20-metis Dovydas geros nuotaikos nestokojo dar kovos išvakarėse vykusios svėrimų ceremonijos metu. Stilingai apsirengęs, su akiniais pozavęs sportininkas įteikė gėlių puokštę savo varžovui iš Lenkijos Hubertui Dylewskiui, paskutinę akimirką pakeitusiam traumą patyrusį Matą Pultaražinską.
Šeštadienį Vilniaus arenoje Rimkenzo pravardžiuojamas kovotojas surengė bene teatrališkiausią KOK kovų istorijoje išėjimą į ringą – trumpam vaikinas tapo Romos imperatoriumi Cezariu, kurį, sėdintį soste, bendraklubiai atnešė podiumu. Sušukuotas ringo mergaitės ir atkandęs uogą nuo vynuogių kekės, jis itin savimi pasitikinčiu mostu mostelėjo publikai. Ši liko sužavėta.
Kad D.Rimkus surengs kažką panašaus, buvo galima tikėtis. Rugsėjį Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame turnyre vaikinas į ringą lipo šokdamas hip hopo ritmu. „Per greitas, per stiprus, per gražus“, – tokiais epitetais jis šmaikščiai įvardijo savo asmenybę. Galima būtų pagalvoti, kad tai – arogancijos išdava, bet susipažinęs akis į akį su Dovydu supranti, kad tai tik noras peržengti visas toliausias komforto zonas, noras būti kitokiam, išskirtiniam.
Nors Rimkenzo kova šeštadienį nebuvo pati gražiausia, po finalinio gongo į viršų kilo būtent jo pergalingos rankos. Lietuvis akivaizdžiai siekė efektingai užbaigti gladiatorišką mūšį, tačiau lengvas karščiavimasis iš kantrybės varžovo neišvedė. Vis dėlto, vieningu teisėjo sprendimu nugalėtoju buvo pripažintas jis. Apylygėje kovoje kitaip juk ir būti negali, juk kautasi savo namų koliziejuje.
Išlipęs iš ringo kiekvieną sveikintoją dar nė karto nepralaimėjęs ir 4 pergales (iš jų – dvi nokautais) profesionalų ringe pasiekęs Dovydas pasitiko plačia šypsena ir nuoširdžiu apsikabinimu.
„Kodėl jo nenukirtai?“, – tokio klausimo iš gerbėjo greitai sulaukė gera nuotaika spinduliavęs kovotojas. Netrukus mes jau plepėjome apie šokius, submarinus ir namą pajūryje.
– Dovydai, kokios nuotaikos užplūdo pasiekus pergalę?
– Labai gerai jaučiuosi. Viskas vyko pagal planą. Prieš kovą buvo lūžęs šonkaulis, tačiau nepabijojau ir žengiau į ringą. Žinoma, galėjo viskas susiklostyti jame gražiau, bet pavyko taip, kaip tikėjausi. Nepasiekiau nokauto, bet niekam ir nekalbėjau apie jį, neprisižadėjau garsiai (šyptelėjo). Tik treneris žinojo.
Džiugu, kad pakliuvo priešininkas, kurio kovos stilius – panašus. Jis stiprus, turėjęs trigubai daugiau profesionalių kovų. Pataikiau ne kartą keliu į galvą, bet smūgiai nebuvo gerai išreikšti. Vis dėlto, svarbiausia, kad pasiekta pergalė. Norisi kiekvieną dieną pasirodyti kuo geriau. Į treniruotes kaskart einu kaip naujokas. Jei manyčiau, kad esu jau pats geriausias, netobulėčiau. Dabar norisi kiek pailsėti, skirti laiko sau: masažiukai, SPA...
Prieš kovą buvo lūžęs šonkaulis, tačiau nepabijojau ir žengiau į ringą.
– Antras raundas buvo kiek sunkesnis. Rodos, praleidai ir stiprų varžovo smūgį į veidą.
– Prasileidau vieną. Pasijautė. Stengiausi susiimti. Girdėjau, ir treneris rėkė, ragino. Tikiuosi, ateityje turėti tokį rekordą kaip Floydo (profesionalus boksininkas Floydas Mayweatheris – aut. past.) ar net pagerinti jį – 50 pergalių ir 0 pralaimėjimų. Tas adrenalinas, palaikymas. Viskas priklauso nuo noro.
– Kaip gimė imperatoriaus Cezario idėja? Pats kūrei įėjimo, ar, reiktų sakyti, įnešimo, į ringą mini spektaklio scenarijų?
– Man patiko filmas „Gladiatorius“. Kartu su treneriu sukūrėme scenarijų. Pasakiškas jausmas, kiek daug žmonių prisidėjo. Nerealu. Net treneris persirengė. Iš viršaus į visus žiūrėti – wow, pasaka! Prieš metus svajojau atidarymo kovose kovoti, o dabar... Patariu visiems svajoti ir savo tikslų siekti.
