– Gediminai, kaip jūsų gyvenime atsirado karatė ir ką ji dabar jums reiškia?
– Rytų kovos menais susidomėjau paauglystėje, kai pamačiau pirmuosius kovinius filmus. O treniruotis pradėjau jau studijuodamas mediciną.
Karatė turėjo labai didelės įtakos mano gyvenime, man ji labai tiko kaip fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistema. Ant tatamio sutikti iššūkiai padėjo lengviau tvarkytis su iššūkiais kasdieniame gyvenime.
– Kaip subrendo mintis įkurti savo klubą, nuo kada skaičiuojama jo istorija?
– Savo klubą įkūriau 1997 metais Kėdainiuose, ten atlikau gydytojo rezidento praktiką. Iš pradžių tai buvo nedidelė bendraminčių grupelė, o 1999 metais klubas įregistruotas oficialiai. Klubo pavadinimas reiškia nepalūžtantį žmogų. Tai, mano manymu, yra siektina vertybė.
– Kokiais laimėjimais gali pasigirti „Stoikas“, kiek žmonių lanko jame treniruotes?
– „Stoikas“ yra vienas lyderių Lietuvoje tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Esu išugdęs ir Europos jaunių čempionų ir prizininkų. Labiausiai džiugina tai, kad sekasi populiarinti karatė, padėti jaunimui ugdyti tokias vertybes kaip valia, savigarba, pasitikėjimas savo jėgomis. „Stoiko“ treniruotes Kaune ir Kėdainiuose lanko apie 200 sportininkų.
– Klubo naujokai jus dažniausiai žino kaip pasaulio vicečempioną, moterų rinktinės gydytoją ar gal tiesiog kaip mediką?
– Būna įvairiai. Pas mane į treniruotes savo vaikus atveda nemažai kolegų gydytojų ar šiaip pažįstamų, kitus pakviečia prisijungti esami klubo nariai, draugus sudomina jų pasiekimai. Kad esu moterų krepšinio rinktinės gydytojas, klubo nariai sužino vėliausiai.
– Ar jie nenustemba sužinoję, kad rūpinatės krepšininkių sveikata?
– Žmones labai dažnai stebina toks mano užsiėmimų derinys: gydytojas, karatistas ir treneris. Būna, kad žmonės netiki, mano, kad juokauju.
Aš specialiai pasirinkau sporto mediciną, kad ją išmanyčiau plačiame kontekste ir kiekvieną problemą galėčiau vertinti iš trijų pozicijų. Kiekvienos srities žinios padeda priimti geriausią sprendimą. Prieš 10 metų tikrai nebūčiau tapęs pasaulio vicečempionu, jei būčiau buvęs tik sportininkas. Gydytojo ir trenerio žinios padėjo pasiekti tuometinėmis sąlygomis maksimalų rezultatą. Tada ir studijavau, ir dirbau greitosios pagalbos gydytoju, ir treniravau savo mokinius. Treniruotėms turėjau vos keletą valandų per savaitę.
– Kas rūpinasi klubo veikla, kai darbuojatės su moterų krepšinio rinktine?
– Per 12 klubo gyvavimo metų turiu užsiauginęs gerą pamainą. Kol vasarą darbuojuosi su krepšininkėmis, estafetę sėkmingai perima mano geriausi mokiniai. Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Organizaciniais klubo reikalais rūpinasi žmona, ji pasirūpina, kad treniruočių procesas vyktų nenutrūkstamai ir sklandžiai.
– Kokių turite trumpalaikių ir ilgalaikių planų dėl klubo veiklos?
– Karatė yra mano aistra. Man patinka, kai mokiniai siekia tobulėti, o aš galiu jiems padėti tai daryti. Turiu nemažai idėjų, kaip optimizuoti treniruotes, kad pasiektume geriausių rezultatų. Esu gydytojas, todėl daug dėmesio skiriu sportininkų sveikatai, siekiu, kad ji nebūtų žalojama, kad būtų kuo geresnis sveikatinimo efektas.
Svajoju, kad kuris nors iš mano mokinių pasiektų tai, kas nepavyko man pačiam – taptų pasaulio čempionu.