Tiesa, tai nėra vienintelis vilnietės pomėgis. Mergina prisipažįsta, kad nuo pat mažens mėgo jodinėti ir vaikystėje net norėjo tapti arkliu. Tokia svajonė Akvilei dabar kelia juoką, o apie kiokušin karatė ji juokauti nedrįsta. Donato Imbro treniruojama mergina ateityje žada ir toliau užsiimti šiuo sportu bei tobulinti įgūdžius. Plačiau apie karatistės pomėgius kalbame su pačia Akvile.
– Kada susidomėjai kiokušin karatė? Kas paskatino imtis tokios veiklos?
– Visai netikėtai treneris D.Imbras užsuko į mokyklą ir pasiūlė: „Kas norit pabandyti – ateikit.“ Tada visa mūsų klasė subėgo į treniruotę. Netrukus dalis išėjo ir dabar iš visos klasės, gal 30 mokinių, likome tik mes su drauge.
– Visa klasė taip norėjo eiti?
– Taip. Tiesiog buvo įdomu. Tačiau vėliau daug kas išėjo. Na, o aš, nežinau... Buvo tokių akimirkų, kai šį sportą norėjau baigti. Be to, tėvams iš pradžių šis užsiėmimas labai nepatiko. Jie sakė, jog toks sportas man netinka, kad jis berniukiškas.
Tada, gal praėjus trejiems metams, ir pati ėmiau galvoti, kad vis dėlto reikia mesti šį sportą bei eiti mokytis šokti ar šiaip pradėti lankyti kokį nors modelių būrelį. Vėliau patys tėvai įkalbėjo pasilikti, nemesti, nes buvau jau daug pasiekusi, daug kur keliavome...
– Kokiose šalyse jau buvai?
– Oi, labai toli... Keliavom į Japoniją, Tailandą, Izraelį – net neprisimenu visų. Štai į Japoniją keliavom apie 13 valandų, bet buvo žaidimų, todėl kelionė neprailgo ir buvo linksma.
– Ar labai didelis turnyras vyko Japonijoje?
– Ten dalyvavo ne pavieniai sportininkai, o susibūrę į komandas. Be mūsų, europiečių, buvo susirinkę ir Japonijos kaimynių sportininkai. Apskritai galėjo atvažiuoti tie, kas norėjo. O mes nuvažiavom žinodami, kad Japonija laikoma karatė sostine, todėl varžyboms ilgai ruošėmės.
– Na, o šalis ar patiko?
– Labai! Ten viskas kitaip nei čia. Žmonės kitokie – jie nelabai supranta angliškai, jų kultūra skirtinga, visai kitoks bendravimas. Tai pamatyti tikrai labai įdomu. O varžybose mums nelabai pasisekė, nes nuvertinome priešes. Jos tokios mažutės, galvojom: „Ai, nieko čia sunkaus“, tačiau netrukom įsitikinti, kad jos net labai stiprios. Ko gero, buvome per mažai pasiruošusios.
– Dažniausiai važiuoji su šeima ar grupe?
– Buvo daug kelionių, kai važiavom vieni su grupe, tačiau ir tėvai kartais važiuoja, bet ne abu, dažniausiai kartu važiuoja mama, o tėtis tiesiog labai palaiko šį užsiėmimą.
– Įdomu, ką apie tai galvoja tavo mama? Ar pritaria?
– Na, žiūrint jos filmuotą vaizdo medžiagą matyti, kaip dreba rankos ir pati kamera nuolat juda. Ji tikriausiai dėl manęs labiau jaudinasi (juokiasi).
– Kiek jūsų grupėje yra karatė atstovių, kurios jau seniai užsiima šiuo sportu?
– Mūsų grupėje yra penkios panelės, kurios karatė sportu užsiima seniai, tačiau jos yra iš kitų mokyklų, o šiaip berniukų, aišku, daugiau. Būdavo taip, kad ateinu į treniruotę, o ten vien vaikinai.