Norėjau tuo šou parodyti, kad aš galiu ir drąsus būti. Saviraiškos būdas. Rimkenzo pasireiškė. O šiaip esu gerietis, paprastas vaikinukas. Socialinėje erdvėje matote mane linksmą, o realybėje aš stengiuosi sunkiai dirbti, kad tobulėčiau kasdien. Anksčiau, žinote, buvau toks vaikas, bailutis, mamyčiukas. Silpnas. Vaikystėje turėjau neįgalumą – vos gimęs kurį laiką augau inkubatoriuje. Daug laiko ligoninėse praleidęs. Alergijos įvairios ribojo sportą. O dabar kovoju su profesionalais! Galiu rankas nuleidęs net eiti prieš priešininką. Nebijau smūgių.
Reikėjo išlipti iš komforto zonos. Didžiausias tikslas – tapti kitiems motyvacija. Jau dabar sulaukiu žinučių: „Noriu būti toks, kaip tu“. Nerealu. Noriu parodyti, kad kovų menai nėra vien tik pyktis, agresija. Reikia atsipalaidavimo, proto.
Anksčiau, žinote, buvau toks vaikas, bailutis, mamyčiukas. Silpnas.
– Kas padėjo persilaužti, kada įvyko tas lūžis, kai iš užsidariusio intraverto virtai ekstravertu?
– Treneris Matas Stebuliauskas labiausiai padėjo. Mes papildome vienas kitą. Žiūriu geriausių sportininkų geriausius kovų momentus. Įkvėpė tas pasitikėjimas savimi.
Sportuoti pradėjau prieš aštuonerius metus. Visuomet norėjau būti stipresnė savęs versija. Mokykloje matydamas patyčias, norėjau kitus apginti. Tačiau manimi iš pradžių niekas netikėjo. Mokytojai sakydavo: „Eik tu, ką tu gali – kūdas juk koks“. Daug kas manė, kad iš manęs nieko nebus. Bet aš šventai savimi tikėjau, stengiausi. Ir dabar aš čia. Aukščiausio lygio Lietuvoje KOK turnyre! Patinka man atmosfera KOK bušido turnyruose. Šokėjos gražios (nusijuokia).
– Kaip manai, ar „Sparta Gym“ (populiariausio Lietuvos bušido kovotojo Sergejaus Maslobojevo sporto klubas) nepareikš pretenzijų dėl Cezario idėjos?
– Nebuvo ištartas „sparta“ žodis, tai, tikiuosi, viskas bus gerai (nusijuokia). „Sparta“ yra mano draugai. Kaskart stengsiuosi paruošti po efektingą išėjimą. Kaskart bus tik geriau.
– Ar ir savo pergales atšventi taip įspūdingai, kaip į jas žengi?
– Nueinu pašokti. Su treneriais ką nuveikiame. Pažiūrime kovos vaizdo įrašą, kaip man sekėsi, ką galima patobulinti. Būnu savikritiškas. Visad galvoju ir ką skaniai pavalgius. Juk metant svorį daug ko turi atsisakyti. Ir dabar galvoje submarinai, cepelinai, kebabai, mėsainiai, gruzdintos bulvytės. Nepradėkim apie saldumynus... Pasiruošimo metu tris dienas jų nevalgiau. Buvo košmaras!
– Po šios pergalės šokiai taip pat planuose?
– Tikiuosi pasilikti Vilniuje, su panelėmis susitikti (nusijuokia).
– Prieš rugsėjo kovą „Žalgirio“ arenoje į ringą žengei šokio ritmu. Puikūs judesiai. Profesionalų šokių pasaulis niekad netraukė?
– Metus profesionaliai lankiau gatvės šokius. Važiuodavome ir į varžybas. Lankstus, visai tinkamas tam esu. Būčiau gal ir visą gyvenimą lankęs, bet treneriai išvyko į užsienį. Grįžau į kovų pasaulį. Mama gal iš pradžių nepritarė, bijojo, bet dabar yra viena iš pagrindinių aistruolių. Norisi uždirbti iš kovų. Esu mamai vaikystėje prisižadėjęs pastatyti ar nupirkti namą pajūryje. Reikia dirbti (nusišypso).
– Sulauki ir tų žmonių komentarų, kurių tavo drąsa būti kitokiu nesužavi?
– Žinoma. Yra tokių, kurie pavydi. Daugiausiai jų – feisbuke. Bet pažiūri į jų profilius – patys su savomis problemomis. Nelaimingi. Ar kokie iš nežinomų paskyrų, pvz., pavadinimu „nežinomas asmuo“ ir panašiai. Stengiuosi su tokiais gražiai. Paklausiu, kaip sekasi, palinkiu sėkmės.
