Yra sakančių, kad Brigita Svinkūnaitė ant tatamio užšoko tiesiai iš kūdikiams skirto vežimėlio.
Ir tame yra dalis tiesos – dabar jau daugkartinė Lietuvos ir Europos čempionė iš tiesų kiokušin karatė sportą pamatė labai anksti.
Kauno „Rifo“ klube treniruotes lankė jos brolis ir sesuo, o trečiu vaiku šeimoje gimusi B.Svinkūnaitė su tėvais atvykdavo pasitikti jaunųjų šeimos narių.
„Mane leisdavo po salę palakstyti, tad taip augdama ir mačiau kaip viskas vyksta, o būdama šešerių metų jau pati išsiprašiau, kad leistų pabandyti.
Kai pradėjau, ir sportuoju iki dabar“, – sakė 21 metų kovotoja.
Suprasti akimirksniu
- Europos kiokušin karatė čempionatas Valensijoje vyks gegužės 24–25 dienomis;
- Penktadienį vyks jaunimo kovos;
- Šeštadienį kovos geriausi žemyno atletai, tarp jų ir titulą ginsianti B.Svinkūnaitė.
B.Svinkūnaitės pirmas pasirinkimas buvo toks taiklus, kad kitų taikinių ieškant pomėgių nebereikėjo.
„Labai sužavėjo drausmė, trenerio įsiklausymas. Nors brolis ir sesuo metė šį sportą, man iškart prilipo, labai patiko, – pasakojo ji. – Kai buvau vaikas, domino už pasiekiamus lygius suteikiami diržai, jų spalva. Buvau smulki, guvi mergaitė, mokykloje kruopšti mokinė pirmajame suole, bet karatė treniruotėse leisdavau sau atsiskleisti, pamiršti kuklumą. Aš labai stengdavausi. Karatė man buvo pirmas šūvis, bet toks taiklus, kad kitų sportų net nebandžiau, man jų net nereikėjo.“
Sulig 18-uoju gimtadieniu Brigita užsitarnavo juodąjį diržą pirmojo dano.
Dabar ji tvirtina, kad nors vasarą planuoja siekti antrojo dano, diržų pakopos nebėra tikslas – ji žino diržams reikalingą techniką, bet pati labiau nori tobulėti kovotojos kelyje.
Tai, kad kelias pasirinktas teisingai, ji galutinai suvokė prieš kelerius metus, kai galėdama toliau varžytis jaunimo (18–20 metų) varžybose, nusprendė anksčiau laiko žengti į suaugusiųjų varžybas ir iškart pasiekė įspūdingą pergalę.
Nors jau buvo laimėjusi tris kartus Europos jaunučių pirmenybes, ten kovos vykdavo su apsauginėmis liemenėmis ir kitomis apsaugos priemonėmis, o ir lygis suaugusiųjų varžybose Lietuvoje buvo visiškai kitoks.
B.Svinkūnaitė labai bijojo, bet treneris privertė patikėti. Pirma kova ant didelio tatamio ir atvėrė akis, kad erdvės siekti aukštumų yra labai plačios.
„Debiutavau suaugusiųjų kategorijoje, nors viskas atrodė sunku, nes buvo daug naujovių, nebeliko apsaugų, šalmų, o mano pirma kova buvo su favorite, Europos čempione Erika Žeburtovič, – prisiminė B.Svinkūnaitė. – Taip susiklostė, kad kovojome visas devynias minutes, bet aš laimėjau ir tada pajutau, kad tai galbūt yra kažko pradžia.“
Treneris R.Poška visada buvo kelrodė žvaigždė jaunos atletės pakilimo take.
„Tai žmogus iš didžiosios raidės, – savo treneriui dėkinga karatė čempionė. – Aš labai vertinu, kad toks žmogus yra mano gyvenime. Anksčiau jis man buvo kaip treneris, o dabar jau kaip antrasis tėtis – visada palaiko, rūpinasi sveikata, papildais, klausia, kaip egzaminai. Iš trenerio semiuosi ir pasitikėjimo savimi. Anksčiau tikrai buvau labai kukli, perdėta kukli – nežinau kodėl, bet nepaisant sunkaus darbo, man trūkdavo tikėjimo. O treneris manimi visada labai tikėjo, vis sakė, kad turiu ir pasiimti, ko nusipelniau, tad dabar labai savimi pasitikiu.“
B.Svinkūnaitė kovoja svorio kategorijoje iki 50 kg. Ji yra nugludinusi stiprius smūgius, bet pati labiau išskiria kitą savo savybę.
