didelė kantrybė, nes tos vienintelės galimybės gali tekti laukti labai ilgai. Svarbiausia mokėti džiaugtis visa kelione, jos kasdienybę, o ne tik pergalių akimirkomis, nes čia sportas, būna visko: ir pergalių, ir pralaimėjimų. Tai normalu, bet visuomet būtina judėti pirmyn.
– Kaip vyksta pasiruošimas „Collision Fights“ turnyrui? Ką žinai apie savo varžovą?
– Pasiruošimas vyksta gerai, dirbame, ariame salėj su komanda labai rimtai pagal Andriaus Šipailos klasikinį pasiruošimo modelį , kuris nei karto mūsų dar nepavedė. Svarbiausia, jog baigia užgyti traumos, patirtos prieš paskutinę kovą ir jos metu, džiaugiuosi pavasariu ir atšilusiu oru (juokiasi). Apie priešininką daug nežinau – tik tiek, kad jis turi nemažai titulų ir yra neblogai žinomas Latvijoje, bet gilintis apie jį ir paruošti taktiką – trenerio darbas, todėl tikiu juo ir neapkraunu galvos nereikalingomis mintimis.
