Plačių pečių 30-metis klaipėdietis gegužės pradžioje vykusiame finaliniame atrankos turnyre apmaudžiai liko paskutinis už brūkšnio ir ramiai leido vasarą, treniruotėse tik palaikydamas sportinę formą.
Ir padėdamas kitam imtynininkui Mindaugui Venckaičiui, kuris Paryžiuje varžysis svorio kategorijoje iki 97 kg, nors pats yra net 30 kg sunkesnis.
Tačiau viską pakeitė netikėtai atskriejusi žinia. Tuniso imtynininką diskvalifikavus dėl dopingo, Tarptautinė imtynių federacija į laisvą vietą pakvietė Lietuvos galiūną (kovosiantį svorio kategorijoje iki 130 kg).
– Su kokiomis mintimis atvykote į Paryžių?
– Geromis. Prieš savaitę dar žvejojau. Nesiruošiau, na kaip, ruošiausi, sportavau. Tik pirmadienį sužinojau. O mintys tai kovinės, neturiu, ko prarasti. Eisiu kovoti ir bus, kaip bus.
– Kaip rimtai tęsėte treniruotes, kai sužinojote, kad pagal pirminį planą – nevyksite į žaidynes?
– Pasakysiu tiesiai šviesiai – gal dvi savaites taip pasyviai pailsėjau ir grįžau į treniruotes. Darbas buvo kitoks, labiau bazinis – ilgi krosai, štangos... Mindaugui (Venckaičiui, kuris Paryžiuje dalyvaus svorio kategorijoje iki 97 kg, – past.) padėdavau. Neturi daug treniruočių partnerių Lietuvoje. Dirbau su juo. Formą palaikiau. Va, kaip tik darėme treniruotę su estu, tai visai neblogai jaučiausi.
Labai sunku įvertinti procentais tą mano pasiruošimą. Jeigu visą laiką būčiau žinojęs, kad važiuosiu į Paryžių, gal psichologiškai būtų sunkiau? Taip, pasiruošimas būtų buvęs daug sunkesnis, intensyvesnis, palyginus su tuo, ką dariau dabar. Sakyčiau, esu gal 70 proc. savo geriausios sportinės formos. Bet atvažiavau kovoti.
– Istorijoje yra buvusių atvejų, kaip ir 1992-aisiais, kai iš paplūdimio pakviesta Danijos futbolo rinktinė galiausiai tapo Europos čempione – gal tokie pavyzdžiai įkvepia?
– Yra ir imtynėse toks atvejis buvęs, berods 1996 metais. Atvažiavo lenkas tiesiai iš pliažo ir laimėjo olimpiadą. Tai – motyvuoja. Nejaučiau spaudimo, tiesiog ramiai leidau laiką, treniravausi, gal be tokio intensyvaus režimo, bet sportavau ir tuo pačiu mėgavausi vasara. Nebuvo nė minties atsisakyti, kai gavau tą kvietimą į olimpiadą.
– Su svoriu problemų nebus?
– Prižiūrėjau. Sveriu, kaip visą laiką. Man svorio mesti nereikia. Esu šiek tiek per mažai sveriantis, tai jokių problemų. Dabar sveriu 127 kg.
– Olimpiadoje pakeitėte imtynininką iš Tuniso?
– Taip, jį pašalino dėl dopingo. Į olimpiadą jis pateko per Afrikos zoną, bet to, kad ten buvo mažai žmonių, Tarptautinė imtynių federacija nusprendė net nežiūrėti, kas ten tada buvo trečias, o kviesti pagal pasaulinį atrankos turnyrą, kuriame aš buvau likęs pirmas už brūkšnio.
– Ar varžovai pažįstami?
– Su visais beveik esu dirbęs. Gal tik bulgaro nežinau. „YouTube“ dabar gali rasti viską, ko nori. Arba trenerio paklausi – jis turi medžiagą.
– Koks pirmas įspūdis kaimelyje? Matyti, kad ženkliukų jau spėjai prisirinkti.
– Taip. Sakyčiau, kad Tokijo kaimelis buvo gal įspūdingesnis. Didesnis ir t.t. Bet čia – daug geresnė atmosfera, nėra COVID-19 suvaržymų. Daug smagiau.
– Maistas geras? Pavyks gal ir tuos 3 kg papildomus priaugti?
– Geras, bet auginti gal nereikia (šypteli). Yra kaip yra jau.
– Ar neramu prieš burtus (interviu vyko dar prieš burtus, – past.)?
– Ne, nesijaudinu. Nuo manęs niekas nepriklauso.
– Kalbant apie varžovus. Kas išsiskiria labiausiai?
– Turime kubietį (Mijainą Lopezą), kuris keturis sykius iš eilės yra tapęs olimpiniu čempionu ir dabar siekia penktojo titulo. Istorinio. Niekas neturi penkių aukso medalių. Jis – gal išskirtinis. Buvo dar turkas, bet prieš pat olimpiadą taip pat papuolė su dopingu. Kubietis vienintelis išsiskiria.
Olimpiadą M.Knystautas pradės jau rytoj. Jo varžovas paaiškės po burtų.