„Nenoriu savęs aukštinti, bet galvoju, kad aš nemoku pasiduoti. Ši mano savybė ryški ne tik sporte. Jei turiu tikslą, aš jo pasieksiu, nesvarbu, kada ir per kiek laiko, nesvarbu kaip sunku, aš padarysiu viską, – teigė sportininkė. – Esu planuotoja. Viską darau pagal planą, konspektuoju, derinu maistą, esu labai disciplinuota. Manau, kad be disciplinos nieko ir nebūtų. Gali būti motyvuotas kelias dienas ar daugiau, bet mano gyvenime viskas suplanuota. O jei kas nepasiseka, eisiu antrą kartą, trečią, kol pasiseks.“
Pastaruosius trejus metus ji mokosi, kaip gydyti kitus, bet jos pamiltas sportas yra toks, kad tenka smūgiuoti varžovei. Tačiau karatė kiokušin vertybėse ji mato pernelyg daug pliusų, kad kiltų kokių nors moralinių dilemų.
„Tai – sportas. Aš ir pati treniruoju vaikus ir matau, kad mergaitės demonstruoja kovingumą, neretai didesnį nei berniukai. Kovinis sportas padeda užaugti ir berniukams, ir mergaitėms į stiprias asmenybes. Manau, kad šis sportas suteikia tiek vertybių, kad kitos sporto šakos negalėtų duoti.
Reakcija, koordinacija, drąsa, atsakomybė, o svarbiausia – pagarba – koviniame sporte šios vertybės labai reikšmingos. Aš pati įgavau daug vidinės ramybės – kai kažkas gyvenime nepasiseka, įkvepiu, iškvepiu ir važiuoju toliau – visa tai man perteikė kovinis sportas“, – pabrėžė B.Svinkūnaitė.
Jau dukart Europos čempione svorio kategorijoje iki 50 kg tapusi karatė kovotoja ruošdamasi varžyboms turi iššūkius dėl svorio.
Įprastas jos svoris kiek viršija ribą lengviausios kategorijos, kurioje ji nori kovoti. Tad ir šiam Europos čempionatui reikėjo reguliuoti mitybą, kad galėtų ginti titulą.
„Tai – vienas sudėtingiausių iššūkių, – pripažino B.Svinkūnaitė. – Jaučiuosi pasirengusi, bet su svoriu dar tenka pasigalynėti, prisižiūrėti, nes turiu tilpti į tą svorio kategoriją. Tai yra psichologinis barjeras. Nors nesu greito maisto ar pyragėlių mėgėja ir galiu be jų gyventi, kartais tenka riboti ir įprastą maistą, o tuo pat metu treniruotis reikia po dukart per dieną – štai tada jau būna sunku, nes organizmas reaguoja, atsiranda fizinis ir emocinis nuovargis. Tada jau tenka rinktis produktus, kurie turi mažiau kalorijų, tokius kaip varškė ar kiaušiniai. Žinau, kad po čempionato kurį laiką negalėsiu pažiūrėti į varškę, bet ko nepadarysi dėl pergalių – žinau, kad tai yra laikina, periodas, kai reikia „pasikankinti“. Ir dabar svoris krenta nelengvai, bet viskas bus gerai. Aš vis dar nenoriu eiti į sunkesnę svorio kategoriją, nes visada kovojau iki 50 kg.“
Rengdama treniruotes kartais po vieną per dieną, o kartais ir po dvi, ji teigė, puikiai pasirengusi Europos čempionatui Valensijoje.