– Treniruojatės ir su vaikinais?
– Kartais tenka. Per treniruotes ir su vaikinais, ir su merginomis kovojam. Su vaikinais sunkiau, taigi tokios treniruotės užgrūdina. Na, o varžybos, žinoma, vyksta tik su merginomis, esame skirstomos pagal svorį – čia jau griežtai.
– Ar mokslus suderinti su pomėgiu nėra sunku?
– Iš pradžių suderinti buvo labai sunku, bet paskui kažkaip pripratau. Būna, kad draugai supyksta, nes jiems nebelieka laiko, juk yra dar ir kitų būrelių – lankau ir dramą, ir anglų kalbą. Galima sakyti, kad laisvo laiko iš viso nelieka.
– Papasakok, koks tavo dienos grafikas.
– Eilinė mano diena prabėga maždaug taip: einu į mokyklą, po pamokų kartais net negrįžtu namo, nes iš karto važiuoju į anglų kalbos kursus, o tada į dramos būrelius. Dar ir treniruotės.... Po to grįžtu namo: anksčiau dar eidavau į sporto klubą, nes tekdavo ruoštis varžyboms. Kartais mokytis reikia važiuojant autobusu, nes laiko iš viso nelieka.
– Kokios varžybos buvo įsimintiniausios?
– Žinoma, kad Europos čempionatas. Praėjusiais metais laimėjau pirmąją, o šiais – antrąją vietą. Šiemet pralaimėjau prieš lietuvę. Susitinkame beveik visose varžybose, dažniausiai ta, kuri būna geriau pasiruošusi – laimi.
– Kelerių metų pirmą kartą dalyvavai varžybose?
– Man tada buvo 10 metų, sportavau maždaug šešis mėnesius. Treneris visiems liepė dalyvauti varžybose, kad pamatytume, kas ko gali pasiekti. Pamenu, kai laimėjau pirmą kovą, iš džiaugsmo buvo sunku tvardytis, net šokinėjau iš laimės.
– Stresas prieš varžybas tikriausiai taip pat būna didžiulis...
– Būna, ir labai didelis, tačiau kuo daugiau varžybų, tuo paprasčiau nusiraminti. Tiesiog nueini, atsisėdi, atsiriboji, įsijungi muziką ir lauki, kol tave pasikvies, kartais nueini atlikti tempimo pratimų ir šitaip nusiramini.
– Kokia sporto šaka dar domiesi?
– Man labai patinka jodinėjimas. Kol dar nelankiau karatė, žirgai buvo mano didžiausia svajonė. Pamenu, vienoje anketoje net esu parašiusi, kad norėčiau būti arkliu. Keista, bet iš tiesų norėjau tapti arkliu (juokiasi)...
– Kas buvo tavo pirmasis treneris?
– Treniruotis man padeda vis dar tas pats treneris ir dėl to labai džiaugiuosi, nes su treneriais galima ir pabendrauti, ir pajuokauti. Jie tampa savotiškais šeimos nariais, gal ne visai šeimos, bet tampa asmenimis, kuriais galima pasitikėti ir su kuriais galima bendrauti kaip su šeimos nariais.
– Gal žinai, kiek Lietuvoje moterų užsiima šiuo sportu?
– Lietuvoje yra daug gerų karatisčių, pagal reitingus jos užima aukščiausias vietas suaugusiųjų pasaulio varžybose. Kartais, kai pasižiūri į rezultatus tarp vaikinų ir merginų, merginų reitingas būna geresnis nei vaikinų. Tačiau tarp vaikinų labai didelė konkurencija.
– Ar ateityje planuoji ir toliau užsiimti šiuo sportu?
– Apie tai dar negalvojau. Mąstau, kaip viską suderinti. Manau, kad negalėčiau be šito gyventi. Pavyzdžiui, kai pasportuoju, jaučiuosi daug geriau, o kai nesportuoju – apima tingulys, pasidarau pasyvi, todėl tikiu, kad ateityje sportuosiu ir toliau.