„Pasirengimo procesas vyko be stabdymų ar poilsio. Su trenerio ir Lietuvos federacijos pagalba rengiant stovyklas, jaučiuosi maksimaliai geros sportinės formos. Buvo ir masažai, ir suderinti maisto papildai. Buvo geras planas, daug treniruočių. Pasiruošimas buvo bene intensyviausias, nes tuo pačiu ir mokslai kabino, nuovargis jautėsi, bet dabar jaučiuosi puikiai pasirengusi“, – sakė ji.
Viskas vyksta B.Svinkūnaitei derinant sportą su studijomis.
Ji studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete, dabar mokosi trečiame kurse medicinos fakultete.
Studijų programą vėlgi pasirinko atsižvelgdama ir į trenerio patarimus.
„Visada svajojau tapti gydytoja, bet labai norėjau tapti ir profesionalia sportininke. Negalėjau išsirinkti vieno, tad buvau priversta paimti abu, – pasakojo B.Svinkūnaitė. – Įstojau į mediciną, pirmame kurse buvo labai sunku, nes palyginti su universitetu, mokykloje mokytis buvo vieni juokai. Bet šuo ir kariamas įpranta. Įpratau ir aš. Supratau, kad jei kažkas nuskrido į Mėnulį, tai aš irgi šį bei tą galiu – reikia imtis ir daryti.“
Karatė kovotojos laukia 6 metai medicinos studijų bendros krypties, pereinant per visus skyrius. O po šešerių metų rezidentūrai galima bus rinktis chirurgiją, šeimos gydytojos ar kitokios srities specialistės profesiją.
B.Svinkūnaitė dar nėra pasirinkusi, bet mano, kad pamažu krypsta į sporto medicinos pusę.
Jos grupiokai gerai žino, kad medicinos mokslus šalia kremta Europos kiokušin karatė čempionė.
„Žino, žino, grupiokai labai palaiko. Ir dabar esu sutarusi, kad praleidus kai kurias paskaitas, štai ir dabar būnant Ispanijoje, mane pridės nuotoliniu būdu – bandysiu neatsilikti, – kalbėjo B.Svinkūnaitė. – Kai po praėjusio Europos čempionato grįžau su aukso medaliu, visi grupiokai atsistojo, buvo gėlių ir plojimų – toks palaikymas labai daug reiškia. Su grupiokais esame tarsi viena šeima. Visi žinome, kad šešerius metus eisime drauge per visus sunkumus, tad visi esame susibendravę ir sulipę į vieną kumštį. Labai vertinu, kad mane palaiko ir supranta.“
Po Europos čempionato ji vėl panirs į mokslus, nes laukia rimtas paskutinis egzaminas.
B.Svinkūnaitė neslepia, jog suderinti mokslą ir aukšto lygio sportą yra sunku, bet jos požiūris gali tapti motyvacija ne vienam jaunam žmogui.
„Labai sunkūs metai, tikrai nekartočiau, bet aš ir mėgavausi sunkumu. Gali skųstis, bet gali žvelgti ir kitaip: „Gerai, dabar man sunku, bet taip patobulėsiu, atlaikysiu viską ir paaugsiu kaip asmenybė.“
Mokausi kiek galiu, dabar sudėtinga, teks praleisti paskaitų, bet susitariau su dėstytojais, kai kuriuos dalykus peržiūrėsiu vėliau. Žinau, kad komforto nebus.
Kita vertus, dabar man 21-eri, o kol esu jauna, man reikia pasiimti viską. Nueiti į muziejų, perskaityti knygą, sužinoti kai ką nauja, prisidėti prie geros ateities – esu perfekcionistė, darboholikė, daug dirbu ir kartais tenka atsisakyti, kai draugai vilioja: „Brigita, važiuojame į gamtą“. Arba tėvai kviečia atvažiuoti skaniai pavalgyti. Dažnai tenka atsisakyti, bet kai pasiekiu kažkurį tikslą, viskas būna maloniau – ir dabar po Europos čempionato esu suplanavusi su tėvais išvažiuoti ir pasibūti gamtoje.
Kol esu jauna, kol turiu užsispyrimo, noriu pasiimti viską, ko noriu. Taip ir einu užsispyrusi link tikslo.“
